Darius BARASA

Sudėtinė bažnyčios dalis – švietimas 

Apklausiant parapijiečius dėl kunigo ir mokytojų Rusnės parapijiečiai per du dešimtmečius nepateikė nė vieno nusiskundimo ar priekaišto. Toks faktas negali nekelti nuostabos ir tam tikrų įtarimų ataskaitų formalumu.

Apie visus 6 parapijos mokytojus teikiami taip pat vien teigiami atsiliepimai. Vizitatorius išsireiškė taip: „Kunigas yra jais patenkintas ir jie pelnytai gauna savo užmokestį“. Ypač daug pagyrimų susilaukė Rusnės parapinės mokyklos mokytojas Christian Wahl. Informuojama, kad jis buvo išsilavinęs, mokėjęs lietuvių ir vokiečių kalbas, nenustojęs lavintis ir tobulėti, gebėjęs pamokslauti ir katechizuoti. Pranešama, kad už stropumą ir ištikimybę tarnyboje jis konsistorijos ne kartą buvo skatintas, netgi rekomenduotas pakelti iki pamokslininko pareigų. Tačiau jis įsimintinas ir dėl to, kad prieš jį vienintelį buvo pateikti ir rimtesni kaltinimai. 1788 m. ataskaitoje nusiskundžiama, kad Rusnės precentorius, keldamas parapijiečių pasipiktinimą, gyvena su žmona nedarniai ir yra jau padavęs prašymą skyryboms. Be to, jis esą valdžiai įteikęs skundą, kuriame buvo išreikšti įvairūs nepagrįsti kaltinimai Rusnės kunigui. Kaip informuota, šis reikalas buvo pavestas ištirti Klaipėdos justicijos komisijai kartu su inspektoriumi. Apie jos baigtį, deja, vėliau nepranešta. Kitų metų vizitacijos ataskaitoje tarsi nieko nebuvus vėl trumpai konstatuota, kad kunigas mokytojais yra patenkintas.

Dėmesys konfirmacijai 

Nemažai dėmesio ataskaitose skirta mokiniams ir besiruošiantiems konfirmacijai. Apie mokinių pasirengimą ir jų gebėjimus teikiamos irgi vien pozityvios žinios. Štai 1782 m. ataskaitoje po egzaminavimo pasidžiaugta mokinių stropumu ir tuo, kad ankstyvas ir uolus mokyklų lankymas duoda rezultatų: dauguma mokinių ne tik gebėjo skaityti, tačiau ir rašyti bei skaičiuoti, atmintinai cituoti mėgstamas katekizmo vietas, giedoti giesmes, suprasti pagrindinius krikščionybės teiginius. Išskirtinai akcentuoti Rusnės parapinę mokyklą lankę mokiniai, pasiekę ypač gerų rezultatų. 1776 m. konstatuota, kad dauguma mokinių pasirodė taip, jog jų rezultatai byloja apie mokytojų stropumą ir pasišventimą. Tačiau, kaip pažymėta, tais metais netrūko ir tokių mokinių, kurie retai lankydami mokyklą, buvo gerokai atsilikę. 1775 m. nurodyta, kad mokyklų lankomumui, taip pat ir mokinių rezultatams didelės įtakos turėjo žiemą ir pavasarį kilę potvyniai.

Kiekvienos vizitacijos metu buvo pakartotinai priešais altorių viešai egzaminuoti pernykščiai konfirmantai. Visais metais jų gebėjimai įvertinti teigiamai. Nebent galėtume išskirti 1781 m., kai keliems silpniau skaitantiems buvo primygtinai pasiūlyta atlikti kasdienes užduotis.

Iš vizitacijos aktų atsiskleidžia gana atsakingas vizitatoriaus požiūris į ruošiamus konfirmacijai vaikus. Dauguma atvejų jie įvardyti kaip pakankamai pasiruošę įžegnojimui, t.y. gebą skaityti, žinoję pagrindines tikėjimo tiesas. Tačiau atskirais atvejais žinių gilinimui jie buvo įpareigoti papildomai lankyti parengiamuosius kursus iki pat šv. Mykolo dienos, t.y. iki įžegnojimo dienos. Silpniau pasirodžiusiems jaunesniems vaikams, kurių pasitaikydavo kasmet, buvo  primygtinai nurodyta dar metus lankyti sekmadieninę mokyklą.

