Petras JAKŠTAS

Buvusi Raudonoji aikštė

Norint akivaizdžiai susipažinti su Šilute, reikėtų pradėti nuo vadinamosios Raudonosios aikštės, kuri buvo tarp Turgaus, Partizanų ir Pergalės gatvių. Iš tikrųjų tai buvo ne aikštė, o tik nuo mūrinio pastato griuvėsių nuvalyta aikštelė. Kadangi pokario metais vykdavo Gegužės Pirmosios ir Didžiojo Spalio švenčių iškilmės, tai ją ir praminė Raudonąja aikšte. Be to, aikštelė buvo grįsta raudonų plytų skalda. Ši vieta verta dėmesio. Juk čia prasidėjo Šilutė ir jos istorija.

Pagal ankščiau sakytą 1511 vasario mėnesio privilegiją, šioje vietoje buvo įkurta Šilokarčema, davusi miestui pirmykšti vardą. Prie jos buvo alaus darykla ir ūkiniai pastatai. Iš pradžių smuklės pastatas buvo medinis ir dažnai jį ištikdavo gaisrai. Pagaliau buvo pastatytas mūrinis smuklės namas, bet jis XIX a. pabaigoje sudegė.

Tada smuklės vietoje buvo pastatytas 3-jų aukštų kampinis mūrinis namas ir pavadintas “Hotel-Germania” („Germanijos“ viešbutis ). Tačiau 1908 m. rugpjūčio 9 d. ir jame kilo gaisras. Namas apdegė. Išliko tik sienos. Jau kitais metais statybų rangovas Fiedler jį atstatė. Jame tilpo ne tik viešbutis, bet ir geriausias Šilutės restoranas, salė susirinkimams ir vaidinimams, klubo kambariai. Apatiniame aukšte buvo „Erelio“ vaistinė (Adler-Apotheke) ir krautuvės. Name buvo įrengtas vandentiekis ir centrinis šildymas, o kieme – garažas. Viešbutis priklausė akcinei bendrovei, kuri namo patalpas išnuomodavo. Paskutinis viešbučio nuomininkas buvo suvokietėjęs lietuvis Maksas Sakutis (Max Sakuht).

Tik karo audrai praūžus, šis didžiausias ir gražiausias Šilutės namas sudegė, bet jo nebeatstatė, o liekanas nugriovė ir įrengė aikštę. Ji buvo aptverta baliustradine cementine tvorele, joje įrengtas fontanas ir pastatyta mūrinė tribūna. Paskui tvorelę, fontaną ir tribūną nugriovė ir 1979 m. pradėta statyti vadinamuosius Tarybų rūmus, kuriuose įsikurs rajono vykdomasis komitetas. Tuo tarpu įrengti rūmų pamatai ir pradėtos mūryti sienos. Statyba sustojo, o 1982 m. vėl pajudėjo.

Senoji Turgaus aikštė

Greta buvusios Raudonosios aikštės yra senoji Turgaus aikštė. Dabar joje įrengtas skveras. Ji atsirado smuklės dėka. Mat smuklėje sustodavo prekybininkai, pirkliai ir verteivos ir čia prasidėjo prekyba tiek pačioje smuklėje, tiek būdelėse prie jos sienų. Smuklininkas duodavo lentų ir karčių būdelėms įrengti. Ilgainiui prie smuklės ėmė rinktis valstiečiai ir amatininkai su savo gaminiais, ir – žvejai su žuvimi. Taip atsirado turgus, atsidarė krautuvės.

Iš pradžių turgus vykdavo kas sekmadienį, nors kunigai ir drausdavo, kad nebūtų trukdoma žmonėms melstis bažnyčiose. Paskui turgus buvo perkeltas į pirmadienį, bet turėdavo jis baigtis iki pietų. Nuo 1613 m. iš Priekulės atvykdavo policininkas patikrinti ar neprekiaujama draudžiamomis prekėmis. XVIII a. turgus prasidėdavo pirmadienio vakare ir baigdavosi antradienio vidurdienyje. Ši tvarka išliko iki 1944 m.

