Laidotuvių teisinis reglamentavimas Prūsijoje XVI–XVIII a.

Dar apie teisyną

Aptartos ALR (1794 m. Prūsijoje pasirodęs kodeksas Allgemeines Landrecht für die Preussischen Staaten) su laidotuvių sritimi susijusios nuostatos negali nekelti klausimo, koks buvo ALR santykis su ankstesniu laikotarpiu priimtais teisės aktais, kiek naujoji teisė panaikino ir paliko galioti senųjų potvarkių? Aiškaus atsakymo į šį klausimą kol kas negalima duoti. Teigta, kad ALR turėjo pakeisti iki tol valstybėje galiojusias įvairias teises, potvarkius, įstatymus, kurie buvo priimti ir galiojo įvairiose valstybės provincijose. Tačiau kartu pažymima, kad ALR nepanaikino ir paliko galioti kitų teisynų, atskirų įsakymų, potvarkių nuostatas, neprieštaravusias ALR. Taigi liko galioti 1721 m. Prūsijos krašto teisė, kurią panaikino tik 1802 m. priimta Rytų Prūsijos provincijos teisė. Pastaroji ALR atžvilgiu buvo viršesnė, tuo tarpu ALR laikyta subsidiarine, šalutine. Tačiau kita vertus, minėta Provincijos teisė buvo ne kas kita, kaip ALR su papildomu specifiniu 241 papildiniu. Bet kuriuo atveju XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje laidotuvių sritį reglamentavusiais pagrindiniais teisės šaltiniais nurodyti ALR ir tuo metu galiojusi Bažnyčios agenda.

Apibendrinant XVI–XVIII  a. valdžios įkyriai teiktų direktyvų rezultatų sėkmę, matyti, kad vėliau ar anksčiau buvo sulaukta atoveiksmio. Šiuo atveju bene geriausiai tinka prisiminti 1837 m. įvykius Rusnės parapijoje. Pasakojama, kad anuomet įtūžusi žmonių minia patraukė į dar nespėtas pašventinti epidemijos kapines ir ten išsikasusi neseniai palaidotą mirusįjį, giedodama laidotuvių giesmes, nunešė jį į senąsias kapines. Varpais skambinta įsilaužus į bažnyčios bokštą, jiems skambant ėjo visa laidotuvių procesija. Prie kapo vienas  trobelninkas pasakė atsisveikinimo kalbą. Visa ši istorija neatrodytų verta dėmesio, jei nežinotume, kaip XVI–XVII a. buvo stengtasi liaudį pripratinti prie tinkamų laidotuvių apeigų su varpais ir giedotojais, kad niekas nebūtų tarsi gyvulys palaidotas. Per drąsu tvirtinti, tačiau tam tikra prielaida peršasi: iš pradžių ir ilgą laiką Bažnyčios ir valstybės iš viršaus palaikytas konfesionalizacijos, konfesinės biurokratizacijos procesas vėliau transformavosi į konfesionalizaciją iš apačios, arba liaudies vidinę konfesionalizaciją.

Reziume

Laidotuvių  sritį, kaip ir daugelį XVI–XVIII a. Prūsijos valstybės, visuomenės ir Bažnyčios gyvenimo sričių, mėginta griežtai reglamentuoti dvasinės ir pasaulietinės valdžios leistais teisiniais potvarkiais. Tai galima traktuoti kaip konfesionalizacijos proceso vieną iš sudėtinių dalių ir pasekmių. XVIII a. šis procesas pamažu įsiliejo į platesnį procesą – socialinį disciplinavimą, kuris ties XIX a. sandūra išvirto į konfesinę ir valstybės biurokratizaciją.

Laidotuvių reglamentavimas Prūsijoje prasidėjo nuo XIII a., tačiau pagreitį ir intensyvumą įgavo XVI a., prasidėjus Reformacijai. Pagrindinis leistų potvarkių tikslas buvo visuomenėje formuoti krikščioniškas laidojimo tradicijas, priartinti liaudies pasaulėvaizdį prie liuteronų teologų teikto suvokimo, keisti ar naikinti netinkamus liaudies tikėjimo pavidalus.

Laidotuvių  sritis per visą aptariamąjį laikotarpį išliko Bažnyčios prerogatyva. Kadangi Bažnyčia ir pasaulietinė valdžia  tarpusavyje buvo glaudžiai susijusios, laidotuvių sritį reglamentavo ir pasaulietinės valdžios potvarkiai. Tiesa, Bažnyčios kompetencija buvo laidotuvių liturgija, tuo tarpu valstybė reguliavo materialią, išorinę laidotuvių apeigų pusę, jos potvarkiai buvo policinio, sanitarinio pobūdžio. <…>

Galima tvirtinti, kad XVI–XVII a. Bažnyčios nuostatuose ir vizitacijų potvarkiuose toli į ateitį buvo nubrėžtos laidotuvių tvarkos ir apeigų gairės, esminės direktyvos, suformuluoti pagrindiniai reikalavimai. Svarbiausi iš jų buvo šie: dorai gyvenę krikščionys  turėjo būti palaidoti garbingai, su Bažnyčios nustatytomis apeigomis; bedieviams laidotuvių liturgija nepriklausė, jie turėjo būti palaidoti atskirai nuo krikščionių; apie kiekvieną mirusįjį  turėjo būti pranešama vietos dvasininkui; laidoti mirusiuosius reikalauta bažnyčioje, bažnyčios šventoriuje įrengtose kapinėse, paskirais atvejais – prie kaimų įrengtose kapinėse; nurodyta kapinėse palaikyti švarą, jas aptverti; už laidojimo vietą ir liturginių apeigų atlikimą nustatyti mokesčiai bažnyčiai ir mokyklai; drausti prietarai ir netinkamų liaudies tikėjimo formų praktika laidotuvių apeigose ir kt. Priklausomai nuo susidariusių aplinkybių, šie esminiai reikalavimai būdavo papildomi, koreguojami pavieniais potvarkiais, įsakais, ir taip toliau buvo formuotas laidotuvių apeigų reglamentavimas.

XVIII a. pastebima merkantilinių potvarkių leidyba. Tarp jų galima paminėti gedulo laiko ir juodų drabužių nešiojimo apribojimus, mėginimus kapinėse veisti šilkmedžius, draudimą rengti mirusiuosius šilkiniais audiniais ir kt.

Ypatingos sąlygos, kurios susidarydavo siaučiant epidemijai, sukurdavo prielaidas ir ekstraordinarinių potvarkių leidybai. Be kasdienio gyvenimo suvaržymo įvairiomis nepaprastosiomis sanitarinėmis priemonėmis ir draudimais, tam tikri laikini apribojimai buvo įvesti ir laidotuvių srityje. Šie suvaržymai ypač sugriežtinti per Didįjį marą 1709–1711 m. <…>