Formalumai

Likusi vizitacijų ataskaitose pateikiama informacija, be didesnių pakeitimų, kartojama metai iš metų. Visų pirma nurodoma, kad vasarą ir žiemą pamaldos laikomos nustatytu laiku, t. y. atitinkamai 8 ir 9 val. ryte. Galima paminėti nebent 1774 m., kai pamaldos negalėdavusios prasidėti ir baigtis nustatytu laiku, nes tuomet kartu su bažnyčia buvo sudegę ir varpai. Kitais metais parapijos įsigyti varpai vėl padarė tvarką dėl apeigų laiko. Toliau buvo pažymima, kad prieš pamokslą visuomet buvo vykdoma susirinkusių parapijiečių katechizacija; vakarinių pamaldų, t.y. mišparų, nebuvę, nes popiet laikytos lietuviškos  pamaldos; savaitės eigoje, išskyrus sekmadienines pamaldas, taip pat jokių kitų pamaldų nebuvę; nuolat stengtasi pabrėžti, kad kunigas vienodai gerai mokąs lietuviškai ir vokiškai; jis ruošęs konfirmacijai vaikus: žiemą vienąkart, vasarą triskart per savaitę; dvasininkas reguliariai tikrinęs parapijos mokyklas, jų dienynus. Inspektorius niekada neturėjęs jokių priekaištų dėl to, kaip tvarkomos ir vedamos bažnytinės knygos, kasos apskaita. Tik pirmaisiais metais po gaisro buvo pažymima, kad bažnytinės knygos sudegė kartu su bažnyčia, ir jas iš naujo palaipsniui vėl mėginta pradėti pildyti. Ataskaitų pabaigoje buvo referuojama apie bažnytinių pastatų būklę, jų trūkumą. Iš čia sužinome, kad 1775 m., praėjus metams po gaisro, gavus iš valdžios 300 talerių paramą, buvo pastatyta laikina Rusnės bažnyčia, o klebonijos statybai buvo paimtos paskola iš Klaipėdos bažnyčių, be to, per 100 talerių buvo suaukojusi pati bendruomenė. 1781–1782m. pranešta, kad senoji bažnyčia vis dar tebestovinti pelenuose ir neturėta vilties, kad ją greitu laiku pavyks atstatyti. Pati parapija viena to padaryti esą buvo nepajėgi, dėl to manyta, kad dar ilgai teks naudotis laikinąją bažnyčia. Vėliau nuolat buvo akcentuojamas poreikis naujų mokytojo ūkinių pastatų ir pan.

Vizitacijos blankai 

Dera pažymėti, kad nuo 1783 m. Rusnės bažnyčios vizitacijų ataskaitos, iki šiol ir taip buvusios šabloniškos, tapo dar formalesnės – mat mirusį Klaipėdos vyriausiąjį kunigą Christianą Niclausą Wolffą pakeitė Andreas Lepachas. Pastarasis į vizitacijos klausimynus atsakinėjo dar labiau lakoniškai ir trafaretiškai. O po dešimties metų, 1792-aisiais, rašytines vizitacijų ataskaitas pakeitė spausdinti blankai, kuriuose inspektoriui išvis nebeliko reikalo rašyti išsamaus atsakymo, o tik parašyti „Ja“ arba „Nein“, arba tiesiog išbraukti neteisingą teiginį.

Apibendrinant Rusnės vizitacijos protokolų teikiamos informacijos pobūdį, neabejotinai galima konstatuoti, kad čia vyrauja aiškus šabloniškumas, formalizmas, informacijos turinys metai iš metų mažai kintantis, tekstai ištisai prisodrint klišių. Inspektuojami reikalai aptarti labai aptakiai, be gilesnių detalizavimų, paviršutiniškai. Todėl laukto parapijos gyvenimo gilaus skerspjūvio ar atodangos čia vargiai galima rasti. Šiuo atveju prisiminę žinomą Tolminkiemio vizitacijos ataskaitą, negalime nepastebėti, kad ji irgi parašytą pagal tą patį „kurpalių“ kaip ir Rusnės dokumentai. Regis, čia aiškėja priežastys, kodėl F. Tezneris paskelbė tik fragmentą, o ne ištisus Tominkiemio bažnyčios vizitacijos aktus. Apie tai užsimena ir jis pats teigdamas, kad „senesnės tokių vizitacijų ataskaitos teikia ryškų (…) vaizdą. Donelaičio laikais kasmet kartojasi, nors ne žodžių, bet dalykų prasme, beveik tapatinga ataskaita“. Kitais žodžiais tariant, tyrinėtojas nematė prasmės skelbti plačius vizitacijų tekstus, kuriuose informacija beveik pažodžiui kartojasi metai iš metų.

Nepilnas vaizdas

Šios prielaidos verčia kelti svarbius klausimus: kiek tokios XVIII a. antros pusės ir pabaigos vizitacijų ataskaitos reflektuoją realią to meto bažnytinę situaciją parapijose ir, kokia nauda iš tokių formalių ataskaitų buvo dvasinei vyriausiajai institucijai – konsistorijai, rinkusiai ir sisteminusiai duomenis apie bažnytinį gyvenimą Rytprūsių  parapijose?

