Sako, kad jį vadindavo Žiaukų vaiku. O jis pats sakydavęs: „Buvome žvejų vaikai, vandens nebijodavom“… Šie žodžiai apie Jurgį Plonaitį, kurio 110 gimimo metines minėsime šių metų rugsėjo 19 dieną.

Indrė SKABLAUSKAITĖ

Biografija pilna gražiausių, ryškiausių faktų: lankė Kintų liaudies mokyklą, vėliau – iki 1918 pabaigos vokiečių gimnaziją Klaipėdoje. 1919 m. dalyvavo Kintuose steigiant jaunimo draugiją „Rūta“. Jurgis Plonaitis – Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, Klaipėdos miesto seimelio deputatas. 1920 pradėjo dirbti Lietuvos banko Klaipėdos skyriuje. Nuo 1920-ųjų dainavo Klaipėdos giedotojų draugijoje „Aida“, 1920-30 m. Šilutės giedotojų draugijoje „Daina“. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime. 1935 m. buvo Klaipėdos miesto seimelio deputatas, 1938-1939 m. – miesto valdybos rinktas tarėjas, 1934-1935 m. – Klaipėdos krašto socialinio draudimo įstaigos direktorius. Vienas pirmųjų prieškarinės Lietuvos buriuotojų. Už nuopelnus kraštui ir lietuvybės puoselėjimą buvo apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu ir Vytauto Didžiojo ordinu. 1991 m. gegužės 22 d. Šilutės miesto taryba savo sprendimu Jurgiui Plonaičiui suteikė Šilutės miesto Garbės piliečio vardą.

Marių žinovas

Nuo 5 metų amžiaus plaukdavo su tėvu į marias žvejoti, net atsiminimuose užrašyta „Iš vaikystės dienų eidavau į marias žvejoti. Pamilau vandenį ir vėją.“

Mokėsi toje pat Kintų pradžios mokykloje, kurioje 1888-1892 metais mokytojavo Vilius Storosta, būsimasis Vydūnas. Tuomet, kai Jurgiui sukako 12 metų, tėvą pašaukė į kaizerinę kariuomenę. Krašte siautėjo neramumai. Taip Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus žuvo tėvas, apie kurį J.Plonaitis sakydavęs: „Tėvas buvo ūkininkas ir žvejas. Jaunystėje dar buvo ir kartinio laivyno jūrininkas“.

„Kopininkas lovoj ir valty šneka kuršiškai“

Amžininkai pasakojo, jog marias Jurgis Plonaitias pažinojo kaip savo kiemą, užsimerkęs vardindavo senuosius marių dalių vardus. O kur dar kurmininės ir kiudelinės burvaltys, bradinės ir venterinės, didžiosios dvistiebės „reizinės“… Būdamas 22 metų įstojo į jūrų skautus, kurio pirmajam būriui vadovavo Martynas Brakas, o pats Vydūnas buvo davęs būriui Budužių pavadinimą. Pasakojama, jog vien todėl J.Plonaitis savo pirmąjį laivą pavadino „Budžiu“. O tada, kartu su draugais pro Klaipėdos jūrų vartus išnešė trispalvę… Ir tai dar ne viskas, kartu su broliu Kristupu plaukė dvistiebe „legendine „Gulbe“ nuo Klaipėdos iki Londono.

J.Plonaičiui labai rūpėjo lietuvybė. Savo laiškuose jis užsimena: „Paprastai kopininkai, nors ir primaišę krūvą kuršiškų žodžių, kalbėjo taip lietuviškai, kad juos žemininkai galėjo suprasti. Vienas man pažįstamas kopininkas iš Preilos yra sakes, kad kopininkas lovoj ir valty šneka kuršiškai, bažnyčioj gieda lietuviškai, o su fišmeisteriu aiškinasi vokiškai. Žeminikų ir kopininkų santykiai buvo geri.“

Laiškuose ne tik papasakoja, kur Bamblės gelmė ir bamblės ragas, bet ir pateikia gausybę gražiausių, tik šišioniškiams žinomų žodžių: Karnolė – kanalas, o po Kuršių marias anuomet plaukiodavo tokie laivai: čeika, luotas, tinklaitininkų valtelė, bradinė valtis ir kilinis ūdininkų laivas. Čeika, neturėjusi nei burių, nei vairo, jos eismo variklis buvo irklas, ji buvusi mažiausia, ja naudotasi prisiirimui nuo kranto prie valtelės… Luotas buvęs ilgėlesnis, taip pat patvaresnis. Juo naudodavosi kai norėdavo marių seklumoje ir upėse. Sako, kad šis laivas buvęs itin patogus daržovių transportavimui į turgus.

Tie, kurie plaukiodavo po marias, naudodavo tinklaičių arba marių valtelę. Šioji buvusi dvejų burių, o pučiant vėjui ja būdavę galima plaukti 4-5 km per valandą. Su šia valtimi būdavo galima plaukti ir pučiant stipresniam vėjui, o jas, kaip rašo J.Plonaitis, laikydavo „visuose pamario iširiuose“ (takas laivams per nendryną).

Buvo ir venterių valčių. Šios valtys turėjo dvi bures. Jos stovėdavusios nuo pačios Lūžijos iki Vorusnės. J.Plonaitis žinojo ir ūdininkų laivą. Iš šio laivo, kabliukais rūdimis gaudė ungurius ir ešerius. Tokie laivai itin populiarūs kopų ir žemininkų. Marių mylėtojas užsimena: „Viena bėda, kad šie laivai didžiųjų vėjų nepakeldavo“. O stipriausios valtys buvusios kurnų ir kiudelio. Jos nebijodavusios nieko, o atlaikydavusios net didžiausius audras. Didžiausia valtis buvo bradinė. Bradinę valtį naudojo žvejai, kurie gyveno į pietus nuo Skirvytės, šiomis valtimis žvejodavo tik pietinėje Kuršių marių dalyje, daugiausia jomis gabendavo šieną.

Kokį prisimename

Šilutės muziejuje sukaupta nemaža medžiagos apie J.Plonaitį, čia galima rasti ne tik gražiausių jo atsiminimų apie marias ir jose plaukiojusias valtis, amžininkų pasakojimų, archyvinių garso įrašų, bet ir šviesiam jo atminimui skirtų eilių:

„Kai laiko varpas suskamba
Vidurnakty ar dienos vidury,
Ir praneša „Jau renkis“

Jam prieštarauti negali.
Jei metų juosta netrumpa
dainuota, verkta, prirašyta,
širdis pasidžiaugė viskuo
gyvenime kas buvo numatyta

Žinai – gyvens kiti,
mylėsis, verks, dainuos,
taip kaip prieš mus gyveno,
tik atsidusęs pagalvosi
- Kitų gyvenimai kartosis,
tik nebemano, nebemano.“
(Lina Daukšaitė)

Muziejaus darbuotojų prisiminimuose

„Tai labai šviesi asmenybė. Labai daug žinojo, pasižymėjo ypatingai gera atmintimi… Atsimenu labai inteligentišką, visada labai malonų, kultūringą. Menu, jog visada kreipdavosi „tamsta”. Jo žmona taip pat buvo ypatinga, labai daug skaitydavo, imdavo iš bibliotekos vokiškas knygas ir skaitydavo. Patys rūpinosi ir užaugino anūkę,“- sako muziejaus direktorė Roza Šikšnienė.

„Šviesus žmogus. Labai gera atmintis. Žmona dar kuklesnė nei jis. Labai vienas kitą brangino ir saugojo. Menu, kad apie sūnų mirtis vis sakydavo: „Dievas neteisingai paskirstė metus.“