Atrodytų, kad po M. Mažvydo 450 mirties metų didesnė jo gyvenimo pusė kunigaujant evangelikų liuteronų bažnyčioje Ragainėje turėtų būti geriausiai pažinta. Deja, Prūsijos kasdienybės XVI a. istorijos kontekstai lietuvių tyrinėtojų dar tik atverinėjami. Net jau į mokslinę apyvartą įvesti pirminių šaltinių – bažnyčių vizitacijų, tvarkų, inventorių, mokesčių, genealogijų duomenys dar nesulaukė didesnio Lietuvos tyrėjų dėmesio. Paminėsime tik vieną faktą – lietuviškoje M. Mažvydo istoriografijoje iki šiol nesinaudota 1972 m. Horsto Kenkelio paskelbtų Göttingene valstybės archyve saugomų 1551 m., 1661 m., 1939 m. kadastrinių Tilžės miesto žemės planų tyrimu. Jame pateikiami duomenys leidžia prabilti apie M. Mažvydo nekilnojamą turtą Tilžėje ir jo testamento liudytojus.

Dainius Elertas
Lietuvos jūrų muziejaus istorikas

1560 m. vasario 29 d. pakvietę 4 liudininkus ir valdžios atstovą „bendrai ir kiekvienas atskirai“ sutuoktiniai Mažvydai „būdami sveiko proto, niekieno neverčiami, visiškai pagal tą formą, kaip reikalauja įstatymas ir krašte galiojantis paprotys“ nutarė „testamentu vienas kitam užrašyti visą abiem priklausantį turtą, kurį jie įsigijo sunkiu triūsu ir Dievo laiminimu, donacijos reikšme bei prasme, kas įstatyme vadinama savitarpio dovanojimu“. Testamentu numatomas turto pasidalijimas grindžiamas abipusiu rūpesčio jausmu sutuoktiniu jei kuriam tektų iškeliauti amžinybėn. Kadangi sutuoktiniai „jautė vienas kitam ištikimą meilę ir nuoširdų palankumą … taip pat norėdami šią ištikimą tarpusavio meilę sustiprinti darbais ir atitinkamai ją išreikšti,— jie abudu, vadovaudamiesi šiomis ir kitomis svarbesnėmis paskatomis“ sudarė šį dokumentą. Bevaikiam našlaujančiam asmeniui ši testamento forma leido apsiginti nuo kitų galimų giminaičių pretenzijų į paliktą turtą: brolių, seserų. Gal būt dėl jų Mažvydienė savo mirties atveju paprašė Tilžės hauptamtmano Georgo von Haugwitz skirti ir patvirtinti globą, kurią vykdytų Baltzar‘as Jerichau ir Joachim‘as Polen. Toks prašymas suponuoja šias galimybes: 1. dėl kažkokių  aplinkybių (sveikatos, teisinių) M. Mažvydas buvo nepajėgus pats pasirūpinti paveldėtu turtu; 2. į paliktą M. Mažvydo žmonos turtą pretendavo jos giminaičiai. Tik abiejų bevaikių sutuoktinių mirties atveju nurodyta, kad „abiejų artimiausieji giminės galės lygiomis pasidalinti tos dalies … palikimą ir turėti naudojimo teisę“. Suprantama, kad testamente disponuota tik asmeniniu turtu. Čia atkreipsime dėmesį į vieną aplinkybę: M. Mažvydui vesti Benigną Lauterštern patarė Tilžės klebonas ir testamentas taip pat rašytas bei patvirtintas Tilžėje. Norint suprasti į kokį turtą galėjo pretenduoti Mažvydienės giminaičiai Tilžėje reikia sugrįžti į 1555 m.

1555 m. M. Mažvydo parašytas laiškas valdovui teikia daugiausia žinių apie vedybų aplinkybes. Jame rašoma, kad „garbingo vyro“ Tilžės klebono Georg‘o Reich‘o paragintas M. Mažvydas vedė vyresniąją savo pirmtako Ragainės klebono Ambrozijaus Lauteršterno dukrą našlaitę Benigną. Tokį pasirinkimą lėmė kelios pragmatiškos aplinkybės: 1. buvo siekiama, kad įšventinti evangelikų liuteronų kunigai būtų sukūrę ar netrukus sukurtų šeimas; 2. parapijos bendruomenė buvo linkusi neužsikrauti ankstesnių kunigų šeimos narių išlaikymu (našlių, vaikų); 3. subrendusioms neturtingoms ar bekraitėms merginoms buvo sunkiau ištekėti ir atsisakyti papildomo išlaikymo; 4. galimai dėl neturto ar kitų priežasčių su tokiu siūlymu M. Mažvydas sutiko ir prisiėmė globoti sutuoktinės brolius bei seseris. Čia derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad iki 1525 m. teisėtų kunigų našlių ir vaikų problema neegzistavo, o nusenusių ir paliegusių vienišų kunigų globos klausimus sprendė Romos katalikų bažnyčia. 1525 m. po sekuliarizacijos Prūsijos kunigaikštystėje priimtuose krašto nuostatuose apie tai nekalbama. Šis klausimas bus išspręstas jau po M. Mažvydo mirties.