Manyčiau, kad aptariamos vizitacijų ataskaitos teikia kiek iškreiptą arba, tiksliau tariant, nepilną religinės padėties vaizdą parapijoje. Štai, pavyzdžiui, vizitacijose visiškai nėra aptariama parapijiečių dorovingumo klausimas: kokios buvo jų vyraujančios ydos, kiek jų išvis nelankė bažnyčios, nėjo išpažinties ar nedalyvavo šv. Vakarienėje? Ar parapijoje būta kitatikių, religinių disidentų (sektantų) ir pan.? O vizitacijų dokumentai „piešia“ kone idilišką parapijos gyvenimą, be girtuoklių, svetimautojų, klaidatikių. Šiuo atveju galima prisiminti to paties F. Tetznerio publikuotus Tolminkiemio krikšto metrikų įrašus su K. Donelaičio pastabomis: „Johanas Ziperekas, jaunas vyrukas iš vietinės smuklės. Dievą užmiršęs nedoras žmogus“ [1767 m.], „Ana Barbara Butkerin, našlė, kuri turėjo su vyru du vaikus ir dabar pasidarė kekšė“ [1769 m.], [kūdikio motina] Ana Deikin, netekėjusi, ką tik konfirmuota (taigi, 14 metų – D.B.)“ [1770 m.], Andres Pinau, žmogus prieš keletą metų sėdėjęs kalėjime už tai, kad su savo žmonos seserimi sugyveno vaiką, kurį toji nužudė ir buvo uždaryta į kalėjimą iki gyvos galvos“ [1775 m.], „Katarina Pinauin, ištvirkusi žmogysta, kuri visur šliaužiojo paskui kareivius ir pagaliau tuo sau šį tą užsidirbo“ [1775 m.] ir pan. Taigi kažko panašaus to meto vizitacijų ataskaitose nerasime.

Rutina – prielaida paviršutiniškumui?

Iš kitos pusės galima suprasti tuomečių dvasinių institucijų rūpestį palengvinti ir išvaduoti už bažnyčių inspektavimą atsakingų tarnautojų nuo pernelyg sunkaus darbo. Tačiau ar tuo ji pati nepadarė sau „meškos paslaugą“? Lyginant su išsamių ataskaitų rašymu, spausdintos anketos užpildymas taupė vizitatoriaus laiką ir pastangas. Pavyzdžiui, Klaipėdos vyriausiojo kunigo 18 a. kasmet laukė „parduota vasara“, nes reikėjo vizituoti 8 bažnyčias, kiekvienoje sugaištant po 2–3 dienas. Ir apie kiekvieną inspektuotą bažnyčią buvo privalu pateikti ataskaitą 2–4 egzemplioriais. Tokia kasmetė rutina vedė prie paviršutiniškumo ir formalaus požiūrio įsivyravimo vizitacijų reikaluose. Tokia pozicija visiškai neatitiko deklaruojamų ir leidžiamų potvarkių dvasios bei nuostatų. Galima a priori spėti, kad į šią svarbiame bažnyčios administravimo srityje įsitvirtinusią rutiną XVIII–XIX a. sandūroje buvo pažvelgta iš pagrindų ir bandyta keisti – vėl grįžta prie išsamių ir plačių rašytinių ataskaitų. XIX a. vizitacijų ataskaitose atsiranda kur kas daugiau detalumų ir jose jau neteikiamas toks optimistinis ir idiliškas parapijų gyvenimo vaizdas. Antai XIX a. pirmos pusės Šilutės diecezijos vizitavimo ataskaitose, be girtinų parapijiečių savybių, į dienos šviesą iškeliamos ir jų ydos bei silpnybės: be užuolankų kalbama apie išplitusį girtuokliavimą, neregistruotas santuokas, vagystes, kontrabandą ir kt. Štai 1814 m. apie Šakūnų parapijiečius atsiliepta: „Čia vis dar yra, pirmiausiai tarp lietuvių, paplitęs brangvynis; jie negali apsilankyti pokylyje nepagarbinę šio stabo“. O 1820 m. rašyta, kad tautinis dievaitis „brangvynis“ visose parapijose randa savo garbintojų. Ypatingi alkoholizmo atvejai tuomet buvo fiksuoti Rusnėje, tarp čia gyvenusių darbininkų, „kurie yra vien tik degtinei atsidavę ir į palaidą gyvenimą pasinėrę, mažai reikšmės skiria pamaldoms“ ir pan.

Parapijų vaizdas nėra pilnas  

Rusnės XVIII a. antros pusės bažnyčios vizitacijų aktų aptarimas verčia daryti prielaidas, kad į K. Donelaičio laikmečio bažnyčių vizitacijų aktus ir į jų teikiamą informaciją reikia žiūrėti ir vertinti gana rezervuotai, su tam tikru atsargumu. Ir tai ne dėl to, kad šiuose dokumentuose būtų teikiami klaidingi faktai, bet greičiausiai dėl to, kad juose teikiamas vaizdas nėra pilnas. Neabejotinai reikalinga vizitacijų aktų medžiagos koreliacija ir lyginimas su kitais to meto istoriniais šaltiniais. Tačiau tuo pačiu konstatuotas vizitacijų dokumentų šabloniškumas ir formalus jų pobūdis, regis, puikiai byloja apie tam tikrą sąstingį ir rutiną XVIII a. pabaigos Prūsijos bažnyčios administravime.