Remigija Bukaveckienė

Nelaimė

Tačiau nelaimė buvo visai čia pat. Paaiškėjo, kad Kazimiera Galinienė yra nėščia. Dėl motinos sveikatos būklės gydytojai primygtinai reikalavo pašalinti vaisių. Buvo pavojus jos ir kūdikio gyvybei, bet ji nesiryžo naikinti pradėtos gyvybės. Tikėjosi laimingos lemties. Tačiau būdama šeštame nėštumo mėnesyje ji, praradusi sąmonę, nugriuvo gatvėje. Mirė. Neišvydo pasaulio ir kūdikis. Tai įvyko 1940 metų gruodžio 24 d. Be motinos liko vos trejų metukų Vida ir septynerių Algiukas. Našlaičius globojo seneliai. Kurį laiką jiems padėjo J.Galinio seserėčia Emilija Staliulionytė. J.Galinis iki mokslo metų pabaigos tęsė pradinės mokyklos vedėjo darbą Pajūryje. Jo darbas įvertinamas labai gerai ir 1941 m. sausį jis patenka į sąrašą patyrusių mokytojų, kurie pakeliami į II laipsnio vyresniuosius mokytojus.

Prasidėjo vokiečių okupacija. Vokiečiai, užimti „Drang nach Osten“, o vėliau – „fronto linijos trumpinimu“, nelabai kišosi į Lietuvos švietimo reikalus, tik iš darbo buvo atleisti visi rusų kalbos mokytojai ir sustiprintas vokiečių kalbos mokymas. Švietimo reikalams tvarkyti buvo įkurta Švietimo valdyba, kurios vadovavimas patikėtas generaliniam tarėjui dr. Germantui, baigusiam Leipcigo universitetą daktaro laipsniu.

Sunkiai suvokiamas nuosprendis

J.Galinis parašė prašymą Švietimo valdybai, kad iš Pajūrio būtų perkeltas į Tauragės I pradinę mokyklą, nes jam būtų lengviau rūpintis savo mažamečiais vaikais, paliktais senelių globai. Toks paskyrimas buvo patvirtintas paties dr.Germanto parašu. Tačiau nežinia, kokioms jėgoms suveikus Tauragėje sąraše rašalu buvo išbraukta paskyrimo vieta į Tauragės prad. mokykla Nr.1 ir ranka užrašytas skyrimas į Upyno prad. mokyklą vedėju. Dėl didesnio nuotolio ir blogesnių kelių tai dar labiau pablogino susiekimą su vaikais. J.Galinis parašė prašymą dr.Germantui paaiškindamas situaciją ir prašydamas, kad jeigu negalima Tauragėje jam skirti  darbo, kad paliktų jį Pajūryje. Generalinis tarėjas pareikalauja Tauragės švietimo skyriaus pasiaiškinti. Archyve (LCVA FR 629, Ap.1, byla 77) saugomas Tauragės švietimo skyriaus inspektoriaus  M.Janušaičio nusiųstas paaiškinimas: „Man gerai žinoma, kad J.Galinis turi Sakalinės kaime Gaurės valst. ūkį ir visą kilnojamą turtą. Taip pat tame ūkyje jo uošvės globoje yra jo vaikai. Dėl to jo iškelti motyvai dėl turto ir šeimos atžvilgiu yra nepagrįsti“.

Tai sunkiai suvokiamas piktas nuosprendis, kad tėvo noras globoti našlaičius savo vaikus esąs nepagrįstas.

Karo baisumai

1941-1942 mokslo metais J.Galinis dirbo Upynos pradinės mokyklos vedėju. Mokslo metų pabaigoje pateiktas jo prašymas ateinančius mokslo metus perkelti į Kangailų pradinę mokyklą buvo patenkintas. Toje dviejų komplektų mokykloje J.Galinis dirbo vedėju dvejus mokslo metus. Kangailų kaimas 5 km nutolęs nuo Tauragės, pakeliui į Sakalinę, šalia tilto per Šešuvies upę. J.Galiniui tapo žymiai lengviau bendrauti su savo vaikais, esančiais uošvių globoje. Juos beskyrė keliolika kilometrų. Tada dar maža dukra Vida prisimena, kad tėvelis grįždavo pas juos dviračiu ir parveždavo žuvies, nes labai mėgo meškerioti.

1944 m. mirė vaikų senelis Rapolas Kruopas. Artėjo Rytų frontas. Dauguma Lietuvos inteligentų pasitraukė į Vakarus. J.Galinio šeima negalėjo pasinaudoti ta galimybe, nes su tokio amžiaus vaikeliais ir senute uošviene per daug rizikinga buvo trauktis karo keliais į nežinomybę.

