Priežastys, paskatinusios pasidomėti šia tema, yra dvi. Pirmutinė, tačiau ne pagrindinė paskata, buvo donelaitikos aktualizavimas 2014 metais. Įdėmiau pažvelgti į Kristijono Donelaičio laikmečio bažnyčių vizitacijų dokumentus pakišo dar XIX a. pab. vokiečių etnografo Franzo Tetznerio (1863–1919), tyrinėjusio K.Donelaičio kūrybinį palikimą, paskelbta medžiaga. 1896 m. viename savo straipsnių jis paminėjo Tolminkiemyje rastus 1772–1799 m. parapijos vizitacijų aktus. Deja, iš gausių vizitacijos aktų F. Tetzneris publikavo vos vienintelę 1779 m. Tolminkiemio bažnyčios vizitacijos dokumento ištrauką. Tad aplinkybė, jog F. Tetznerio buvo paskelbtas vos vienų metų vizitacijos fragmentas, o faktas, kad kiti Tolminkiemio bažnyčios vizitacijų aktai mūsų dienų nepasiekė, paskatino ieškoti analogijų ir paralelių kitų kaimiškų parapijų vizitacijų atvejuose. Kitaip tariant, šiame rašinyje siekta detaliau pažvelgti į bažnyčių vizitacijų vyksmą kaimiškoje parapijoje K. Donelaičio laikmečiu, atsakyti į, regis, paprastus klausimus: kokios buvo bažnytinės vizitacijos K. Donelaičio epochoje, kas ir kaip vizitacijų aktuose akcentuota, kokius prioritetus ir uždavinius kėlė dvasinė vyresnybė, kiek išsamiai vizitacijų dokumentuose buvo referuojamas bažnytinis gyvenimas ir pan.

Darius BARASA

Istorinės aplinkybės ir netikėta sėkmė

Įprasta manyti, kad užuot lyg mozaiką iš paskirų nuotrupų dėliojus, vizitacijų dokumentai tyrėjui pateikia kone pilną konkretaus laikmečio vietovės ar regiono įvairiapusį vaizdą. Kitaip tariant, vizitacijų aktai savyje sintetino ir teikė ataskaitą apie įvairų parapijos gyvenimą. Neabejotinai tai galima prilyginti skerspjūviui, atodangai, kurio dėka atsiskleidžia tokie segmentai, kaip bažnyčios tarnautojų, parapijiečių dorovinis paveikslas, aktualiausios parapijų problemos ir kt. Tuo labiau, kad ir pačių vizitacijų tikslas buvo ne kas kita kaip sekti ir fiksuoti parapijos bažnytinio gyvenimo pulsą. Tačiau Rusnės vizitacijų aktai verčia abejoti ir kelti klausimą, kiek vizitacijų dokumentai kaip istorijos šaltiniai gali būti patikimi? Ar vizitacijų aktus išties galima laikyti  tokiais visapusiškais ir vertingais dokumentais, kaip iki šiol manyta ir pan.?

Antra vertus, privalu užduoti ir tokius klausimus: o kas apskritai žinoma apie 18 a. Klaipėdos valsčiaus parapijų gyvenimą? Kiek sėkmingas čia buvo konfesionalizacijos procesas, ar dėl jo išsirutuliojo paklusnaus ir dievobaimingo parapijiečio tipas? Jei ne, tai koks vis dėlto dvasinis fonas buvo susiformavęs lokaliose parapijose?

Į pastaruosius klausimus atsakyti kol kas vargiai įmanoma dėl vienos paprastos priežasties – dėl tyrimų trūkumo. Turbūt nesuklysime pasakę, kad nuo Johano Sembritzkio veikalų pasirodymo 20 a. pradžioje Klaipėdos parapijų tyrimų srityje pasistūmėta išties menkai. Alberto Juškos darbas „Mažosios  Lietuvos bažnyčia 16-20 a.“ (1997 m.) turbūt realiausiai parodo esamų tyrimų situaciją. Parapijų istorija apsiriboja beveik vien bažnyčių steigimo ir jos pastatymo aplinkybių aprašymu bei kunigų ir kitų bažnyčios tarnautojų chronologiniu registru, kuris didžia dalimi buvo perimtas dar iš 18-19 a. pradžios Daniel Heinrich Arnoldt ir L. Rėzos veikalų.

