Autoriaus sutikimu siūlome susipažinti su naujosios knygelės ištraukomis, kuris pateikiamos sutrumpintos.

Kodėl Šilokarčemos apskrityje reikėjo kalėjimo?

1815 m. Šilokarčema tapo Rytų Prūsijos arba Karaliaučiaus apygardos apskrities centru. Kodėl 19 a. I pusėje ne Šilokarčemoje, o Žibuose reikėjo statyti teismo rūmus ir kalėjimą ir kokią įtaką šie pastatai turėjo Žibų centro radialinio plano architektūrinės urbanistinės struktūros suformavimui ir susijungimui su Šilokarčema?

Šilokarčemos apskritis buvo pasienyje su Rusijos imperija. Su Didžiąja Lietuva, kuri tuo metu buvo Rusijos sudėtyje, ribojosi vos už 10 kilometrų. Klestėjo kontrabanda. Ypač didelė buvo druskos kontrabanda į Didžiąją Lietuvą. Jau 17 a. Prūsijos valdžios įsakuose buvo numatyta griežta bausmė – pakorimas už įvežamą druską. Kontrabandininkai į Lietuvą veždavo gėrimus, cigaretes, o iš Lietuvos dideliais kiekiais maisto produktus, arklius. Šilokarčemos pirkliai irgi aktyviai dalyvaudavo, norėdami gauti pelno. Virkytuose jie buvo įrengę sandėlį, iš kurio spiritą, kavą kontrabandininkai paimdavo ir nešdavo per sieną. Vykdavo susirėmimai su caro žandarais, būdavo net žuvusių. Kontrabandininkui grėsė kalėjimas arba didžiulė piniginė bauda. Kontrabanda užsiimanti grupė būdavo atiduodama į teismą, baudžiama piniginėmis baudomis, jos nariai 5 metams ištremiami iš pasienio ruožo.

Šilokarčemoje vyko dideli turgūs. „Grįždami iš turgaus vyrai guli išsitiesę vežime, o žmonos, laikydamas vienoje rankoje butelį, kita ranka važnyčioja arklius. Turgaus aikštė ir plentai, kuriais grįždavo iš turgaus, dvokdavo eteriu ir alkoholiu. Taip buvo apibūdinama tuometinė gyventojų dorovė“ – rašė P. Jakštas knygoje „Senoji Šilutė“.

Buvo daug vagysčių, muštynių, susirėmimų su pasieniečiais ir kitokių nusikaltimų bei nusižengimų. Neretai pasitaikydavo arklių ir kitų gyvulių vagysčių iš ganyklų. Todėl jau 19 a. pabaigoje be seniausių Šilokarčemos apskrityje pastatytų teismo rūmų ir kalėjimo Klaipėdos krašte veikė net 5 teismo apygardos – Klaipėdos, Priekulės, Šilutės, Rusnės ir Viešvilės – teismo rūmai ir kalėjimo pastatai, kurie išlikę iki šiol.

Apskrities viršininkui policijos reikalai buvo sunki našta, todėl jis ne kartą kreipėsi į Prūsijos valdžią prašydamas ir reikalaudamas Šilokarčemoje statyti teismo pastatus ir kalėjimą, nes iki 1817 m. apskrityje buvo tik vienas Rusnės teismas. Taigi, tik 1817 m. privačiame name buvo įsteigtas Šilokarčemos teismas. Vėliau – 1839 m. Šilokarčemos žemės teismas. Žemesnieji teismai sprendė civilines ir baudžiamąsias bylas, kuriose aukščiausia bausmė būdavo piniginė bauda arba laisvės atėmimas iki 3 metų.

Valstybės išdavimo, sukilimo, karaliaus didenybės įžeidimo, nužudymo, plėšikavimo, padegimo ir kt. sunkių nusikaltimų tardymą vesdavo žemės teismas, o bylą nagrinėdavo ir sprendimą priimdavo vyriausias žemės teismas Įsrutyje. Ir tik 1848 m. Prūsijos valdžios lėšomis pastatyti teismo rūmai su 200 vietų kalėjimu ant nupirktos iš ūkininkų žemės Žibuose. Šilutės muziejaus archyvuose išlikęs 1899 m. Žibų teismo pastato ir kalėjimo žemės sklypo planas pavadinimu „Nuo Prūsijos valstybės Karaliaus Žibams priklausantis justicinės valdybos žemės sklypas Nr. 60“.

Kodėl nepastatė kalėjimo Šilokarčemoje? Čia buvo dvarininko žemės ir, matyt, jis nesutiko parduoti žemės sklypo kalėjimo statybai Šilokarčemoje. Žibai tuo metu jau buvo didžiausia iš trijų – Verdainė, Šilokarčema ir Žibai – miesto teritorijos dalių.

Teismo rūmai ir Žibų kaimo vystimosi pradžia

Teismo rūmai buvo pastatyti vakariniame miestelio pakraštyje už tuometinių Žibų sodybų. Jie iškilo jau prie anksčiau susidariusios gatvelės į Traksėdžius (dabar Kudirkos gatvė), kuri nuo Žibų išsišakojo į Šilokarčemą. Vadinasi, jau buvo susiformavęs radialinis aikštės planas.

