2013 m. Šilutės evangelikų-liuteronų bendruomenė mini 100-tąsias Šilokarčemos parapijos įkūrimo metines. Iki pat 1913 m. Šilokarčemos kaimo gyventojai priklausė Verdainės parapijai.

Šiai datai paminėti Šilutės gražinimo draugija norėtų, kad būtų užbaigti Šilutės senųjų evangelikų-liuteronų koplytėlės, esančios senosiose miesto kapinėse, vidaus remonto darbai, ir gegužės mėnesį Šilutės evangelikų-liuteronų parapijos kunigas R. Šemeklis galėtų pakviesti parapijiečius bei visus šilutiškius į koplytėlės atidarymą.

Dar 2009 metais Šilutės gražinimo draugija kreipėsi į rajono savivaldybę dėl senosiose kapinėse esančios koplytėlės stogo remonto. To meto Šilutės administracijos direktorius Š. Laužikas iš direktoriaus fondo skyrė lėšas koplytėlės stogo uždengimui. Taip buvo sustabdytas tolesnis koplytėlės nykimas.

2012 metais Šilutės gražinimo draugijai padėti pasisiūlė keletas Beverstetdo miesto (Vokietija) gyventojų. Jie ėmėsi iniciatyvos ir surinko 5 tūkstančius Lt. Už šias lėšas Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos moksleiviai, vadovaujami savo mokytojų, puikiai atliko remonto darbus. Šį pavasarį ketinama atlikti išorinių durų ir langų rėmų restauraciją bei išdažyti vidų, aišku, jeigu ir toliau padės Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykla. Viena buvusi mūsų kraštietė į Gražinimo draugijos sąskaitą pervedė 1 000 litų koplytėlės langams įstiklinti. Šilutės miesto seniūnija visapusiškai padėjo organizuojant darbus kapinėse ir koplytėlėje. Draugija inicijuoja visos kapinių teritorijos sutvarkymą t.y. gražių buvusių vartų atstatymą, kapinių teritorijos apsodinimą gyvatvore, buvusių alėjų ir takų išryškinimą, žymių žmonių kapaviečių sutvarkymą ir pažymėjimą. Visiems šiems darbams reikia Savivaldybės tarybos, administracijos bei miestiečių palaikymo.

Kviesdami prisidėti prie koplytėlės ir visos kapinių teritorijos sutvarkymo lėšomis arba darbu  norime supažindinti su šių kapinių istorija.

Roza Šikšnienė, Šilutės muziejaus direktorė, Šilutės gražinimo draugijos narė

Senosios kapinės

Šilutės senosios evangelikų-liuteronų kapinės – vertinga Šilutės miesto architektūrinio, istorinio, kultūrinio palikimo dalis. Istorinių žinių apie šį objektą išliko palyginti mažai. Lietuvos archyvų duomenys apie šias kapines yra labai fragmentiški. Žinoma, kad nemaža dalis evangelikų bažnytinio archyvo ir sanitarinės policijos, kuri rūpinosi kapinėmis, dokumentų pražuvo Antrojo pasaulinio karo metais, kita dalis atsidūrė Vokietijoje. Daug informacijos galėję suteikti kapaviečių paminklai su metrikomis, deja, smarkiai buvo apgadinti sovietmečiu.

Nuo XVI a. vid. iki XIX a. ketvirto dešimtmečio Šilutės-Žibų-Verdainės gyvenviečių gyventojai buvo laidojami Verdainės bažnyčios šventoriuje. Išaugus minėtoms gyvenvietėms, padaugėjus gyventojų skaičiui, Verdainės bažnyčios šventoriuje buvusios kapinės tapo per mažos. Be to, to laikotarpio krašto nuostatai jau draudė mirusiuosius laidoti bažnyčių šventoriuje. Reikalauta, kad kapinės būtų įrengiamos atokiau nuo gyvenamų vietų. Todėl 1832 m. šioje vietoje buvo atidarytos naujos kapinės. Vietos pasirinkimą greičiausiai nulėmė šie veiksniai: stengtasi naujų kapinių vietą išlaikyti arčiau parapinės Verdainės bažnyčios, tačiau tuo taip pat, vykdant įstatyminius reikalavimus, kapinės įrengtos gyvenviečių komplekso pakraštyje. Įdomu pastebėti, kad šioje teritorijoje susiklostė tam tikras kapinių tinklas: netoli nuo šių kapinių apie 1860 m. buvo įrengtos katalikų, o apie 1870 m. – žydų kapinės.

Iš antkapinių metrikų matyti, kad laidoti evangelikų-liuteronų kapinėse pradėta nuo šiaurės rytų pusės, slenkant pietvakarių kryptimi. Vėliausi palaidojimai yra pietinėje kapinių dalyje, palei dabartinę Tilžės gatvę. Ankstyviausia žinoma kapavietė yra 1831 m.

