Petras JAKŠTAS

Evangelikų bažnyčia, Partizanų g. 9

Pirma Šilutės miestas priklausė Verdainės parapijai. Tačiau miestas augo. Gyventojų daugėjo. Tiek miestelėnai, tiek artimiausių kaimų gyventojai norėjo, kad Šilutėje būtų pastatyta bažnyčia ir įsteigta nauja parapija. Todėl jau 1910 m. lapkričio 20 d. pradėta rūpintis bažnyčios statyba. Bet buvo daug kliūčių. Ypač naujos bažnyčios nenorėjo Verdainės vadovai.

Daugiausia Šilutės bažnyčios statyba ėmė rūpintis dvaro savininkas Hugo Šojus (H.Scheu) ir apskrities viršininkas drg. Peters‘as, kuris pats buvo uolus katalikas. H.Scheu bažnyčiai ir klebonijai statyti padovanojo žemės sklypą tarp dabartinių Partizanų, Cvirkos ir Kalinausko g-vių. 80 m platumo, 25 m ilgumo.

1913 m. birželio 15 d. turėjo būti minima Vokietijos kaizerio Vilhelmo II vainikavimo 25-erių metų sukaktis. Kaizeris atsisakė priimti dovanas, bet sutiko, kad jo dovanų lėšos būtų naudojamos labdarybės ir tautiniams reikalams. Kaizeriui buvo pasiųstas prašymas leisti Šilutėje statyti bažnyčią ir pavadinti ją kaizerio Vilhelmo II vardu. Kaizeris mielai sutiko patenkinti šilutiškių prašymą. Tuojau kliūtys dingo ir bažnyčios statyba pajudėjo. Vyriausioji evangelikų bažnyčios taryba paaukojo 20.000 markių, ž.ū. ministerija – 35.000 markių. Vilhelmo II vardu suaukota 40.240 markių, surinkta aukų Šilutės parapijoje 23.565 markės, Rytprūsių bažnyčiose – 2.726 markės, kitos aukos – 5.469 markės. Tuo būdu iš viso buvo surinkta 127.000 markių.

1913 m. birželio 13 d. buvo padėtas kertinis bažnyčios pamatų akmuo. Tačiau pirmiausia buvo pradėta klebonijos statyba. Tų pačių metų spalio 1 d. 1913 m. įsteigta Šilutės parapija. Verdainės kunigo padėjėjas Theodor Eiche paskirtas Šilutės parapijos klebonu. Naująją parapiją sudarė: Šilutės m., Šilutės dvaras, Rupkalviai, Barzdūnai, Šlažai, Žalgiriai, Šyšgiriai, Traksėdžiai, Aukštumalė ir Lapaliai.

Prasidėjęs karas sutrukdė statybai

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo Didysis karas ir bažnyčios statyba nebuvo pradėta. Vis dėlto 1915 m. rudenį kleboniją statyti baigė. Per karą dalis suvežtos bažnyčios statybai medžiagos dingo. Plytas teko parduoti. Markių vertė tiek nukrito, kad bažnyčios statybos fondas pavirto į muilą.

1918 m. pabaigoje kaizeris Vilhelmas II neteko sosto ir pasitraukė į Olandiją. Nebebuvo jokios prasmės statomą bažnyčią vadinti jo vardu. Vėl reikėjo pradėti viską iš naujo.

1919 m. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Kraštą laikinai valdė imperinis komisaras grafas Lambedorff, Gumbinės provincijos valdybos prezidentas. 1919 m. spalio 4 d. jam buvo įteiktas prašymas leisti Šilutėje statyti bažnyčią. Leidimą lengvai gavo, bet nebuvo lėšų jos statybai. Tik 1922 m. iš surinktų aukų Apoldoje, garsioje Schllingscind Latermann varpų liejykloje, buvo nuliedinti trys varpai – 1300, 620 ir 350 kg. F, A, S tonų. Medicinos patarėjas drg. E.Scheu parinko varpų įrašus: „Ich starke den Glauben in Schuermin schwerem Eid“ (Aš stiprinu tikėjimą sunkiame sielvarte), „Der Nachstenlabe bin ich gewicht“ (Artimo meilė aš esu skiriamas) ir „Ich kunde Hoffmung auf bessere Zeit“ (Aš skelbiu geresnių laikų viltį). Berlyno vyriausioji evangelikų bažnyčios taryba paskyrė bažnyčios statybai 20.000 markių pašalpos ir leido rinkti aukas visose Prūsijos evangelikų bažnyčiose.

Atsinaujina darbai

Klebonas Eiche, apskrities valdybos sekretorius Bathka, durpyno direktorius Kubilius ir architektas Guthnecht išvyko į Rytprūsius apžiūrėti evangelikų bažnyčių ir pasitarti su jų kunigais. Pasinaudodamas surinktais duomenimis bei patiktais įspūdžiais Gutknecht parengė kelis projektus, nes turimas prieškarinis projektas nesiderino su aplinka. Vienas jo parengtų projektų ir buvo priimtas.

Vietiniai lietuviai evangelikai, kad čia bus statoma bažnyčia ne tik tikybiniais sumetimais, bet daugiausia politiniais, labai nepalankiai sutiko jos statybą. Vokietininkai, rinkdami aukas, visaip šmeižė Lietuvą.

