Petras JAKŠTAS

Buvusi poliklinika, Rusnės g. 6.

Buvusieji dvaro savininkai Radkės niekam nesutikdavo parduoti nė vieno žemės metro. Naujasis dvaro savininkas H.Šojus (H.Scheu), tik nupirkęs dvarą, 1892 m. gruodžio 29 d. sutiko perleisti Šilutės apskrities valdybai žemės sklypą prie paties dvaro. Čia buvo pastatydintas dviejų aukštų mūrinis namas, kuriame įsikūrė apskrities valdybos įstaiga.

Po karo šiame name buvo rajoninė poliklinika. Vėliau, pastačius naują polikliniką, prie rajoninės ligoninės, tame dar H.Šojaus laikais statytame pastate, liko tik stomatologinis skyrius ir procedūrinis kabinetas.

Šyša, darydama vingį prie Rusnės gatvės, skalauja ir griaužia kairįjį krantą. Todėl jau seniau čia krantas buvo sutvirtintas mediniais kuolais bei pinučiais ir pasodinta žilvyčių. Tačiau pinučiai supuvo, medžiai ėmė virsti į upę, vanduo tęsė kranto griovimo darbą ir grėsė gatvei.

Pagaliau, 1976 m. pagal Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto Kauno skyriaus projektą, kurį sudarė inž. Romualdas Urba, Šilutės melioracijos statybos-montavimo valdyba, gelžbetoniu sutvirtinę krantą,  nutiesė pėsčiųjų taką iki Rajoninės ligoninės.

Ligoninė, Rusnės g.1

Pirmoji ligoninė dabartiniame Šilutės rajone buvo atidaryta Rusnėje. Ji minima 1837 m. rašte, kuriame rašoma, kad apskrities chirurgui priklauso pajamos už ligonių gydymą Rusnės ligoninėje. Paskui ligoninę iš Rusnės perkėlė į Šilutę ir įkūrė Žibų kaimo žemėje ant smėlio kopos, dabartinėje Aukštaičių gatvėje. Joje tebuvo 10 lovų ir primityvūs įrengimai.

1891.02.12. Šilutės apskrities taryba nutarė statyti naują ligoninę ir jos statybai paskyrė 50.000 markių. Jos statybai stigo žemės sklypo, bet jį padovanojo naujasis dvaro savininkas H. Šojus. Ir štai kairiajame Šyšos krante, prie Rusnės plento, iškilo mūrinis ligoninės pastatas, kuriame 1892.10.06. buvo iškilmingai atidaryta naujoji ligoninė. Jos statyba kainavo 57.000 markių, o inventorius – 4.800 markių. Senąją ligoninę nugriovė.

Naujojoje ligoninėje jau buvo 30 lovų ir nauji įrengimai. 1907 metais įvestas degamųjų dujų apšvietimas. 1914 m. už 1 850 markių įsigytas specialus vežimas sunkiai sergantiems ligoniams vežti. 1919 m. Šilutės apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju buvo paskirtas dr. Erikas Šojus (Erich Scheu) – Šilutės dvaro savininko sūnus. Jis stengėsi ligoninę praplėsti ir patobulinti. Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir sudarius Pagėgių apskritį, Šilutės ligoninėje gydydavo abiejų apskričių ligonius. Būtinai reikėjo ją praplėsti. 1920 m. buvo pastatytas medinis barakas ir jame įrengtos užkrečiamųjų ligų patalpos su 20 lovų. Greta ligoninės korpuso iškilo naujas pastatas ir abu korpusai buvo sujungti. Statybą baigė 1923 metais. Prisidėjo dar 30 lovų. Greta ligoninės buvo medinis pastatas. Jį praplėtė ir įrengė psichinių ligonių palatą, lavoninę ir lavonų skrodimo kambarį.