Kapinių teritorijai būdingas gana taisyklingas išplanavimas. Ji padalinta į keletą pagrindinių kvartalų, kurie suskaidyti į dar smulkesnius kvartalus (iš viso 24). Juos skiria visomis keturiomis kryptimis einantys natūralaus grunto takai. Stichiškas laidojimo pobūdis ryškus pietiniame kapinių ruože, kur laidota vėliausiai – pokaryje, nesilaikant įprastos planinės struktūros.

Kapinėse daugiausia laidoti Šilutės evangelikų-liuteronų tikėjimo lietuvių, vokiečių kilmės gyventojai. Kol nebuvo įrengtos atskiros katalikų kapinės, iki 1860 m. čia galėjo būti laidojami ir katalikų konfesijos asmenys. Vėliau, XX a. pr., suderinus su evangelikų dvasininkais, laidoti rusai stačiatikiai, sentikiai. Antrojo pasaulinio karo metais kapinėse buvo laidoti kare žuvę kariai iš Šilutės miesto bei apylinkių. Buvo suformuotas netgi vadinamas Didvyrių kapinių kvartalas. Sovietmečiu šios kareivių kapavietės buvo sunaikintos.

Kapinėse būta nemažai šeimyninių kapaviečių su palaidojimais rūsiuose. Iš mažosios architektūros pavyzdžių būtina paminėti antkapinius paminklus ir kapaviečių aptvarus, kurie iš dalies rodė mirusiojo socialinę-materialinę padėtį. Kapinėse vyravo lieti neogotikinio stiliaus kryžiai su minimalistiniais dekoro elementais. Taip pat būta nedidelių lauko akmens antkapinių paminklų, cementinių horizontalių plokščių. Kalto metalo tvorelėmis daugiausia buvo aptvertos šeimyninės kapavietės. Dauguma šių metalinių aptvarų turėjo vienvėrius arba dvivėrius vartelius su spynomis. Vyravo nuo paprastų, klasikinių iki sudėtingų augalinių tvorelių puošybos elementų. Dekoro motyvai kiekvienos kapavietės skirtingi, nesikartojantys.

1898 m. kapinės aptvertos metaline tvora. 1907 m. kapinėse pastatyta mūrinė šarvojimo koplyčia, kuri išliko iki šių dienų. Žinių apie koplyčios projekto autorių, statybos darbų eigą, vidaus įrangą nėra. Žinoma, kad ant stogo buvo kryžius, virš durų buvusios graikiškos raidės – α ir Ω (alfa ir omega), o ant šoninių fasadų įrašai vokiečių kalba: Palaiminti mirę Viešpatyje bei Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Viduje buvo altorius. Visi šie elementai pašalinti darant koplyčios remontą 1967 m., kai ją nesėkmingai bandyta pritaikyti šarvojimo salės poreikiams.

Kapinės uždarytos 1962 m. Sovietmečiu kapinės buvo smarkiai suniokotos – neliko nepažeistos nė vienos kapavietės, dauguma mažosios architektūros elementų – metaliniai kryžiai, tvorelės ir kt. – buvo panaudotas kaip metalo laužas. Daugelis kapaviečių rūsių perdengimų įlaužta, atsiradusios angos užpiltos šiukšlėmis.

Kapinėse yra trys į Lietuvos kultūros vertybių registrą įtrauktos kapavietės – istorijos paminklai: knygininkų Sekunų, Štalių ir garsaus rašytojo Hermano Zudermano tėvų šeimyniniai kapai.

Nors ir apgadintos, senosios Šilutės evangelikų-liuteronų kapinės lieka vertinga Šilutės miesto istorinio paveldo dalimi, kurią būtina bendromis pastangomis saugoti ir tvarkyti.

Paminėtinos kapinėse esamos ir buvusios asmenų, jų šeimos narių, giminių kapavietės: rašytojo Hermano Zudermano (Sudermann), knygrišių Štalių (Stahl), spaustuvininkų Zekunų (Sekunna), Verdainės kunigo Dovydo Jonatano Naugardo (David Jonathan Naugardt), apskrities tarybos ir komisijos nario Ernsto Heinricho Berbomo (Beerbohm), dvarininko Arčibaldo Simpsono (Archibald Simpson), Rusnės teismo aktuarijaus dukters Luizos Šimelfenig (Louise Schimmelpfennig), arklių pirklio Adalberto Ritenso (Rittens), apskrities teismo sekretoriaus Karlo Henico (Carl Hennitz), Gumbinės apskrities gydytojo Frico Gebhardo (Fritz Gebhard), teismo tarėjo Oto Hofmano (Otto Hoffmann), Verdainės malūnininko J. Gailiaus (Gailus), ligoninės gydytojo M. Osvaldo (Oswald), raštininko, privačios bibliotekos savininko R. Tobyno (R. Tobien), prekybininkų Šimkaus (Schimkus), Jakomaičio (Jacomeit), mėsininko Šidlovskio (Schidlowsky) ir kt.

Parengė Šilutės muziejaus istorikas Darius Barasa.