Petras JAKŠTAS

Žemės ūkio technikumas, Partizanų g. 2.

Dabartinių Partizanų, Turgaus ir Rusnės gatvių sandūroje buvo Šilutės dvaras. Dabar čia yra Žemės ūkio technikumas. Kadaise čia buvo Šilokarčemos smuklės ūkiniai pastatai.

Valstybinis dvaras ir jo valdytojai

1721 m. buvo įsteigta Šilokarčemos domenų valdyba, kitaip sakant, valstybinis dvaras. Jo pagrindą sudarė smuklininko valdoma žemė, kurios buvo 19 ūbų, 18 margų, 48 rykštės. Prie jos buvo prijungta: Katiliškių ir Kirlikų kaimuose buvusi tarnybinė žemė – iš viso apie 5 ūbus, Kabeklių kaimo 3 ūbai 24 margai ir Baublių kaimo 27 margai. Paskui prie dvaro buvo prijungtos ir visos smuklės, turėjusios vadinamas Kulmines teises ir žemės valdas.

Dvarą ir valsčių valdė valdžios skiriamas amtmanas, valdytojas. Jis buvo ūkininkas ir valdė dvarą bei baudžiauninkus valstiečius, pramoninkas valdė malūnus, alaus daryklą, degtinės varyklą ir smukles, finansininkas rinko mokesčius, rinkliavas ir muitus, teisėjas sprendė civilines bylas. Jo valdžioje buvo 7 haidukai, kurie gyveno Žibų kaime ir ėjo policininkų pareigas. Tuo būdu visa vietinė valdžia buvo amtmano rankose.

Pasirodė, kad valstybiniai dvarai nepelningi. Todėl nuo 1724 m. juos atiduodavo šešeriems metams į nuomą. Nuomininkas kartais būdavo ir amtmanas. Valdžiai sumažėdavo administracijos išlaidos ir ji gaudavo pastovias pajamas.

Pirmasis amtmanas ir paskui nuomininkas buvo krašto tarėjas Jacob Müller. Netrukus jis buvo nušalintas ir dvarą išnuomojo mokesčių rinkėjui Gottfried Sperber. Jis įsipareigojo padengti administracines išlaidas ir kasmet valdžiai mokėti po 6.849 talerius, 3 grašius ir 10 pfeningių. 1772 m. nuomininku ir amtmanu tapo Christoph Friedrich Radke. Jo ir jo šeimos rankose dvaras išliko per 120 metų.

1818 m. įvyko administracijos reorganizacija. Buvo įsteigtos apskritys, paskirti apskričių viršininkai ir valdininkai. Amtmanai ir jų pasirenkami pareigūnai nebebuvo reikalingi.

1819 m. buvo leista valstybinius dvarus įsigyti nuosavybėn. Tuometinis amtmanas Franz Wilhelm Radke už nuomotą žemę ir smulkiosios medžioklės teisę sumokėjo valdžiai 36.948 talerius 41 grašį 11 pfeningių ir tapo dvaro savininku. Kaip buvęs valstybinis dvaras buvo vadinamas kilminguoju (Adliger Heydekrug). Seniau toks titulas suteikdavo tam tikrų bajoriškų teisių: ypatingą teisingumą, žemės paveldėjimo teisę, patronato teisę ir kt., bet paskui paliko tik istorinis titulas.

Dvaras turėdavo nemaža pelno nuomodamas arklinį paštą. Tačiau 1875 m. baigus tiesti Klaipėdos-Tilžės geležinkelį, arklinis paštas buvo panaikintas. Dvaro pajamos sumažėjo. 1880 m. dvarą paveldėjo nepilnametis Eduard Radke. Dvarą valdė jo globėjai. Ūkis vis smuko. Trobesiai suseno ir ėmė griūti. Teko dvarą parduoti.