Anais laikais Šilutės ligoninė buvo gana naujoviška: platūs koridoriai, erdvios palatos, dideli langai, aliejiniais dažais dažytos sienos, centrinis šildymas, 1923 m. įvesta elektros šviesa iš gretimos Else Kolitz lentpjūvės. Apačioje buvo vyrų, viršuje – moterų palatos, o mansardoje – tarnautojų kambariai. Prie vyrų palatų buvo aseptinė ir septinė operacinės. Pastarojoje buvo atliekami ir atsitiktiniai perrišimai, nes tada poliklinikos nebuvo. O antrame aukšte, be moterų palatų, buvo salė, kurioje sveikstantieji ligoniai galėdavo praleisti laisvalaikį: būdavo laikomos pamaldos, rengiamos Kalėdinės eglutės, paskaitos ir pramogos. Ligoninė turėjo rentgeno aparatą, kvarco lempas, elektrines vonias ir gerai įrengtą virtuvę su 100 litrų talpos katilu sriubai virti. Ši virtuvė būdavo ypač reikalinga, kai potvyniu metu prireikdavo maitintis nukentėjusiems nuo potvynių. Pusrūsyje buvo įrengta vieša pirtis. Veikė vonios ir dušai.

Dr. E.Šojaus rūpesčiu buvo įrengtos purvo vonios. Jos veikdavo vasarą ir žiemą. Purvą veždavo iš Aukštumalės pelkių ir laikydavo nedideliame priestate. Šiomis voniomis naudodavosi ne tik Šilutės ir Pagėgių apskričių gyventojai, bet paralyžiuoti ligoniai, atvykę iš tolesnių ir toliausių vietų, ir daugiausia jos padėdavo. 1925 m. buvo iškilęs sumanymas Traksėdžiuose statyti specialią purvo vonių sanatoriją. Deja, šis sumanymas  nebuvo įvykdytas.

Medicininį personalą sudarydavo ligoninės vedėjas, jo padėjėjas gydytojas ir kartais praktikantas ir 3-4 seserys. Pastarąsias pasikviesdavo iš Karaliaučiaus Šv. Jono diakoninių namų. Diakoninės – moterų evangelikų organizacija, įsteigta XIX a. II-oje pusėje Vokietijoje, maždaug pagal katalikių moterų vienuolynų pavyzdį. Į diakonines priimamos mergaitės ir našlės. Tam tikrose m-lose rengiamos medicinos seserys, vaikų auklės ir vargšų globėjos. Priklauso nuo savo organizacijos normų. Dirba ligoninėse, vaikų ar senelių prieglaudose ir parapijose. Jos samdomos į privačias šeimas kaip vaikų auklės arba ligonių slaugytojos. Norinčioms ištekėti – nedraudžiama. Tik turi pasitraukti iš organizacijos. Paliegusios ir pasenusios diakoninės baigia savo gyvenimą namuose, kurie išlaikomi iš darbingųjų diakoninių uždarbio ir namų kapitalo. Neturėdamos šeimyninių ir buitinių rūpesčių ir laisvai pasirinkdamos savo veiklos sritį diakoninės seserys su pasišventimu slaugydavo ligonius. Užtat pelnytai naudodavosi nuoširdžia ligonių meile, pagarba ir padėka. Ir dabar diakoninės galėtų būti sektinas pavyzdys daugeliui šių dienų medicinos seserų.

1944 m. rudenį, priartėjus karo frontui prie Vokietijos sienos, vokiečiai Šilutės ligoninę evakavo į Vakarus. Paliko tik keliolika aplūžusių lovų ir operacinį stalą. Medicinos personalas ne tik iš ligoninės, bet ir visos apskrities pasitraukė. Pasiliko senukas dantų technikas Herbert Barkowsky, seserys Geruvienė ir Gailiutė bei dezinfektorius Jakus. Ligoninės pastatai paliko sveiki, per karą nenukentėjo.

1945.01.01 iš Panevėžio atvyko Janina Juraškienė, kuri buvo paskirta Šilutės rajono vykdomojo k-to sveikatos skyriaus vedėja. Ji pradėjo iš naujo organizuoti rajone sveikatos apsaugą. Tą patį mėnesį atvyko gydytojas Medardas Nenartinas, paskirtas ligoninės vyr. Gydytoju, ir dantų gydytoja Zita Lapėnaitė-Karbauskienė. 1945 m. ligoninėje dirbo jau trys gydytojai ir 12 medicinos seserų, buvo 50 lovų. Kasmet didėjo medicinos darbuotojų skaičius. Buvo įsteigti apylinkėse medicinos punktai, o kai kur ir pagalbinės ligoninės. 1949 m. prie ligoninės atidaryta tuberkuliozinė vaikų sanatorija su 100 lovų. 1961 m. ji išsikraustė į buvusias Šilutės katalikų parapijos vaikų prieglaudos namus Klevų gatvėje.

