Vienas ryškiausių, net išskirtinių lietuvių etninės kultūros reiškinių – kryždirbystės tradicija. 2001 m. ji įtraukta į pasaulio tautų nematerialiojo paveldo šedevrų sąrašą. Kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai yra mūsų tautodailės viršūnė. Tai ir religinio jausmo, ir žmogiškųjų godų, siekių, troškimų išraiškam, drauge – grožio bei dermės su gamta pajauta.

Birutė SERVIENĖ

Ištakos

Kaipgi Lietuvoje atsirado ir tarpo šis fenomenas? Ornamentika ir simbolika liudija, kad reiškinio ištakų reikėtų ieškoti tautos proistorės gelmėse, senojoje baltų kultūroje. Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje, pajūryje, taip pat Latvijos Kurzemėje (Kurše) galima rasti iki mūsų dienų išlikusios ir labai savitos antkapinių formos paminklų. Tai vadinamieji krikštai, krikšteliai, krikštužiai. Jie išpjauti iš storos lentos, išmoningai, o kartais gal ir kiek keistokai profiliuoti. Nidos miško kapinaitėse juos restauravo menininkas Eduardas Jonušas. Gražiai krikštai dera su gamta miško paunksmėje, o ypač įdomiai atrodo smėlio pustomų kopų fone. Jei toks paminklas buvo statomas vyrui, imtas „vyriškas“ medis – ąžuolas, uosis, beržas. Jei moteriai – „moteriškas“ – eglė, liepa, drebulė. Moteriškieji krikštai dažnai apgaubti dviem lentutėmis, tad atrodo tarsi skarota eglutė. Kaip čia neprisiminti Eglės, žalčių karalienės, medžiais pavertusios savo vaikus…

Krikštuose daug ir kitokių simbolių: širdis – tai gailestis, užuojauta, gėlė – atminimas, meilė, žirgai ir žvaigždutės – kelionė į Amžinybę, Anapus, kryželis – išganymo viltis. Dar viena išskirtinė šių paminklų ypatybė buvo ta, kad jie būdavo statomi prie palaidotojo kojų. Rašydamas apie krikštus, Jonas Basanavičius taip aiškino: mitiškai mąstant, vėlė medžiu pakylanti į dangiškąsias sferas, dausas. Ir kiti tyrinėtojai – Pavelas Knyševas, Balys Buračas, Marija Gimbutienė – krikštus kildina iš prosenovinių laikų, baltų mitologinių įvaizdžių. Juk daugelio istoriografijos šaltinių tvirtinimu, senovės lietuviai ir prūsai religines apeigas atlikinėdavę šventose giraitėse, ąžuolynuose, prie pavienių keistai nuaugusių medžių. Ten ir aukas dievams aukodavę. Ant šventojo medžio pakabindavę nudobtos meškos kailį, laukinių bičių korį, išaugintų linų kuodelį.

Krikštas įsiterpia į labai svarbią lietuviškųjų sakralinių objektų raidos seką: aukos stulpas – krikštas – koplytėlė medyje – koplytstulpis. Keičiantis ideologinei sistemai ir meninei išraiškai jų funkcija išlieka ta pati – tai maldos kelias dievopi.

Kapinės Mažojoje Lietuvoje

Žmogaus gyvenimą sudaro trys etapai: gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis. Visi šie gyvenimo įvykiai turi savus idealus, kurie atitinka žmonių pasaulio sampratą.

Pagarbiai kalbama apie mirusiuosius, kapines. Jų atminimui pagerbti ir savam skausmui išreikšti žmonės stato antkapinius paminklus. Antkapinis paminklas Lietuvoje nereiškė mirusiojo dievinimo, simbolizavo skausmo sąvoką ir rodė jam tik meilę, o mistiniai elementai saugojo mirusiojo ramybę nuo piktos valios norų.