Šilutė, būdama pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės, ir viduryje tarp Kuršių marių ir sienos su Žemaitija, ilgainiui tapo svarbiu prekybos centru ir ėmė garsėti savo gausiais turgumis ir mugėmis. Į turgus suvažiuodavo ne tik gyventojai iš pačios apylinkės, bet ir iš Žemaitijos. Savo valtimis atplaukdavo su žuvimi žvejai nuo Labguvos ir iš Kuršių Nerijos, atvažiuodavo pirkliai iš Klaipėdos, Tilžės ir net Karaliaučiaus. Tatai labai nepatiko Klaipėdos ir Tilžės prekybininkams ir pramoninkams. Ypač Klaipėdos miestas stengėsi sutrukdyti Šilutės prekybą ir panaikinti jos turgų. Tačiau pastangos buvo tuščios, mat turgus buvo naudingas ne tik aplinkiniams gyventojams, bet ir valdžiai, nes jis duodavo nemažą pelną valstybės iždui ir vietinei valdžiai.

Kai XVIII a. buvo rūpinamasi miesto teisių įsigijimu ir svarstomas klausimas, kur miesto centrą įkurti, buvo parinkta vieta prie smuklės, kur vykdavo turgus. Matininkas A.Betgen sudarė miesto planą dviem variantais. Pagrindu paimta keturkampė aikštė. Pietinė aikštės krantinė palikta atvira, nes čia prie Šyšos kranto sustodavo žvejai, savo valtimis atplaukę į turgų. Kitos trys kraštinės turėjo būti užstatytos. Šiaurinė kraštinė turėjo 890 pėdų (prūsiška pėda yra 0,31.7 m.), vakarinė kraštinė – 800 pėdų ir rytinė kraštinė – 700 pėdų. Pastaroji kraštinė buvo trumpesnė, nes prie jos jau buvo įsikūrusi smuklė.

Pagal 1-ąjį variantą kiekvienas gyvenamasis namas turėjo būti 50 pėdų ilgumo ir 30 pėdų platumo, įvažiavimas į kiemą 19 pėdų, o sklypo ilgumas 70 pėdų. Pagal 2-ąjį variantą -  namas turėjo būti 50×30 pėdų, įvažiavimas į kiemą – 15 pėdų ir sklypo ilgumas – 60 pėdų. Kiekvienas sklypas turėjo būti aptvertas. Buvo apskaičiuota, kiek reikia miško medžiagos. Šyšos vingyje (dabartiniame Janonio parke) turėjo būti įrengtos svarstyklės, dabartinio Turgaus g. 3 namo vietoje pastatyta rotušė (miesto valdybos įstaiga), o prie Partizanų ir Pergalės g. kampo įtaisytas buomas (šlagbaumas). Turgus turėjo vykti aikštėje. Jokių gatvių nebuvo numatyta.

Nors tada Šilutė miesto teisių negavo, tačiau miesto branduolys susidarė aplink sakytą aikštę. Deja, nebuvo laikomasi plane numatyto namų ir sklypų didumo. Čia kūrėsi pirkliai ir prekybininkai arba turtingesni miestelėnai, įsigydami sklypus ir pasistatydami namus pagal savo finansines išgales.

1736 m. liepos 14 d. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas I leido prie turgaus aikštės atidaryti gėrimų krautuvę (Schank-traus), kuri pardavinėdavo gėrimus išsineštinai. Į čia buvo atkelta smuklė iš Kirlikų kaimo. Ji buvo įsikūrusi ten, kur dabar yra ūkinių prekių krautuvė (Turgaus g. 7). Ją vadindavo Naująja smukle. 1816 m. prie Turgaus aikštės buvo atidaryta 1-ji Šilokarčemos vaistinė. Jos namas, tiesiant plentą 1850 m. buvo nugriautas ir ji įsikūrė čia pat, kitoje vietoje.

Prieš pastarąjį karą aplink visą aikštę buvo krautuvės ar užeigos. Po karo prekybinių  įmonių sumažėjo, nors visi senieji namai išliko sveiki. Dabar čia yra mėsos ir pieno krautuvė, komiso krautuvė, vaistų kioskas, valgykla „Šyša“, vaisių ir daržovių kioskas, ūkinių prekių krautuvė ir alinė „Apynėlis“.

Prie pietvakarinio Turgaus aikštės kampo yra nedidelė trikampė aikštelė (dabar Turgaus g-vės tęsinys). Joje būdavo žuvies turgus. Čia žvejai pardavinėdavo šviežią ir rūkytą žuvį.