Kitoje gatvės pusėje (Rusnės g. 8), mūriniame name, pirma buvo apskrities sveikatos valdyba. Po karo pirmame aukšte įsikūrė ligoninės vaistinė ir vaikų maisto virtuvė, o antrame aukšte – kraujo perpylimo stotis. Prie ligoninės buvo prijungti ir du dvibučiai mūriniai namukai, kuriuose pirma gyvendavo dvaro kumečiai, o po karo jie buvo tapę komunaliniais. Gyventojai išsikraustė į kitus butus.

1968 m. buvo baigta dviaukščio mūrinio namo statyba. Jame įsikūrė infekcinis ligoninės skyrius. 1976 m. dideliame trijų aukštų name įsikūrė sanitarijos-epidemiologijos inspekcija su laboratorijomis. Ten pat pastatyta katilinė, garažas mašinoms ir kitos pagalbinės patalpos.

1977 m. atidarytas naujas ligoninės kompleksas, kuriame yra 100 lovų gimdymo skyrius ir rajoninė poliklinika, galinti priimti po 250 lankytojų per pamainą. Didžiuliai pastatai su naujausiais įrengimais pastatyti iš lėšų, surinktų per leninines talkas. Kainavo per 2 milijonus rublių. Statė įvairios statybinės organizacijos.

Dabar (rašymo metu 1980 m.- Red.pastaba) ligoninėje iš viso yra 445 lovos, 1979 m. sausio 1 d. joje dirbo gydytojai ir vidurinio išsilavinimo medicinos darbuotojai. Iš viso Šilutės rajone dirbo: gydytojų – 129, medikų su viduriniu išsilavinimu – 456, visose ligoninėse buvo 600 lovų. Iš gydytojų turėjo kvalifikacines kategorijas: aukščiausią – vienas, pirmą – 22 ir antrą – šeši. Daugiausia išplėsta ir patobulinta ligoninė vadovaujant vyr. gydytojui Stasiui Alantai.

Karių kapinės

Pirma čia buvo H.Zudermano (Herman Suderman) aikštė. Garsus vokiečių rašytojas H.Zudermanas (1857-1928) gimė Macikuose, o vaikystę ir jaunystę praleido Šilutėje. Mirė Berlyne, ten ir palaidotas. Po jo mirties šilutiškiai sumanė pagerbti savo įžymų žemietį. Dvaro savininkas H.Šojus padovanojo žemės sklypą skverui įrengti ir apsodinti beržais. Visuomenės lėšomis čia buvo pastatytas kuklus paminklas – pilkojo marmuro rašytojo biustas ant maždaug 2 metrų papėdės.

1945 m. pavasarį šį paminklą nuvertė. Biustas dar ilgai gulėjęs gaisrinės kieme, o paskui dingęs. Čia buvo įrengtos Tarybinių karių kapinės. Dabar jose ilsisi kariai, žuvusieji 1944 m. Šilutės apylinkėse. Jiems atminti ir pagerbti pastatytas paminklas – betoninis obeliskas su įrašais rusų kalba – “Ваши cлавние имена Советский народ никогда незабудет “, dešinėje – “Вечная память павшим в боях за свободу и независимость нашего народа”, o kairėje su lietuvišku įrašu – “Jūsų vardų niekada neužmirš Tarybų Liaudis”. Spėjama, kad į šio paminklo pamatą pateko H.Zudermano biustas.

Kapai sutvarkyti, apdėti cementiniais bortais. Pastatyti kuklūs cementiniai paminklėliai su žuvusiųjų kariniais laipsniais, pavardėmis, vardais ir žuvimo datomis. Iš viso yra 147 antkapiai. Vasarą prie paminklo ir ant kiekvieno kapo žydi gėlės. Priešais paminklą stovi aukuras. Valstybinių švenčių išvakarėse ir Tarybinės Armijos dieną čia vyksta žuvusiųjų pagerbimo iškilmės, prie paminklo ir ant                                                                    kapų dedami vainikai ar gėlių puokštės, dega aukuras, sakomos kalbos, groja orkestras.