Kapinės Mažojoje Lietuvoje atspindėjo senąjį baltų mirusiųjų kultą ir protestantizmo nuostatas. Kapinės yra ypatingo dėmesio vieta – jos nuolatos ir rūpestingai tvarkytos, ten rengiamos kapinių šventės. Dažname kaime būdavo po kelias kapines. Būta ir šeimos kapo pačioje sodyboje, netoli pastatų. Buvo atskirų dvarų kapinių, karių kapinių, markapių. Kapinės įrengtos pakilesnėse vietose, dažnai ten atlikinėti dideli parengiamieji darbai: nulyginamos natūralios aukštumėlės viršus, taisyklingai suformuojami šlaitai, kai kur jie sutvirtinami akmenimis, aplink iškasami grioviai. Vyravo griežto stačiakampio plano kapinės su tvarkingu vidaus išplanavimu – tiesus pagrindinis takas, taisyklingai išrikiuotos kapų eilės ir šeimos kapų aptvarai. Kapus juosė tvoros su  vartais ir varteliais. Kitur vyravo tvoros su mediniais stulpais, vėliau – metaliniais stulpeliais, tarp kurių buvo ištemptos vielos ar vielos tinklas. Vartų ir vartelių stulpai dažniau būdavo mūriniai, dekoruoti ar mediniai, perdengti evangelikų kapinėms būdinga metaline ar medine lenta su įrašu iš Šv. Rašto. Kapinėse ar greta jų dažnai iškasdavo šulinį gėlėms ir kitiems augalams laistyti. Kapines juosdavo sodintų medžių – eglių, ąžuolų, liepų, uosių, klevų ir kt. medžių eilė. Pačiose kapinėse sodinti dekoratyviniai medžiai bei krūmai, dažniausiai – ąžuolai, liepos, tujos, alyvos, įvairios lanksvos ir kt. Mėgo šeimos kapo plotą aptverti tujų ar eglaičių juosta. Didesnėse kapinėse būdavo pastatėlis įrankiams ir kt. susidėti. Kapinių centre įrengta aikštelė su suolais metinėms kapinių šventėms. XX a. pr. Tilžės miesto kapinėse  buvo pastatytas krematoriumas, tačiau palaikų deginimo paprotys nepaplito. Beje, 1913 m. rugpjūčio 28 d. Tilžėje sudegintai pirmieji palaikai – moteris iš Karaliaučiaus. Tarybiniais laikais uždarius daugelį bažnyčių, uždraudus evangelikų liuteronų pamaldas, kapinės tapdavo vieta parapijiečiams rinktis, net rengti pamaldas, todėl tuo laikotarpiu labai išpopuliarėjo kapinių švenčių paprotys. Po 1944 m. sunaikinta apie 90 % senųjų kapinių įrangos – kryžių, paminklų, įrašų ir kt. Geriau išliko kai kurios kapinės Klaipėdos krašte, kurias saugojo negausūs senieji gyventojai. Ir po 1990 m. daugelis krašto kapinių imtos niokojamos, išvogiant išlikusius senuosius metalinius kryžius, tvoreles. 1999 m. Šilutės muziejuje surengė parodą „Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai“. Tikslas – atkreipti dėmesį į ir  šiandien niokojamas kapinaites, parodant, kaip naikinamas ar savaime nyksta dvasinis ir kultūrinis tautos palikimas. Parodoje buvo eksponuojami į muziejaus fondus patekę metaliniai kryžiai ir mediniai krikštai. Spaudoje ta proga paskelbtas straipsnis su priminimu, ar šiandien galioja įrašas paminkle „Ilsėkis ramybėje“.

Materialios šventumo apraiškos Mažosios Lietuvos antkapiniuose paminkluose ir mediniuose krikštuose

Klaipėdos krašte materialias šventumo apraiškas liaudies kultūroje įžvelgti nelengva, ypač lyginant su gretima katalikiškąja Žemaitija, kur praeityje būdavo itin vaizdžiai respektuojama išorinė, medžiaginė krikščioniškojo tikėjimo pusė (šventųjų paveikslai bei kryželiai trobose, kryžiai su dievo „mūkomis“ sodybose, koplytėlės, stogastulpiai pakelėse, gausiai išpuoštos bažnyčios ir t.t.).

Protestantizmo kraštuose kasdieniam gyvenime pabrėžtinai atsisakyta perdaug išorinio šventumo respektavimo materialiais atributais. Siekiama susitelkti į dvasinius dalykus, savarankiškas, nuolatines Šv. Rašto studijas. Dar ir dabar senos klaipėdiškės prisimena tėvų pamokymus: „jei tik turi kiek laisvo laiko, reikia Bibliją skaityti“.

Užtat labai įdomios šventumo, jo tradicinės apraiškos, pastebimos krašto kapinėse. Čia atsispindi ir ypatingas Klaipėdos krašto etninis bei kultūrinis margumas. Antkapiuose matyti ne tik mažlietuvių, vokiečių, Zalcburgo austrų, mozūrų, bet ir olandų, prancūzų, škotų, žmonių iš Skandinavijos pavardžių. Tačiau nei migracija į šį kraštą, nei gan vėlyvas (nuo XIX a. pabaigos) krašto unifikavimas pagal vieningos Vokietijos imperijos kanonus, nei griežtos, asketiškos protestantizmo nuostatos nepajėgė visai išstumti autochtonų lietuvininkų senosios pasaulėjautos reliktų.

Ypatingas šio krašto dėmesys būtent kapinėms aiškintinas tuo, kad labai gerai sutapo senovinio nekrokulto ir protestantizmo nuostatos. Senovės baltų pagarbus požiūris į mirusiuosius neprieštaravo liuteronybės dogmoms ir tikėjimo praktikai. Taip kapinės šio krašto žmonėms tapo ne vien mirusiųjų užkasimo vieta, bet gan svarbiu tradicinio gyvenimo elementu. Įdomi pačių kapinių orientacija, dažnai lėmusi jų vidaus suplanavimą. Pagal protestantizmo nuostatas, mirusieji būdavo atgręžiami veidu į rytus, kad regėtų patekančią saulę. Tad galva guldyta vakarų pusėje. Kojūgalyje (ne galvūgalyje!) būdavo įkasamas kryžius arba medinis krikštas, vadinamoji lavonlentė su įrašu. Taip daryta, kad mirusysis galėtų matyti krikštą ar kryžių. Įdomus ir kitas tokio krikštų ar kryžių vietos aiškinimas: kad prisikeliančiajam iš mirusiųjų būtų patogu iš kapo išlipti, – ranka prisilaikant už kryžiaus ar krikšto.