Pastačius teismo rūmus ir kalėjimą bei dar kelis visuomeninius pastatus (senoji Žibų ligoninė gyvavo iki 1892 m., O vėliau buvo pastatyta ligoninė prie kelio į Rusnę, dar buvo ir mokykla) Žibai tampa faktišku administracijos centru.

Visuose senuose Šilokarčemos atvirukuose ir nuotraukose, darytose 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje, knygose ir leidiniuose dominuoja Žibų teismo rūmų, dvaro, pašto pastato, geležinkelio tilto, metalinio tilto per Šyšą į Rusnę, senojo turgaus aikštės ir Žibų centrinės gatvių sankryžos nuotraukos. Tik teismo rūmai iki 20 a. pradžios buvo dviejų aukštų, todėl nuotraukose daugelis jų neatpažįsta.

Nuo 1850 m. buvo tiesiami nauji plentai iš Tilžės į Klaipėdą ir iš Šilokarčemos į Rusnę. Tilžės – Klaipėdos plento trasą, kuri anksčiau ėjo tik per Verdainę ir nuo jos vakarinio pakraščio perėjo į kitą Šyšos pusę, buvo numatyta nutiesti per Žibus į Šilokarčemą. Naujoji plento trasa greičiausiai ėjo tik per šiaurinį pakraštį. Ši trasa derinta tik prie 1845-1848 m. pastatyto mūrinio teismo ir kalėjimo pastato. Nuo Žibų iki Šilokarčemos naujoji plento trasa buvo nutiesta tiesiai per dvaro laukus, visiškai neatsižvelgant į palei Šyšą vingiavusį senąjį Tilžės – Rusnės kelią (dabar nuo geležinkelio tilto kairiąja Šyšos puse). Į Šilokarčemos aikštę plentas ėjo tarp dvaro rūmų ir „Senosios karčemos“ (dabar Šilutės rajono savivaldybės pastatas). Žibų teismas su kalėjimu ir Šilokarčemos dvaro sodyba liko pietinėje plento pusėje.

Vėlyvą rudenį ar anksti pavasarį, kai Lietuvininkų gatvės medžiai dar be lapų, per trečiojo teismo rūmų aukšto langą tiesia linija matosi Šilutės H. Šojaus dvaras. Vadinasi, pirminis sumanymas buvo pastatus statyti viena linija. 1875 m. akmenimis buvo išgrįsta Šilokarčemos turgaus aikštė, 1875-1780 m. ir plentas, jungęs Žibus su Šilokarčema, taip pat išgrįstas akmenimis ne tik užstatytoje, bet ir tuščioje teritorijoje (dabartinėje Lietuvininkų gatvėje dar nebuvo namų). 1850 m. baigus tiesti naująjį Tilžės – Klaipėdos plentą, jo trasa ėjo per dabartinės Kudirkos ir Valstiečių gatves (kirsdama dabar Lietuvininkų ir Žibų gatves).

1854 m. pastačius katalikų bažnyčią ir 1875 m. nutiesus geležinkelį į Žibų aikštę suėjo Generio (dabar V. Kudirkos), Stokmano (dabar M. Jankaus), Tilžės, Stoties, Lyknerio (dabar Dirvų), Katalikų bažnyčios (dabar Klevų) ir Valstiečių gatvės. Žibų gatvių tinklas originalus ir gana sudėtingas, jis Lietuvoje išsiskiria reta aikštės forma su tarsi neužbaigta tūrine erdvinė kompozicija. Aikštėje nėra dominuojančio pastato ar akcento – bažnyčios, rotušės, dvaro ar kito galios objekto. Žibuose tokiu akcentu galima laikyti Teismo rūmus. Jie taip pat yra kaip jungiamoji grandis, rodyklė į Šilokarčemą. <…>

Kalėjimo istorija 1919-1939 m. ir 1939-1944 m.

1918 m. Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą, vokiečių kariuomenė turėjo būti paleista. Visame krašte buvo badas ir ekonominė Suirutė. Siautėjo vagys, plėšikai, klestėjo kontrabanda ir spekuliacija. Klaipėdos kraštą ir toliau valdė vokiečių valdininkai. 1920 m. sausio 20 d. įsigaliojo Versalio taikos sutartis. Šilokarčemą apleido Vokietijos kariuomenė, o kraštą valdyti ėmė santarvininkų atsiųsti prancūzai. 1923 m. po sukilimo kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Šilokarčemą oficialiai imta vadinti Šilute. Lietuvos Respublikos valdžios įstaigoms priklausė tik geležinkelis, paštas, muitinė, valstybinė policija ir Lietuvos bankas, o autonomines įstaigas (teismus, mokyklas, įvairias įmones ir įstaigas) ir toliau valdė vokiečiai. Jos ir veikė pagal Vokietijos arba krašto įstatymus. Nuo 1923 m. iki 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos krašte veikė Vokietijos imperijos reicho 1877 m. įstatymas dėl teismų santvarkos, todėl teisme lemiamas pozicijas turėjo vokiečiai, o lietuviai neturėjo didelių teisių, įtakos. Iki 1934 m. teisininkais galėjo dirbti žmonės, įgiję aukštąjį teisės diplomą tik Vokietijoje ir Čia išlaikę du egzaminus. Šilutės valsčiaus teisme, jei už nusikaltimą grėsė bausmė iki 6 mėnesių, bylą spręsdavo vienas teisėjas. Kitas bylas spręsdavo kolegialiai teisėjas su dviem prisėtais, t. y. teismo tarėjais.