M. Ročka nurodė, kad Tilžėje Vokiečių gatvėje M. Mažvydas turėjęs net du sklypus. Tačiau tyrėjas nutylėjo informacijos šaltinį. Kiti šaltiniai pateikia duomenų apie vieną sklypą. Miręs M. Mažvydo pirmtakas uošvis Ambrozijus Lauterstern‘as turėjo Tilžėje namą ar sklypą namui. 1549 m. nurodoma po „?Brosien Lauterstern“ mirties savininkas – našlė. 1551 m. šio turto savininku įvardijamas „Pharrherr von Ragnit (Martin Mosswidius)“. 1553 m. išmatavus paaiškėjo, kad šio sklypo plotis buvo 90, o ilgis truputį mažiau nei 220 pėdų. Nedidelė paklaida susidaro dėl to, nes jo riba ties Auksakalių gatve ėjo kiek įžambiai, o pats sklypas įgijo netaisyklingos trapecijos formą. Tai buvo ilgas rėžis tarp Vokiečių (Deutsche Strasse) ir Auksakalių (Goldschmiedestrasse) gatvių. Namo vieta nurodyta prie Vokiečių gatvės. Rėžis buvo vienas iš 6 panašių sklypų kvartalo apriboto rytuose būsimos Schenkendorf‘o aikštės, vakaruose Vandens gatvės (Wasserstrasse), šiaurėje Vokiečių, pietuose Auksakalių. Jį nuo Vandens gatvės skyrė tik vienas sklypas. Tikėtina, kad 1560 m. M. Mažvydo laiške minimas namelis žmonai buvo statomas ar perstatomas Tilžėje. Dabar galima lokalizuoti pirmosios spausdintos knygos lietuvių kalba autoriaus namo valdos vietą. Ji yra į vakarus nuo Karalienės Luizės tilto, dabartinių Gagarino, Gončarovo, Mamino gatvių ribojamo kvartalo kiemo vakarinėje dalyje. Taigi, randame dar vieną apčiuopiamą materialaus M. Mažvydo gyvenimo pėdsaką.

Duomenis apie M. Mažvydo nuosavybę leidžia kiek kitaip pažvelgti į ryšius su Tilžės gyventojais. Įdomi detalė – gretimai besiribojanti posesija, už kurios prasidėjo Vandens gatvė, buvo susijusi su bažnyčioje dirbusiu asmeniu. 1538 m. jo savininku nurodomas Christoph‘as Sackheim‘as. 1538 m., 1544 m. jis vadinamas „Kirhenvater“. Tai parapijos bendruomenės skiriamas arba renkamas atstovas. Su kunigu jis turėjo rūpintis parapijos turtu, vykdyti apskaitą, prižiūrėti gaunamas pajamas, išlaidas ir rinkliavas. Christoph‘o Sackheim‘o sklype veikė karčema vėliau, gavusi keistą pavadinimą „Brandkrug“. 1544 – 1545 m. šios Sackheim‘o karčemos valdytoju nurodomas Baltzer‘is Jerichau. 1548 – 1551 m. kol Christoph‘o Sackheim‘o sūnus Lazarus, Sackheim‘as sulaukė pilnametystės karčemą valdė Albrecht‘as Baumgardt‘as. 1553 – 1554 m. karčemos valdymu užsiėmė Lazarus Sackheim‘o senelis Jacob‘as Bornen‘as. Šis iki 1532 m. laikė karčemą Kukernysėje (Kuckerneese), o vėliau tapo miestiečiu Tilžėje. Čia vedė kažkokią Margaretą. 1548 m. jų duktė Regina ištekėjo už karčemos savininko Christoph‘o Sackheim‘o.  1551 m. Jacob‘as Born‘as tapo miesto seniūnu ir teisėju. Nuo 1555 m. karčemą nuomavosi Georg‘as Warschkin‘as, o 1562 – 1564 m. – Hippolitus Boltz‘as. 1578 m. Lazarus Sackheim‘o karčemą už 1200 markių išpirko buvusio nuomininko  Albrecht‘o Baumgardt‘o našlė. Taip ji atiteko kitai giminei. Užmokėta suma nurodo į gaunamą didelį pelną. Karčema stovėjo patogioje vietoje tarp dviejų pagrindinių Tilžės gatvių. Vandens gatvė jas jungė su Nemuno pakrantės uostu. Iš rytų nuo 1540 m. M. Mažvydo nuosavybė ribojosi su pirklio Michel‘io Socher‘io sklypu. 1547 m. jis buvo svarbiausiu Tilžės bendruomenės atstovu – miesto teismo seniūnu ir miesto vaitu (fogtu). Todėl galima pagrįstai teigti, kad M. Mažvydo kaimynai Tilžėje buvo įtakingi asmenys.