Į Turgaus aikštę suvažiuodavo turgaus dienomis ūkininkai su savo gaminiais. Gyvulių turgus būdavo kitoje aikštėje. Ten dabar įsikūrusi baldų gamykla. Toje aikštėje buvo halė, kurioje pardavinėdavo mėsą, kiaušinius ir pieno produktus. Žvejai su savo valtimis sustodavo prie aikštės – su žuvimi prie žuvies turgaus, o su kitais gaminiais – prie Turgaus aikštės.

Po karo turgus buvo įvestas sekmadieniais ir trečiadieniais. 1962 m. įrengta nauja Turgaus aikštė Kolūkiečių gatvėje priešais Jaunimo kvartalą.

Uostas. Uosto g-vė

Už  buvusio žuvies turgaus yra dvi trumpos gatvelės – Žvejų ir Uosto. Tai būdingos žvejų sodybos – nedideli namukai, olandiškomis čerpėmis dengti stogai. Kairėje žvejų gatvės pusėje visų namų fasadai nukreipti į upės pusę, o įvažiavimai į kiemus iš gatvės pusės. Tai primena būdingus Pakalnės, Šyšos, Minijos ir kitus žvejų kaimus. Uosto gatvele galima patekti į uostą.

Į Šilutės turgų ne tik arkliais atvažiuodavo, bet daugelis pamario gyventojų valtimis ir kurėnais (dorėmis) atplaukdavo. Kai buvo įvestas garlaivių susisiekimas tarp Klaipėdos ir Tilžės, imta rūpintis, kad garlaiviai užplauktų į Šilutę. Todėl būtinai reikėjo ir uostą įrengti.

Dar prieš Didįjį (I-ąjį Pasaulinį) karą apskrities valdyba drg. Peters iniciatyva, buvo nutarta įrengti uostą, panaudojant Šyšos senvagę. Įrengimo darbai, berods, buvo baigti tik karo metu. Teko pagilinti ne tik senvagę, bet ir sutvarkyti 5 km. Šyšos vagą nuo Atmatos (Nemuno) iki Šilutės ir uostą sujungti siauruoju geležinkeliu su Šilutės geležinkelio stotimi. Lėšas uostui įrengti davė miesto savivaldybė, gavusi pašalpą iš valstybės iždo, Gumbinės provincijos ir Liubeko miesto. Uosto plotas 50×150 m., gilumas – 1,82 m., gelžbetoninė krantinė – 120 m. ilgumo. Atplaukdavo garlaiviai iš Klaipėdos, Tilžės ir Karaliaučiaus. Laivais atgabentas prekes pakraudavo į vagonus, o vagonais atvežtas – į garlaivius. Žiemą čia stovėdavo garlaiviai ir kurėnai.

Tarp uosto ir upės vagos yra pusiasalis. Medžiotojų ir žvejų draugija čia turi savo būstinę, o motorinių laivelių savininkai pasistatydino kooperatinius sandėliukus. Čia pat yra laivelių prieplauka.

Pieninė, Klaipėdos g. 3

Šilutėje pieninė pradėjo veikti jau XIX a. Mat, apylinkėje buvo nemaža gerų pievų. Nemuno ir kitų upių užliejamos lankos ypač daug duodavo gero šieno. Todėl čia jau iš seno klestėjo gyvulininkystė ir pieno ūkis. 1842 m. grupė sumanių verteivų čia įsikūrė pieninę, kuri gamindavo sviestą ir sūrius, ypač vadinamąjį Tilžės sūrį, kuris dabar vadinasi „Rambyno“ sūriu. Prieš pastarąjį karą pieninės direktorius buvo suvokietėjęs lietuvis, vienas uoliausių vokietininkų ir hitlerininkų Gaidys (Gaidies), kuris, anot Martyno Jankaus, būdamas lietuviškas gaidys, tik vokiškai giedodavo.

Po karo pieninė žymiai praplėsta. Beveik visi darbai mechanizuoti. 1976 m. prie jos prijungta Usėnų pieninė. Jai priklauso visi rajono pieno supirkimo punktai ir pieno perdirbimo cechai. Dabar čia gaminami tik sūriai. Oficialiai ši pieninė vadinama  Šilutės sūrių gamykla. Sviestas gaminamas Usėnuose.

Per parą perdirbamą apie 130 tonų pieno. Dirba per 400 žmonių. Bendroji produkcija apie 12 milijonų rublių. Sūriai ir sviestas eksportuojami į užsienį.

Gatvių pavadinimai pasakojime palikti tokie, kokius mini P.Jakštas