Klaipėdos krašto teismuose buvo visokeriopai proteguojami vokiečiai, o lietuviai ir lietuvių kalba diskriminuojami. Pvz., 1924 m. Šilutės valsčiaus teismas nubaudė pilietį Lėbartą 50 litų bauda arba 5 paroms kalėjimo už pareikštą norą duoti parodymus kaip liudininkui lietuvių kalba (Klaipėdos žinios. 1924, Nr. 243). 1932 m. gruodžio 4 d. Šilutės valsčiaus teismas dviejose bylose ūkininką Pusbačkį ir ūkininką Grigalaitį už reikalavimą kalbėti lietuvių kalba nubaudė: pirmąjį ūkininką 4 mėnesiams kalėjimo, o antrąjį – 100 litų bauda. Organizuoti kontrabandininkai gabendavo anodiją (eterį) ir spiritą dideliuose skardiniuose, 30-50 litrų kanistruose. Jų išradingumą rodo toks pavyzdys: 1936 m. liepos 25 d. naktį ties Rusne iš Nemuno policininkai ištraukė 7 skardines su 160 litrų eterio. Kiekviena skardinė įdėta į maišą, kurio dugne dar įpilta nemažai smėlio, kad vandeny geriau skęstų.

Antradieniais ir šeštadieniais veikė turgūs: anapus Nemuno į Vokietiją buvo gabenami žemės ūkio produktai, o atgabenamas spiritas, kurį šmugeliuotojai (sukčiai) skiesdavo ir nelegaliai parduodavo. Būdavo ir didesnių kriminalinių įvykių. 1930 m. rudenį prie Dovilų Jonas Skvirbis su kitais apylinkės vyrais dalyvavo bene stambiausiame krašto kriminaliniame nusikaltime – išardė geležinkelio bėgius ir sustabdę traukinį, bandė pagrobti pašto vagone vežamus pinigus. Užpuolimas nepavyko, nusikaltėliai buvo išaiškinti, J. Skvirbis buvo nubaustas dvejus metus kalėti.

Manoma, kad šis nusikaltėlis buvo pasodintas į Šilutės kalėjimą. Galima teigti, kad apie 1930 m. nemažai kildavo konfliktų tarp vokiečių ir lietuvių. Policijoje ir teismuose tuo metu dirbo ištikimi vokiečių šalininkai, todėl nukentėję lietuviai nerasdavo teisybės bei užtarimo ir buvo sodinami į kalėjimą.

1939 m. kraštą susigrąžino Vokietija. Virš įstaigų suplevėsuoja vėliavos su svastika, o pagrindinė Šilutės gatvė pavadinama A. Hitlerio vardu. Vokiečiai Šilutę valdė iki 1944 m. rudens. Kokie žmonės ir kokių tautybių buvo kalinami Šilutės kalėjime nėra tiksliai žinoma, reikėtų atlikti istorinius tyrimus. Šiandien kyla daug retorinių klausimų: Ar buvo kalinami žydai? Ar dauguma tuo laikotarpiu kalėjusių buvo lietuviai? Už kokius nusikaltimus buvo kalinami Šilutės kalėjime 1939-1944 m.?

P. Jakštas savo knygoje „Senoji Šilutė“ rašo, kad prieš užgrobiant Klaipėdos kraštą, Šilutės apskrityje buvo apie 250 žydų. Tiek Šilutėje, tiek Klaipėdos krašte žydų buvo nedaug, nes nuo seno čia prekybą ir verslus tvirtai savo rankose laikė vokiečiai. Užgrobiant kraštą ne visi žydai ir lietuviai spėjo pasitraukti į Lietuvą. Žydai buvo varomi į lagerius (getus) arba žudomi vietoje. Šilutės žydų Sinagoga ir kapinės tarp Geležinkelio, Šyšos ir Miško gatvių (dabar lopšelio darželio „Pušelė“ teritorija) buvo visiškai sunaikintos dar 1939 m. Daugiausiai žydų gyveno netoliese esančiuose Žemaičių Naumiestyje ir Švėkšnoje. 1941 m. netoli Žemaičių Naumiesčio miestelio, Šiaudvyčiuose, buvo sušaudyta 220 žydų. Už kelių kilometrų nuo Švėkšnos, Inkaklių miške, buvo nužudyta apie 400 žydų, Taigi, šio krašto žydų istorija labai sudėtinga. <…>