Tuo metu, kai Rytų frontas stabtelėjo ties Raseiniais, į Sakalinę, tėviškėn, atvyko Jonas Kruopas. Jis ieškojo maisto Vilniuje badaujančiai šeimai, kuri tapo atskirta fronto linijos. Vieną dieną jis kartu su J. Galiniu nuėjo pas artimiausią kaimyną Fabijoną Tarvainį pasiklausyti radijo. Ten buvo ir dar keli kaimynai. Juos visus užtiko staiga į namus įsiveržę rusų kareiviai, taip vadinami „parašiutininkai“ (į Sakalinės miškus lėktuvu permesti per frontą). Jie visus penkis vyrus išsivarė į kiemą, sustatė prie daržinės sienos, liepė iškelti į viršų  rankas ir pasakė: „Dabar vienas iš jūsų bus nušautas“. Baisi buvo minutė laukiant šūvio. Jam pasigirdus krito sodybos šeimininkas F.Tarvainis. Egzekutoriai, atlikę savo kruviną darbą, nuėjo, kitus palikę gyvus. Nužudytas kaimynas buvo draugiškas – judant frontui, jis į savo išsikastą slėptuvę buvo priėmęs ir Galinio šeimą. Jie kartu praleido visus pavojus vykstant susišaudymams. Tai savo šeimai yra pasakojęs į Vilnių grįžęs J.Kruopas.

Areštas ir parašas

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai J.Galinis dirbo mokytoju kaimo mokykloje. Gyveno Sakalinėje kartu su savo šeima. Senoji Sakalinės mokykla buvo sudegusi (?). Jis pradėjo rūpintis naujos mokyklos patalpų įrengimu, prieš keletą metų pastatytame Kruopų name. Kurį laiką dirbo už poros kilometrų Puikių mokykloje su visais keturiais skyriais, kurioje teko mokytis ir Sakalinės vaikams. Kartą, kai jis dar nebuvo grįžęs iš darbo Puikiuose, Kruopų namus užgriuvo visa enkavedistų govėda, darė kratą, ieškojo šautuvo, nes jiems  jau tapo žinoma, jog J.Galinis yra buvęs šaulių sąjungos narys. Vaikai, pamatę grįžtantį tėvą, ėmė šaukti, kad jis neitų namo, tačiau šis, nesupratęs, kas tiems vaikams atsitiko, kuo greičiau parskubėjo ir iš karto buvo areštuotas. Tauragės kalėjime jis išbuvo keletą savaičių. Sugrįžęs baigė Sakalinės mokyklos patalpų įrengimo darbus. Mansardoje įrengė gamtos kabinetą, dukra Vida dar ir dabar prisimena gervės iškamšą.

Čia aprašytų įvykių metu buvęs Tauragės švietimo skyriaus vedėjas Kazimieras Paulauskas, grįžęs iš Mordovijos sovietinio lagerio, jau atgimimo laikais J.Galinio dukrai Vidai papasakojo, kad tada jiedu su jos tėvu buvo susitikę Tauragėje ir J.Galinis jam, kaip paslaptį, pasakęs, kad tik pasirašęs dėl bendradarbiavimo su saugumu jis buvęs išleistas iš kalėjimo. Neturėjęs pasirinkimo, nes jam būtų tekę atsidurti Rytuose, lagery, ir vaikai būtų paimti į vaikų namus. Jis negalėjęs skirti tokio likimo savo našlaičiams vaikams ir tikėjosi kaip nors išsisuksiąs nuo niekšiškų veiksmų pasirinkdamas kiek galima uždaresnį gyvenimo būdą. Taip buvo laužomi ne vieno lietuvio gyvenimai.

Pagėgiuose

Kaip prisimena dukra Vida Galinytė, vieną dieną kažkur su reikalais išvykęs tėvelis namo negrįžo. Jį kažkas rado netoli namų pasvirusį ant tvoros ir parnešė. Tada buvo pirmasis  J.Galinio infarktas. Tai galėjo įvykti 1945 m. pabaigoje ar 1946 m. pradžioje, nes po ligos pakilęs jis paliko uošvių ūkį prižiūrėti kažkokiam Lengvinui, pasiėmė gyvulius ir su vaikais išsikėlė į Pagėgius.