Verta paminėti ir kitą svarbią aplinkybę – 18 a. Klaipėdos valsčiaus bažnyčių tyrimams išskirtinai nepalankią istorinių šaltinių situaciją. Jeigu iš 17 a. žinomi išlikę 1644 ir 1676-1685 m. parapijų generalinių vizitacijų aktai, o iš 18 a. iki šiol buvo žinomi 1704 ir 1723 m. vizitacijų dokumentai. Apskritai dera pastebėti, kad 18 a. Prūsijos Lietuvos departamento bažnyčių vizitacijų aktų iki mūsų dienų Vokietijos ir Lietuvos archyvuose išliko vienetai. Todėl galime teigti, kad šiuo atžvilgiu būta tam tikros sėkmės, kai pavyko aptikti kone pilną pametinį (1774–1794 m.) Rusnės bažnyčios vizitacijų ataskaitų komplektą, kuris, beje, metų atžvilgiu kone sutapo su F. Tetznerio minėtais Tolminkiemio vizitacijų aktais (1772–1799 m.). Šis 80 lapų dokumentų pluoštas šiuo metu saugomas Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, kuris buvo suformuotas ir Klaipėdos krašte, ir Kaliningrado srityje ankstyvame pokaryje surinktų archivalijų likučių, daugiausia bažnytinių dokumentų. Iš aptariamos Rusnės kasmetinių bažnyčios vizitacijų bylos, deja, yra dingę, tiksliau – išplėšti trejų metų, 1777–1779 m. vizitacijų protokolai. Įdomumo dėlei galima pažymėti, kad šią vizitacijos bylą iš dalies, matyt, galėtume laikyti vienu pirmųjų, kuri iš naujo pradėjo formuoti Rusnės bažnyčios archyvą po 1774 m. gaisro. Žinoma, kad tais metais Rusnėje kilęs gaisras sunaikino bažnyčią, kleboniją, ūkinius pastatus ir visus bažnytines knygas. O kunigas Theodor Gottlieb Thilo, kaip teigiama, tuomet esą spėjęs išgelbėti tik savo Bibliją.

Rusnė – svarbus kultūrinis centras    

Rusnės gyvenvietė iki pat 19 a. vidurio buvo antra didžiausia ir svarbiausia gyvenvietė Klaipėdos valsčiuje po Klaipėdos. Neabejotina, kad dar ordino laikais čia stovėta bažnyčios ir būta kunigo. 16-17 a. Rusnėje rezidavo Klaipėdos vyriausio valdytojo, vad. hauptamtmono reikalų patikėtinis amtmanas, vėliau vadintas burggrafu. Krašto bažnytinėje srityje Rusnė išliko svarbiu centru iki pat 19 a. antros pusės, dėl bažnytinės misijos, kuri sklido iš Rusnės, 16-17 a. buvo įkurtos kaimyninės Verdainės (Šilutės), Karklės, Šakūnų parapijos. Pastarosios ilgą laiką po to buvo dukterinės Rusnės parapijos arba filijos. 1832 m. Rusnėje, o ne Šilutėje, buvo įsteigta superintendento, kitaip tariant, vyriausiojo kunigo arba inspektoriaus administracija. 18 a. antroje pusėje Rusnės parapijoje būta 12 didesnių gyvenviečių su 290 sodybų, iš jų vien pačioje Rusnėje būta 50. Rusnė ypač išsiplėtė po Septynerių metų karo (1756–1763), kada intensyviai pradėta plukdyti medieną Nemunu į Klaipėdą. Čia įsikūrė Klaipėdos medienos pirklių kontoros ir agentai, išaugusi darbo jėgos paklausa pritraukė būrius darbininkų. Rusnė tuomet netgi vadinta Klaipėdos priešuosčiu.