Buvusi vaikų konsultacija, Liepų g. 10

Šis namas pirma priklausė buvusiam Šilutės miesto burmistrui Martynui Redveikiui, suvokietėjusiam lietuviui, statybų rangovui, o jame gyveno Valstybinės sveikatos valdybos viršininkas (apskrities gydytojas), medicinos patarėjas dr. Horst Radicke. Po karo čia įsikūrė vaikų konsultacija. Apačioje buvo ambulatorija, o viršuje – konsultacijos vedėjos, gydytojos J.Juraškienės butas. 1977 m. konsultacija išsikėlė į rajoninę ligoninę, Rusnės g. 1.

Prie šio namo tebeauga dvi japoniškos magnolijos (Magnolia conspiens), atvežtos iš Vakarų Europos. Tikroji jų tėvynė Japonija ir Kinija. Tai vertingas dekoratyvinis augalas. Žydi balandžio mėnesį. Žiedai kvapūs, dideli, varpo pavidalo, balti. Vaisiai cilindriški, 80-120 mm ilgumo, rusvi. Lapai – elipsiški. Abu medžiai jau būtų nuskurdę ir gal ir išnykę, tačiau juos ėmė globoti gydytojos J.Juraškienės vyras, inžinierius mechanikas Liudas Juraška, botanikos mėgėjas. Jis iš magnolijos sėklų ėmė auginti sodinukus. Jo dėka sodinukai pasklido po visą Tarybų Sąjungą, kai buvo išspausdintas jo straipsnis apie magnolijas rusų žurnale „Цветаводство“. Dabar Šilutėje iš jo augyno jau auga trys magnolijos – skvere prie LKP Šilutės rajono komiteto, Partizanų g. 17, ir viena prie Šilutės žemės ūkio technikumo kiemo, Partizanų g. 2.

L.Juraška mirė 1974 m., palaidotas Šilutės kapinėse. Dabar magnolijas globoja velionio duktė Eugenija Juraškaitė-Murauskienė.

Proftechninės mokyklos salė, Liepų g. 7

Pirma čia buvo maldos namai. Mat M.Liuterio įsteigtoji evangelikų arba liuteronų bažnyčia suskilo į daugybę tikybų bei sektų ir kiekvienos jų steigėjas buvo giliai įsitikinęs, kad jis vienas teisingai supranta Kristaus mokslą ir gali savo pasekėjus nuvesti į dangų. Nedideliame prieškariniame Klaipėdos krašte, turinčiam tik apie 150.000 gyventojų, buvo 35 rūšių krikščionių, o Anglijoje jų yra per 300.

XIX a. Vokietijoje buvo pradėtos steigti misijos, draugijos, nepriklausomos nuo jokios valdžios ar bažnyčios ir jungiančios visų krypčių krikščionis. Jų tikslas – aiškinti Kristaus mokslą, pratinti žmones prie bažnyčios, organizuoti jaunimą į tikybines draugijas, išlaikyti šventadienių mokyklas ir t.t. Tokia draugija buvo įsteigta ir Šilutėje. Ją vadino „Krikščioniška bendruomene“ (Chistliche Gemeinde). Tokių pamaldų, kaip katalikų ir evangelikų bažnyčiose, nebūdavo. Būdavo tik susirinkimai su pamokslais ir giesmėmis. Vadovaudavo nuolatinis pamokslininkas (Prediger). Jis sakydavo pamokslus, aiškindavo Šventąjį Raštą, bet jokių kunigiškų apeigų neatlikinėdavo, o dalyviai giedodavo tik bendras, visoms krikščioniškoms tikyboms būdingas, giesmes.

Priartėjus frontui paskutinis pamokslininkas Max Zander pasitraukė į Vakarus ir bendruomenė išnyko. Jos namas buvo perduotas profesinei technikos mokyklai Nr. 20, kuri yra įsikūrusi Partizanų g. 11. Mokykla rengia dailides, stalius, mūrininkus, tinkuotojus bei dažytojus. Dabar buvusiame maldos name yra šios mokyklos sporto ir gimnastikos salė.

Gatvių pavadinimai pasakojime palikti tokie, kokius mini P.Jakštas.

Nuotraukos iš Eugenijos Juraškaitės-Murauskienės archyvo.