Pagėgiuose J.Galinis dirbo Švietimo skyriuje inspektoriumi. Tai liudija išlikęs įsakymo Nr. 127 išrašas. „Drg. Galinis Jonas, sūnus Motiejaus, nuo š.m. kovo mėn.1 d. skiriamas Pagėgių apskrities mokyklų inspektoriaus pareigoms.“

J.Galinio šeima apsigyveno vietinių (šišioniškių) Stepaičių namuose. Šeimininkė Stepaitienė ir jiems gamindavo valgį. Vėliau J.Galinio šeimai buvo paskirtas butas buvusios vokiškos pradžios mokyklos patalpose, Sodų gatvėje. Tame name gavo butus ir kiti pedagogai, tarp jų – J.Galinio bendradarbis Marcelinas Ignatavičius. J.Galinio sūnus Algimantas mokėsi Pagėgių K.Donelaičio gimnazijoje, o dukra Vida – Pagėgių pradinėje mokykloje. Ten gyvenant 1948 m. vaikams buvo parvesta pamotė – mokytoja Juzefa Butkevičiūtė. Su ja J.Galinis susipažino 1941-1942 m.m. dirbdamas Upynoje, kurioje tada mokytojavo ir J.Butkevičiūtė. Vaikams reikėjo moteriško rūpesčio, nes Pagėgiuose patikrinus vaikų sveikatą rentgenologas Algiuko plaučiuose rado „ištisinius debesėlius“. Jo ligos pradžia tokia: tai galėjo būti 1944-1945 žiemą. Bobulytė Ona Kruopienė važiavo į Tauragę parsivežti atostogoms iš gimnazijos savo anūkėlį Algiuką. Turbūt tada jis mokėsi pirmoje gimnazijos klasėje. Nenorėdama daryti didelio lanksto iki tilto per Šešuvies upę, važiavo brastos vietoje per ledą. Grįžtant tuo pačiu keliu įlūžo. Nors nebuvo labai gilu, tačiau abudu labai sušlapo ir per speigą apie 15 km grįžo namo į Sakalinę. Abu susirgo plaučių uždegimu. Bobulė taip ir neatsigavo, liga perėjo į greitosios džiovos formą. Ją pasiėmė dukra Eleonora Montvilienė, gyvenusi kiek toliau link Jurbarko, Burbiškių kaime. Vaikams močiutės  lankyti neleisdavo. Kai atšilo, išveždavo močiutę į verandą pasišildyti saulutėje, ten vaikai su ja iš tolo pasimatydavo. 1945 m. O.Kruopienė buvo palaidota Gaurėje, šalia vyro ir dukters Kazimieros. Algis irgi sunkiai kapstėsi iš ligos. Buvo labai nusilpęs ir nė kiek nestiprėjo. Mažąją Vidą kurį laiką globojo teta E.Montvilienė.

Pasitikėjimas

Pagėgiuose darbas J.Galiniui sekėsi, nes jis buvo talentingas ir patyręs pedagogas. Kartu su juo dirbęs M.Ignatavičius pasakojo, kad 1946 metais į Pagėgių švietimo skyrių atvyko dirbti jau solidaus amžiaus patyręs pedagogas Jonas Galinis. Pradžioje dirbo pradinių mokyklų inspektoriumi. Savo pedagoginiu patyrimu, ramiu būdu, taktiškais patarimais išsiskyrė iš daugumos mažai patyrusių jaunų  pedagogų. Vis paklausdavęs, ar pabrėžiamas ideologinis momentas, dėl to su M.Ignatavičiumi dažnai pajuokaudavo. Jiedu pasitikėjo vienas kitu, ypač po M.Ignatavičiaus ekspedicijos į Sibirą, kai šis parvežė į Lietuvą našlaičiais likusius 1941 metų tremtinių vaikus. 1948 m. M.Ignatavičius vedė mokytoją Tamošaitytę ir išsikėlė į Vyžių kaimą netoli Juknaičių, kur įsidarbino pradinėje mokykloje kartu su žmona. Vieną dieną J.Galinis su savo antrąja žmona atvyko vienkinkėmis rogėmis pas Ignatavičius ir visi keturi nuvažiavo į Šilutę. Užrakintoje bažnyčioje (pagal išankstinį susitarimą) juos Šilutės klebonas sutuokė. Jie vieni kitiems pabuvo liudininkais. Tai anais kovingojo ateizmo laikais parodė ypatingą tarpusavio pasitikėjimą. Vėliau J.Galinis buvo paskirtas Pagėgių rajono švietimo skyriaus vedėju. Jo pastabos ir patarimai, išsakomi taktiškai, būdavo labai naudingi, jis dirbo labai gerai. Tuo metu Pagėgių rajono partijos komitete dirbo labai arši „aukšto idėjinio lygio“ darbuotoja Smirnova, kuri ėmėsi archyvuose tikrinti J.Galinio gyvenimo duomenis, o šie neatitiko to, ką J.Galinis buvo parašęs savo asmens anketoje. Po griežto pokalbio su Smirnova jį ištiko antras infarkto priepuolis. Pakilęs po ligos J.Galinis su šeima išvyko gyventi į Gargždus.