H.Scheu laikai

1892.12.15. dvarą nupirko ekonomijos patarėjas Johannes Wilhelm Hugo Scheu. Naujasis savininkas suprato, kad senoviniu būdu ūkininkauti nebegalima. Laukai tęsėsi per 10 km. Reikėdavo daug darbininkų. Vien tik per šienapjūtę reikėdavo iki 80 darbininkų, o jų vis stigdavo. Čia pat buvo du miesteliai – Šilutė ir Rusnė, kur bežemiai rasdavo pastovesnio ir geriau apmokamo darbo. Reikėjo atstatyti dvaro trobesius. Todėl iš nupirktų 6000 margų, sau jis pasiliko tik apie 1000 margų, o kitą žemę ir pievas išparceliavo sklypais ir po 10-25 margus prieinamomis kainomis ėmė nuomoti, pardavinėti arba davė išsimokėtinai. Tuo būdu dvaro žemėje įsikūrė 120 šeimų. Iš jų tik Urbiškiuose, dabar pravardžiuojamuose Armalėnuose (iš vok. Hermannlöhlen) įsikūrė 70 šeimų, kurios sudarė atskirą bendruomenę su savo valdyba ir pradine mokykla. Likertiškių mišką pardavė valdžiai su sąlyga, kad mediena iš šio miško pirmiausia būtų pardavinėjama įsikūrusiems dvaro žemėje naujakuriams. Likertiškių miškas buvo prijungtas prie Norkaičių girininkijos.

Senojo dvaro centras buvo anapus Šyšos, kur dabar yra išlikęs storas ąžuolas. Ten buvo duomenų valdybos namas, pastatytas iš lauko akmens, dengtas čerpėmis, 80 pėdų ilgio ir 40 pėdų platumo. Atskirame name buvo valdybos raštinė. Septynmečio karo metu kraštą buvo okupavusi rusų kariuomenė. 1757 m. rusų kareiviai tą namą sudegino. Tik 1818 m. Franz Wilhelm Radke pastatydino mūrinį, dviejų aukštų su mansarda, 29 m ilgumo ir 14,5 m platumo namą, išlikusį iki šių dienų. Jame gyvendavo tik dvarininko šeima.  H.Scheu prie šio namo pristatydino priestatą, kuriame buvo įrengta sūnaus, gydytojo Erich Scheu ambulatorija, gyvendavo tarnai ir tarnaitės.

Senieji mediniai dvaro trobesiai buvo nugriauti ir pastatyti nauji mūriniai, dengti čerpėmis. Tik daržinė buvo medinė. Buvo įrengtas angliško tipo parkas su 3 tvenkiniais ir pastatydinti šiltadaržiai. Parke buvo per 150 įvairių rūšių medžių ir krūmų.

Miestas negalėjo plėstis, nes buvusieji dvaro savininkai nesutikdavo parduoti žemės. Todėl valdinės įstaigos: geležinkelio stotis, teismas, kalėjimas, Valstybinis bankas ir kt. bei prekybininkai ir amatininkai kūrėsi Žibų kaimo žemėje. H.Scheu nebuvo šykštuolis. Niekam žemės negailėjo. Norėjo, kad miestas plėstųsi ir augtų. Gerą plotą žemės nusausino. Kad miesto Šyšos vanduo neužlietų potvynių metu, įrengė apsauginį pylimą. Nutiesė gatves. Nebrangiai pardavinėjo žemės sklypus ligoninės, mokyklų, gaisrinės, bažnyčios, klebonijos, H.Zudermano aikštės ir kt. reikalams.

Asmenybė

H.Scheu gimė 1845.04.01. Klaipėdoje. Jo tėvas vertėsi prekyba ir laikė laivininkystės kontorą. Tačiau sūnus nesekė tėvo pėdomis. Jis pasirinko žemės ūkio praktiką. Dar studentaudamas Berlyne susipažino su klaipėdiečio pirklio ir laivininkystės kontoros savininko dukterimi Mary Jane Schulz, ją pamilo ir vedė.

Būdamas 28 m. amžiaus H.Scheu 1873 m. rugpjūčio 1 d. palyginti kukliomis lėšomis, kurias davė uošvis, kaip dukters kraitį, nupirko Klaipėdos apskrityje nuskurdusį ir apleistą Lėbartų dvarą, jame įsikūrė ir pavertė jį pavyzdiniu ūkiu. Čia gimė sūnūs  Erich, Hugo ir duktė Ellen. Pagimdžiusi dukterį žmona mirė. Bet jis kitos nebevedė. Jis buvo savo vaikų ne tik tėvas, bet ir motina, auklėtojas, gydytojas. Visą savo meilę jis skyrė vaikams, o energiją – visuomeninei veiklai.

