Indrė SKABLAUSKAITĖ

Sako, Jonines būtinai reikia švęsti. Mat tą stebuklingąją naktį švenčiančios ir ypatingai atgyjančios net laumės. Labiausiai jos mėgstančios tokias vietas, kur esąs ežeras, ar paupys, kalnelis (dažniausia jų susibūrimo vietą – Laumių (Pagėgių apskritis) Rambyno kalnai).

Joninių naktį laumės visuomet susirenka ir švenčia, ne taip paprastai puotauja, o stengiasi žmonėms visokiausių nuostolių ir negerovių pridaryti. Labiausiai jos mėgstančios medžiams kasas supinti (taip lietuvininkai nusprendė pažiūrėję į medžiuose esančius ir iš šakų susipynusius lizdus), šokti, kad kalneliuose duobės atsirastų, o svarbiausia šėlstančios taip, kad niekam iš aplinkinių gyventojų miegoti neleidžiančios…

Geriausia, sako, su laumėmis yra susidraugauti arba išmokti kaip nuo jų apsisaugoti. O tada ir gyvenimas lengvesnis tampa, ir šventės linksmesnės būna. Patikimiausiai nuo laumių apsaugo šermukšnis, reikia tik bent mažiausią šio medžio šakelę „prie savęs“ nešiotis, arba “Jono naktį tris kryžius ant staldžio (tvarto) viršuje dėti ir su šermukšniais apkaišyti.“  Na, o  jei naktį pajusite, jog laumė spaudžia, padės, jei  mažąjį pirštuką lankstysite, tada laumė atstos..“

Gražiausi mėnesio pavadinimai

Birželis mūsų krašte turėjęs ne vieną pavadinimą, vadintas Sėjiniu, Pūdymo, Visjavio vardais. Šį mėnesį, pagal baltiškąją tradiciją švęstos vasaros saulėgrąžos, ilgiausios dienos metas, vėlesniu metu taip minėtinas Šv. Jono Krikštytojo gimtadienis. Manoma, kad šventė buvo vadinta Kupolėmis, mat tai siejosi su prūsiškąja kreše ir su kekiriu, ir reiškė vešėjimą, brandą, žydėjimą.

K. Gotlybas Milkė ir Frydrichas Kuršaitis mini Jonines, o renkamas kupoles tapatina su jonažolėmis…Spėjama, kad seniausiais laikais, lietuvininkų žemėje, Joninės būdavo švenčiamos keletą dienų ar net visą mėnesį, rašytiniai šaltiniai mini, jog jos galėjusios prasidėti net nuo Gegužės 25 dienos…

Vėlesniais laikais, kaip ir visoje Lietuvoje, didžiausia dėmesys – šventės išvakarėms. Ypatingai svarbi esanti Joninių naktis, mat tą naktį atliekamos apeigos ir burtai visuomet išsipildo…

Jau seniausiais laikais apie Jonines Mažojoje Lietuvoje rašyta

Istoriniuose šaltiniuose Joninės pirmą kartą paminėtos 1372 metai, Varmės vyskupas Henrikas  II savo rašte draudžia Jonines švęsti „senoviškai“, o Lietuviškoje Wolfenbutelio postilėje kupolėmis vadinamas didysis žolių rinkimas. XVI a pradžioje Casparas Hennerbergeris „Didžiųjų prūsijos žemėlapių paaiškinime“ aprašo  „velnišką”

šv. Jono vakarą, kuriam “daugelis iš valdžios šventei pritaria, o ir kunigai užtai nebaudžia…” Pastebėta, jog jau tais laikai  Šventės išvakarėse  skubėta trobų duris, vartus apkaišioti žolynais, dilgėlėmis, įvairiomis puokštėmis, taip esą apsisaugoma nuo raganų. Svarbu buvę kiekvienam, bernui ir mergai savo vardu sukaišioti į sijas žolynus – tada sebėti žydės ar nuvys. Kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net numirs.“, Kūrenti ir laužai, ypač ten, kur kur žinojo, kad ganys karves. Per šias laužavietes, šventei pasibaigus, piemenys stengdavosi perginmti karves, mat tikėjo, kad taip šios turėsiančios daugiau pieno…

J.A.Brandas, po Prūsiją keliavęs XVII a pabaigoje, pastebėjo, jog Joninės švenčiamos ne tą dieną kaip reikėtų. O Matas Pretorijus „Prūsijos įdomybėse“ minėjo, kad Šv. Jono išvakarėse šeimininkas siunčia darbininkus, ypač mergas rinkti žolynus, kurių dalį pati šeimininkė sukaišioja į trobos sienas kiekvieno šeimos nario vardu, tuomet stebi – žydės ar nuvys. Galiausiai puokštę iškeldavo ant aukštos karties prie sodybos vartų, mat tai liudydavo skalsą ir gerovę namams.