Pagrindinis kontrolės būdas

Bažnyčių vizitacijų būtinybę ir jų reguliarumą jau nuo 16 a. nustatinėjo visi pagrindiniai Prūsijos bažnyčios valdymą reglamentuojantys dokumentai. Pirmąkart apie kasmetes bažnyčių vizitacijas užsiminta jau 1525 m. Prūsijos krašto nuostatuose. Apie tai, kad mažiausiai vienąkart per metus vyr. kunigas privalo vizituoti savo jo dvasinei inspekcijai pavaldžias parapijas, įsakmiai nurodyta 1584 m., 1639 m., 1663 m., 1699 m., 1717 m., 1734 m. ir kt. metų vizitavimo instrukcijose bei kituose potvarkiuose. Tačiau realiai šie įpareigojimai buvo sunkiai įgyvendinami. Labiausiai tikėtina, kad kasmetės vizitacijos realiai pradėtos vykdyti nuo 18 a. ar net nuo to amžiaus vidurio. Iki tol daugiausia išliko žinių apie generalines vizitacijas ir jų ataskaitas. Jos buvo gana retos, pavyzdžiui, 1639 m., 1699 m. ir skelbtos dažniausiai vyskupijos mastu. Nuo 18 a., grasinant atimti metines algas, inspektoriams liepta bažnyčias vizituoti kasmet, o ataskaitų kopijas siųsti konsistorijai. Per šį keletą šimtmečių besitęsusį Prūsijos bažnyčios valdymo teisinį reglamentavimą buvo suformuotas aiškios vizitacijų užduotys, kurios laikui einant buvo pildomos, koreguojamos. Tačiau pagrindinės gairės beveik niekada nekito: siekta ištirti ir fiksuoti bažnyčios bei mokyklos tarnautojų kvalifikaciją, atliekamų pareigų rezultatyvumą, nustatytų apeigų liturginės tvarkos laikymąsi, parapijiečių  religinį išprusimą, jaunuomenės išsilavinimo lygį, vedamų bažnytinių knygų ir registrų būklę, įvertinti bažnytinių pastatų būseną, nustatyti, kokie materialiniai nepritekliai ir kitos problemos kamavo parapijas, teikti rekomendacijas rastiems trūkumams pašalinti ir pan. Apskritai galima konstatuoti, kad vizitacijos buvo viena pagrindinių bažnytinio gyvenimo kontrolės instrumentų. Jos turėjo padėti  ne tik kontroliuoti dvasininkus ir parapijų religinį gyvenimą, bet ir pažinti jį, pajusti jų poreikius, atsižvelgiant į tai formuoti atitinkamą  bažnyčios ir valstybės vidaus politiką, parinkti veiksmingus veiklos būdus ir priemones. Nuo 18 a. vidurio kasmetės bažnyčių vizitacijos tapo inspektorių ir parapijų kunigų tarnybos rutina, neretai varginančia ir daug laiko atimančia pareiga. Parengti vizitacijų klausimynai ir schemos (šablonai) laikytini neabejotinu inspektorių darbo palengvinimu. Šis vizitavimo aktų šabloniškumas, kaip matysime, akivaizdžiai pastebimas tiek Rusnės, tiek Tolminkiemio vizitacijų atvejais. O tai vers abejoti ir kelti svarbų klausimą apskritai dėl vizitacijos protokolų kaip informacijos šaltinio vertingumo.