Vyresnysis sūnus Hugo buvo agronomas ir paveldėjo Lėbartų dvarą. Didžiojo karo pradžioje buvo pašauktas į kariuomenę ir 1914 m. žuvo Vakarų fronte prie Verdeno. Kitas sūnus Erich baigė medicinos mokslus. Buvo Šilutės apskrities gydytojas, ligoninės vedėjas ir kai kurį laiką apskrities viršininkas. Jis buvo vedęs šveicarę ir turėjo du sūnus, kuriais senelis ypač džiaugdavosi. Duktė Ellen buvo silpnos sveikatos. Ją tėvas ypač mylėjo ir vežiodavo į Šveicariją, Italiją, Egiptą ir kitur prie Viduržemio jūros. Karo metu ji susipažino su žymiu mokslininku, Acheno aukštosios mokyklos profesoriumi ir elektrotechnikos instituto direktoriumi daktaru Walter Rogowski ir už jo ištekėjo.

H.Scheu buvo Klaipėdos ir Šilutės apskričių tarybų deputatas ir valdybos narys, Rytų Prūsijos Žemės ūkio kredito rūmų generalinis direktorius, Traksėdžių durpių fabriko generalinis tvarkytojas, įvairių draugijų ir valdybų narys. Ir visur jis įdėjo savo indėlį. Gana daug jis nuveikė ir kultūros srityje. Atlikdamas agronomo praktiką Šilutės apskrities Lapynų dvare, jis arčiau susipažino su lietuviais, jų papročiais ir gerai pramoko lietuvių kalbos. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus A.Bezzenbergerio raginamas ir patariamas, jis ėmė užrašinėti lietuvių tautosaką – pasakas, padavimus, dainas ir patarles. Kai 1870 m. Tilžėje buvo steigiama Lietuvių literatūrinė draugija, tariamai, „mirštančios“ tautos liekanoms rinkti, tarp jos steigėjų buvo ir H.Scheu. Jis daug medžiagos surinko šiai draugijai. Iš jo rinkinių 1913 m. Heidelberge buvo išleistas lietuviškų pasakų rinkinys. H.Scheu „Pasakos apie paukščius“ su vertimais į vokiečių kalbą. Kaip lietuvių tautosakos rinkėjas jis įamžintas vokiečių rašytojo H.Zudermano apsakyme „Jonas ir Erdmė“. Jo vertimas įdėtas į 1960 m. „Vagos“ leidykloje išleistą knygą „Kelionė į Tilžę“.

H.Scheu bendradarbiavo vokiečių spaudoje ir sukurdavo linksmų proginių eilėraščių. Jis rinko ne tik tautosaką, bet ir senoviškus daiktus, senkapių iškasenas, liaudies dirbinius. Jo rinkiniai užėmė du erdvius kambarius dvare. Smulkesnieji daiktai buvo sudėti į stiklines spintas. Prie kiekvieno daikto buvo etiketė su daikto metrika. Tai buvo labai įdomus ir vertingas muziejus. Jis turėjo ir gausią biblioteką. Be kitko, joje buvo beveik visi leidiniai lietuvių kalba, išleisti Mažojoje Lietuvoje.

Jis mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi šio krašto praeitimi, viską parodydavo ir paaiškindavo. Tai buvo įrodymas, kad jis rinkinius laikė ne savo malonumui, o mokslui ir visuomenei. Ir labai gaila, kad po karo tie rinkiniai buvo išsklaidyti arba išgrobstyti. Dabar Šilutei jie būtų labai naudingi.

1915.03.29 – 04.23. dvaro rūmuose gyveno Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II jaunesnysis sūnus Joachimas. Jis tada buvo vyriausiojo kariuomenės vado maršalo Paul von Benecksendorff und von Hinderburg štabo ryšių karininkas. Kai paskui štabas išsikėlė į Latviją, karaliūnas Joachimas, pravažiuodamas pro Šilutę, visada čia sustodavo pas vaišingąjį šeimininką. Ta proga dabartinė Partizanų gatvė buvo pavadinta Princo Joachimo vardu – Prinz Jooachim strasze.