Šventumo pojūčio ypatybes Klaipėdos krašto gyventojų sąmonėje demonstruoja savotiški įrašai antkapiuose bei paminkluose. Šie įrašai liudija praeities gyventojų pasaulėjautos savitumą. Tuose įrašuose nedaug šiandienio gražbyliavimo, žymus veik filosofinis požiūris į gyvenimo tėkmę. Šie įrašai: „Laba Naktie Prietelei. Greit susimatysim“, „Ilsėkit Sanarėlei kol vėl pas Jus pareisiu“ – rodo, kad mirtis justa kaip gyvenimo tąsa. Nereti buvo širdingi atsiliepimai apie savo artimuosius: „Czion ilses Sanarelei mano milems Wirs…“,  „Czion ilses mana mylima Pate…“, „Czion ilses deweje musu mielems Tetes“, „Malone Pono Jezaus teesie su Jumi. Amen“. Randama įdomių ir įvairių citatų iš Šv. Rašto. Įrašai antkapiniuose paminkluose, kapinių įruošimas šalia sodybų (dažnos net šeimyninės kapinės – ypač greta stambesnių sodybų, dvarų ir dvarelių) rodo, kad mirusieji likdavo greta kasdienio gyvenimo – dažnai lankomi ir paminimi.

Mediniai krikštai ir jų tipai

Antkapinių paminklų kilmė – daug ankstyvesnė negu krikščionybė. Prasidėjo paprasta stulpo – lentos forma, (graik. „stele“- stulpas). Patys pirmieji stulpai – stelos (krikštai) – buvo nesudėtingų formų. XVa. bažnyčių draudimai ir persekiojimai, vienur krikštų plitimą greitino, kitur slopino. XVI a. panašios antkapinės formos buvo paplitusios ir Žemaitijoje, tačiau bažnyčios tarnams draudžiant, jos pakito. Mažojoje Lietuvoje įsigalėjus naujai religinei srovei ir protestantų kunigams nedraudžiant statyti – krikštų formos išsilaikė iki XXa. vidurio. Buvo paplitę pajūryje, Kuršių nerijoje, Tauragės bei Kretingos apskrityse juos vadino krikštais, krikštužiais, krikšteliais.

Iki XVII a. ant vyrų kapų buvo statomi krikštai, su arklio pavidalo išpjautomis formomis, o ant moterų – paukščio. Krikštų formose – žirgų galvų pavidalo ornamentiniai motyvai, paimti iš stogų galuose statomų žirgelių, saugojančių gyvenamąjį namą nuo piktų dvasių. Tai religinės mistikos reiškinys. Ši sąlyga ir turėjo įtakos žirgelių atsiradimui krikštuose. Pagaliau žirgų galvos motyvai krikštuose rodo, kaip lietuvis ir po mirties surištas su žirgeliu. Tokia pagarba žirgui nebuvo momento dalykas, bet ėjo iš  žilos praeities. Žirgo medinė forma simbolizavo ir saulės kulto idėją.

Žirgų galvų formų kitur Lietuvoje nesutinkama. Paukščių formos ornamentai tiko skausmui išreikšti. Tai suvokiama analizuojant senąsias šio krašto dainas, kai mergelė virsta į „raibąją gegutę“: „Ant jos kapužėlio žyd brūnas bijūnėlis/ O ant krikštužėlio tup raiboji gegelė…“.

Paukščių formos krikšte išdėstomos simetrijos principu. Viena paukštelio figūra dedama krikšto viršūnėje ant stiebelio (vingrios vielos), mažam vėjeliui papūtus siūbuoja į visas puses, kitos formos pritvirtinamos iš krikšto šonų. Paukšteliai su išskėstais  sparneliais. Retai, bet pasitaiko rasti paukščių formų išpaišytų plokštumoje. Centre širdies forma – pagrindinis elementas krikšte, naudojama įvairiems posakiams iš evangelijos užrašyti, taip pat pažymėti mirusiojo pavardei, vardui, gimimo – mirimo datai.

Pradedant XVIII a. ornamentinio skirtumo jau nelabai pastebima. Vyrų antkapinių paminklų formose šalia žirgų galvų, įpinami ir augalų bei paukščių formų motyvai. O moterų – šalia, išimtinai paukščių formų, ypač gegutės, atsiranda augalų ir širdies pavidalo motyvų. Bet žirgų galvų formos motyvai  pasiliko dominuoti vyrų antkapiniuose paminkluose.

XIXa. antrosios pusės krikštų siluetai ir išvaizda tarytum siejasi su ištemptomis roplių odomis. Žalčiai ir rupūžės buvo gerbiami gyviai, nes žmogus nuolat matė jų naudingumą. Žaltį net įasmenino kaip žmogų. Neretai žalčiuko motyvą naudodavo kaip ornamentą.