Per Jonines svarbu rinkti žolynus

Senovinėse, lietuvininkų raštuose minimose Joninių apeigose, gausu mitologinės pasaulėjautos būdingos baltiškajai pasaulėžiūrai. Garbinama augmenija, ugnis ir vanduo, saulė. Atliekami įvairūs ritualai, užtikrinantys sveikatą, laimingą, ilgą gyvenimą, bei apsaugantys nuo įvairiausių antgamtinių būtybių.

Kaip ir senaisiais laikais, taip ir dabar svarbu rinkti žolynus. Jie įprasmina šventę.

Žolynus merginos rinkdavo iš septynių laukų, 9 rūšių pievos augalų. Į laukus keliaudavo visas kaimas…Jaunuoliai ant aukštos karties užtaisydavo smaluotą statinę, prikimštą pjuvenų, užbarstydavo druskos, kad ugnis stipriau spragsėtų, ir degindavo „raganas“.

Kupolė ir stebulingos jonažolės galios

Į pievas, dainuodami šventei skirtas dainas, iškeliaudavo visas kaimas. O ten, septyniuose laukuose ieškodavo devynių rūšių pievos augalų, gėlių, žolynų iš kurių padarydavo kupolę (aukštą kartį). Vėliau visi susirinkdavo kaimo aikštėje, kur merginos, dainuodamos apipindavo kupolę , dar priraišiodavo daug spalvotų kaspinų. Linksmai šūkaudami įsmeigdavo kartį palei kelią prie vartų ar kur kitur, pro kur bus vežami javai.

.Kupolę merginos saugodavo dvi dienas ir dvi naktis, kad vaikinai “nepavogtų”.

Tikėdavo, kad jonažolė Joninių naktį įgyjanti stebuklingiausių galių, ji padedanti ne tik sunkiausią liga įveikti, bet ir mylimąjį surasti.

Iš likusių žolynų pindavo vainikus, svaidė sau per galvą į beržą ar gluosnį, stebėdavo, iš kelinto karto užsikabins – po tiek metų mergina ištekėsianti. Namuose laikydavo vainiką kaip sveikatos simbolį.

Sakoma, kad Joninių žolės padeda nuo įvairiausių ligų. Reikia jas išdžiovinti, o tada jau galima gydytis, ypač padeda tada, kai jomis smilkomi sergantys žmonės. Padeda ir apsaugo nuo nelaimių. Tinka duoti karvėms, kad šios būtų pieningesnės, norint apsaugoti javus – užtenka jų pabarstyti daržinėse, o jei šių žolynų bus tvartuose – bus užtikrinta, kad iki Kalėdų namuose nebus jokių nelaimių.

Ugnies galia

Ypatingą vaidmenį vasaros saulėgrįžos šventėse atlieka ugnis: „Visi, kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia aukštas, smaluotas kartis ir tošimis apsuktus beržus, kad kol patekės saulė, būtų matyti iš toli.“ Buvo daromi net plausteliai – tam, kad ugnį galėtų plukdyti vandenyje. Tikėta, jog juo didesnis plotas bus apšviestas – tuo labiau tos vietovės pasėliai bus apsaugoti nuo negandų.

Mažojoje Lietuvoje Joninių laužo anglis pasidėdavo vaistams. Prūsijos lietuviai laužą užkurdavo ugnimi, gauta trinant tam tikrų gydomųjų žolių šaknis. Pasakojama, kad mūsų kraše dar ilgai gyvavo paprotys – Joninių naktį ridenti degančius ratus nuo kalnų.

Amžinos jaunystės ir ilgo gyvenimo paslaptys

Joninių naktį būtina maudytis upėje. Bet svarbu tai daryti prieš saulėtekį, būtina išsirengti nuogai, pasivolioti rasoje, o tada bristi į upę – tokios apeigos užtikrina amžiną jaunystę ir sveikatą.

Ir dar, svarbu laikytis tam tikrų draudimų. Būtina atminti, jog tai didelė ir svarbi šventė, todėl nereikia imtis jokių darbų, ypač negalima plaukti į mareles, žvejoti. Tuo metu vandenyse apsigyvena dvasia, kuri tyko aukų. Paplaukioti  galima tik jaunimui, bet reikia nepamiršti valtis išpuošti vainikais, gėlėmis, o pirmagalyje įstatyti seną puodą su smalikai.