1916 m. vasarą karaliūno Joachimo žmona Marie Augusta von Auhalt vasarojo Giruliuose prie Klaipėdos. Ji taip pat dažnai aplankydavo Scheu šeimą. Rudenį, grįždama į Potsdamą, ji dar tris savaites viešėjo su savo palyda pas Scheu. Pasakojama, galbūt ji būtų viešėjusi dar ilgiau, jeigu Šilutės pokštininkai nebūtų sudrumstę nuotaikos. Mat tuo metu jau buvo juntama maisto produktų stoka, o miesto gyventojai matydavo, kad dvarui ir jo svečiams nieko nestinga. Pokštininkai pakorė ant dvaro kiemo geležinių vartų negyvą juodą katiną ir pakabino lentelę su vokišku įrašu, taikomu pačiam dvaro šeimininkui: „Wenn Du für uns nicht sorgst Wie ein Vater, Wird es Dir geschchen ure diesene Kater!“ („Jeigu tu mumis nesirūpinsi kaip tėvas, Tau atsitiks tas pats kaip šitam katinui!“). Ir tą pačią dieną aukštoji viešnia su savo palyda išvažiavo.

1922 m. vasario 7 d. Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakultetas H.Scheu suteikė filosofijos garbės daktaro ir Laisvųjų menų magistro laipsnį bei teises už jo nuopelnus ekonominėje ir kultūrinėje srityse, ypač už tai, kad laisva valia vykdė žemės reformą ir rinko bei globojo lietuvių kultūros senienas.

H.Scheu buvo nedidelio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, liesas, malonaus veido, kuriame spindėdavo šypsena. Paprastai dėvėdavo tamsiai mėlyno bostono eilutę su balta kauline apykakle ir juodu kaklaraiščiu. Savo išvaizda jis būdavo daugiau panašus į kaimo ūkininką, atvykusį su reikalais į miestą, negu į dvarininką ir aukštą pareigūną. Bendraudamas su mokslininkais, aukštuomenės ir net karališkos šeimos nariais, jis nerodydavo jokios puikybės ir išdidumo, nepaisydavo nei tautybės, nei visuomeninės padėties, nei išsilavinimo, nei amžiaus. Jam visi žmonės buvo lygūs. Su visais elgdavosi maloniai ir pagarbiai, su visais rasdavo bendrą kalbą. Tai tik rodydavo jo žmoniškumą ir aukštą kultūrą. Dažnai jis būdavo kelionėse tiek tarnybiniais, tiek visuomeniniais reikalais, tačiau grįžęs namo nesėdėdavo rankų sudėjęs. Kartais per visą naktį išsėdėdavo prie knygų ir raštų, o dieną rūpindavosi įvairiais reikalais.

Būdamas tvirtos sveikatos ir normaliai gyvendamas, H.Scheu sulaukė gilios senatvės. Jis mirė 1937.07.25 būdamas 92 metų amžiaus. Jo gyvenimas buvo ilgas, garbingas ir vaisingas.

Po jo mirties dvarą paveldėjo jo sūnus d. Erich, taip pat garbingas ir kultūringas žmogus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Teko girdėti, kad jis apsigyveno Vakarų Vokietijoje ir buvo vaikų sanatorijos direktorius, kažkur prie Reino upės.

Dvaras – moksleiviams

1945 m. pradžioje dvaras tapo Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniu ūkiu. Ūkio direktoriumi buvo paskirtas Baltutis, o buhalteriu – Martynas Toleikis, abu vietiniai lietuviai. Netrukus direktoriumi paskyrė Juozą Lukauską, kilusį iš Prienų rajono, buvusį 16-osios lietuviškosios divizijos artilerijos pulko kareivį.