Visa apimantis patikrinimas 

Iš 1774–1794 m. Rusnės bažnyčios vizitacijos ataskaitų matyti, kad jos buvo vykdomos palankiausiu metų laiku – vasarą – birželio–liepos mėnesiais. Tuomet Klaipėdos inspektoriaus kelionių  nevaržė rudens ir pavasario potvyniai, gilus žiemos sniegas bei atlydys. Šie vasaros mėnesiai neprieštaravo patvirtintam potvarkiui, kuriame įsakmiai liepta vizitacijas vykdyti prieš arba po lauko (žemės) darbus ir derliaus nuėmimą. Vizitacijos Rusnėje užtrukdavusios 2–3 dienas, kurių metu buvo revizuojami ne tik bažnyčios, tačiau ir parapijos mokyklų reikalai. Pagal išlikusias ataskaitas galima rekonstruoti vizitacijos schemą. Pirmiausia inspektorius stengėsi įvertinti į sekmadienines pamaldas susirinkusių parapijiečių religinį supratimą ir jų krikščioniškų tiesų išmanymą; išklausyti parapijiečių skundus, išgirsti jų nuomonę apie bažnyčios tarnautojus; įvertinti mokytojų kvalifikaciją, kunigo atsiliepimus apie juos; daug dėmesio skirta mokiniams – pernykščiams konfirmatams bei ruošiamiems įžegnojimui (konfirmacijai) vaikams, akcentuotas jų išsilavinimo lygis; konstatuota savaitinė apeigų tvarka, bažnytinių knygų ir pastatų būklė.

Galėjo užsidirbti ir baudą

Įprastai inspektorių vizitacijos metu kaip pagalbininkai ir liudininkai lydėjo mokytojas ir bendruomenės pirmininkas (bažnyčios vyresnysis). Apie vyksiančią vizitaciją kunigas nuo sakyklos bendruomenei paskelbdavo ir primindavo dukart – abu sekmadienius prieš vizitaciją, kaip ir buvo tuo metu reikalaujama. Visais metais pažymėta, kad abi bendruomenės – vokiečiai ir lietuviai –  vizitacijos dieną į pamaldas susirinkę gausiai (naudoti išsireiškimai: „labai gausiai“, „gana gausiai“, „didelis skaičius“ ir pan.). Tik 1774 m. pabrėžta, kad „parapijiečių susirinkę tiek, kiek tokiomis aplinkybėmis buvo galima“. Omenyje turėta nudegusią bažnyčią su klebonija – pamaldos ir vizitacija tais metais vyko tam visiškai nepritaikytame mokyklos pastate. Nežinia, ar Rusnės parapijiečiai taip gausiai rinkosi iš pamaldumo, ar tiesiog baiminosi nuobaudų. Žinoma, kad pagal 1743 m. potvarkį, apie kiekvieną vizitacijoje nedalyvavusį parapijietį turėjo būti pranešta valdžios pareigūnui, o ypatingai užsispyrusiems grėsė baudos.

Susirinkę parapijiečiai inspektoriaus buvo katechizuojami, t. y. tikrinamas jų religinis išprusimas, krikščioniškų tiesų išmanymas. Vizitatorius niekada neišreiškė didesnių pastabų ar susirūpinimo Rusnės bendruomenės religinėmis žiniomis. Įprastai buvo konstatuojama, kad dauguma parapijiečių pakankamai išmano krikščionišką mokymą. Antai 1781 m. pasakyta: „Pagal teisingus atsakymus dar kartą įsitikinta, kad ši bendruomenė yra vaisingai ir naudingai prižiūrima“. 1782 m. ataskaitoje pranešama, kad „maža būta neatidžių ir neteisingai atsakiusių parapijiečių, dauguma jų pasirodė išmanantys krikščioniškas tiesas, dalis jų guviai susigaudė atsakymuose, kiti atmintinai citavo“. Visais atvejais vizitatorius nepamiršdavo jausmingai parapijiečius paraginti neapleisti tikėjimo tiesų ir toliau tobulėti. Tėvai ir šeimininkai buvo raginami savo vaikų ir tarnų atžvilgiu vykdyti krikščionišką pareigą – uoliai skatinti lankyti bažnyčią ir mokyklą. Akcentuota akivaizdi nauda, kai tėvai kuo jaunesnius vaikus pradeda leisti į  mokyklą.