1948 m. pagalbinį ūkį perėmė tarybinių ūkių ministerija ir jį pavedė Kretingos žemės ūkio mokyklai, kuri čia atidarė daržininkystės skyrių. 1950-52 m. vietoje daržininkystės skyriaus veikė 10 mėnesių ūkvedžių kursai. 1953-59 m. – dvimetė Žemės ūkio mokykla, kuri rengė tarybinių ūkių direktorius, ūkvedžius ir zootechnikus. Ji buvo praminta „auksine“ mokykla, nes jos mokiniai gaudavo stipendijas: nevedusieji – 800 rb., o vedusieji – 1200 rb. per mėnesį. Mokytojų etatinis atlyginimas būdavo tik 714 rb. per mėnesį. Į mokyklą priimdavo mokinius ir su pradiniu mokslu, bet jie turėdavo išlaikyti 7 klasių egzaminus vidurinėje mokykloje. Mokyklos direktoriai buvo: agronomas Jonas Muralis, agronomas Jonas Gutauskas ir veterinarijos gydytojas Henrikas Sudikas. Išleistos 6 laidos – iš viso 378 agronomai.

1959 m. atidarytas Žemės ūkio technikumas. Tais metais dar veikė paskutinis Žemės ūkio mokyklos kursas ir pirmasis technikumo kursas. Technikumas rengė agronomus ir zootechnikus, o nuo 1977 m. rengė tik zootechnikus. Į technikumą priimami baigusieji ne mažiau kaip 8 klases. Mokslas trunka 3,5 m. Yra stacionarūs ir neakivaizdiniai skyriai. Iki 1980 m. stacionariniai skyriai išleido: agronomų – 14, zootechnikų – 11 laidų. Neakivaizdiniame: agronomų – 16 ir zootechnikų – 10 laidų. Iš viso beveik 2000 žemės ūkio specialistų. Agronomijos skyriai atidaryti į stacionarinius 1975 m., o neakivaizdininkų 1977 m. Tuo tarpu rengiami zootechnikai, bet zootechnikų neakivaizdinis skyrius uždaromas. Paskutinę laidą išleis 1983 m.

Buvusieji dvaro pastatai pritaikyti mokyklai. Dvaro rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai. Iš malkinės, sujungus ją su priestatu, padaryta mokinių valgykla ir virtuvė. Klėtyje įrengtas berniukų bendrabutis, o buvusioje kiaulidėje – mergaičių. Galvijų tvartas dabar sporto ir iškilmių salė, o arklidėje įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė. Tarnų name – biblioteka. Daržinėje – tvartas m-los darbuotojų gyvuliams, garažai ir technikumo inventoriaus sandėliai. Buvusioje pirtyje įrengti trys nedideli buteliai darbuotojams. Buvusiame daržininko name gyvendavo m-los direktoriai. Dabar jame gyvena buvusio direktoriaus Stasio Bagdono šeima. Pagaliau ir ledainė susilaukė kitos paskirties. Ją perėmė Šilutės rajkoopsąjunga, pristatė du priestatus ir 1979 m. atidarė naktinį barą „Žvejų užeiga“. Dabar buvusioje ledainėje – šokių salė.

Prie Žemės ūkio m- los buvo paliktas 20 ha žemės ūkis. 1958 m. beveik visa m-los žemė buvo perduota miestui, o mokykla žemės gavo buvusiame Urbiškių palivarke – 420 ha žemės mokomajam ūkiui. 1968 m. prie mokomojo ūkio buvo prijungti du kolūkiai – Žalgirio, Užlieknių ir Pašyšių tarybinio ūkio Gaidelių skyrius. Dabar mokomasis ūkis turi 6.611 ha iš jų naudmenų – 4.206 ha. Ūkio centras įkurtas Vileikiuose, o Urbiškiuose įsikūrė Kretingos tarprajoninės veislininkystės filialas. Ūkis turi 4 skyrius: Žalgirio, Gaidelių, Užleknių ir Pievų.

Pirma mokomasis ūkis turėdavo atskirą administraciją ir savarankiškai tvarkydavosi. 1975 m. buvo įsteigtas tarybinis ūkis-technikumas. Jo direktoriumi buvo paskirtas Ignas Venskavičius, o pavaduotoju ūkio reikalams – Alfredas Maulius, mokymo reikalams – Gediminas Acus. Technikume apytikriai mokosi 265 moksleiviai. Dirba apie 25 dėstytojus. Numatoma technikumą iškelti į Vileikius, prie tarybinio ūkio centro. Ten jau statomi nauji pastatai.