1924 m. rugpjūčio 24 d. pradėjo bažnyčios statybą. Darbai vyko labai sparčiai. Tų pačių metų pabaigoje bažnyčios sienų ir bokšto mūro darbai jau beveik buvo baigti. Kiek ilgiau užtruko stogo dengimo ir vidaus įrengimo darbai. Tačiau 1926 m. visi darbai pabaigti, ir bažnyčia lapkričio 10 d. buvo iškilmingai pašventinta.

Bažnyčia pastatyta iš aukų. Aukojo Šilutės parapija, Rytprūsių evangelikų bažnyčios ir atskiri asmenys. Daugiausia paaukojo H.Scheu. Jis ne tik padovanojo parapijai žemės sklypą, bet nemokomai davė žvyrą ir molį, pigiausia kaina tiekė plytas iš savo plytinės ir aukojo grynais pinigais.

Išplanavimas ir puošimai

Bažnyčia turi 3 įėjimus. Pro vidurines duris patenkama į pagrindinį bažnyčios namą, o pro šonines duris – į šalutines navas ir jų antruosius aukštus. Pagrindinės navos lubos gaubtais skliautais, palaikomos 8 kolonų, kurios taip pat laiko ir šalutinių navų antruosius aukštus. Prie įėjimo į bažnyčią, bokšto dešinėje pusėje, buvo paminklinė salė. O joje paminklinės lentos su sąrašais tų parapijiečių, kurie žuvo Didžiajame kare. Dabar tų sąrašų nebėra.

Pusrutulinėje gaubtoje apsidoje stovi ąžuolinis altorius, sakykla ir krikštykla. O už apsidos yra šildoma salė. Ji vadinama konfirmandų (rengiamą pirmajai komunijai) salė.

Tačiau joje ne tik mokomi vaikai katekizmo, bet čia esti susirinkimai, o žiemos metu ir pamaldos.

Paprastai evangelikų bažnyčiose nebūna jokių skulptūrų ir paveikslų. Ši bažnyčia sudaro retą išimtį. Joje gausu paveikslų. Tai dailininko Richardo Pfeiffer nuopelnas, buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus. Jei 1926 m. leidinyje apie Šilutės bažnyčią rašė, kad jo paties ir kitų silpnybės trukdė įvykdyti  kai kuriuos sumanymus. Bet vis dėlto jis daug padarė papuošdamas šią bažnyčią.

Bažnyčios vidaus sienose ir lubose nutapyti didžiuliai paveikslai. Didžiausias ir įdomiausias paveikslas sienoje prie apsidos. Jis užima apie 80 kvadratinių metrų. Jame yra, berods, 120 figūrų, iš kurių 80 portretai ar atvaizdai. Tapytas vadinamuoju buon-fresco būdu (vandeniniais dažais ant drėgno tinko). Šiame paveiksle vaizduojami katalikų šventieji, reformacijos ir evangelikų bažnyčios veikėjai, mokslininkai, menininkai, bažnytinės tarybos nariai, bažnyčios statytojai ir meistrai. Tarp jų yra ir H.Scheu paveikslas dešinėje pusėje rankoje laiko bažnyčios modelį.

Vargonai 30 registrų (registras – grupė vienodo tembro vamzdelių), pagaminti žymios Elbingo vargonų firmos Wittek. Ant vargonų stovi dvi anglų pavidalo žvakidės ir žydų karaliaus Dovydo statula su arfa.

Bokštas ir įėjimo puošmenos

Bokštas 50 m aukštumo. Jame įtaisyti 3 varpai ir bokštinis laikrodis, miesto valdybos paaukotas. Laikrodžio ciferblatai įtaisyti iš rytų, pietų ir vakarų pusių. Muša ketvirčius valandų ir valandas. Viršum didžiųjų durų tebėra vokiškas įrašas: „Eine feste Burg ist unser Gott“ (Tvirta pilis yra mūsų dievas). Čia buvo ir vitražas. Jo projektą padarė dailininkas R.Pfeiffer, o buvo pagaminęs Karaliaučiaus stiklo dailininkas Emil Kruger. Tačiau neseniai šį vitražą akmenimis sudaužė gatvės padaužos (vitražas šiandien atkurtas. – Red.p). Viršum pagrindinio įėjimo, vadinamame timpanone, įdėti 2 bareljefai, iš kairės – Adomas ir Ieva išvedami iš rojaus, o iš dešinės – Kristus kviečia ateiti į jo karalystę. Bokšto apačioje iš šalių du akli langai. Kairiajame nutapytas Švedijos karalius Gustavas III, karaliavęs 1611-1732 m., gabus politikas, narsus karys, žymus karo vadas, daug nusipelnęs protestantizmui ir įrašas vokiečių kalba: „Glaubenfreiheit für die Welt“ (Tikėjimo laisvė pasauliui), o dešiniajame lange Martynas Liuteris (1489-1546), buvęs katalikų vienuolis, žymiausias reformacijos veikėjas, evangelikų bažnyčios steigėjas ir parašas: „Das Wortsie sollen Lassen stahn“ (Jūs turite palaikyti žodį). Abu paveikslai tapyti vadinamu srafito būdu, raižant viršutinį plonąjį tinko sluoksnį iki apatinio skirtingos spalvos sluoksnio. M.Liuterio paveikslas tebėra beveik sveikas, o iš Gustavo paveikslo beliko tik kojos ir pentinai. Bažnyčia gotiško stiliaus, dviem eilėm langų, raudonų molinių čerpių stogu. Bažnyčia dengta olandiškomis čerpėmis, o bokštas – kombinuotomis, vadinamomis vienuolio ir vienuolės čerpėmis. Pirma bokšto kryžius buvo bronzuotas ir tartum auksinis spindėdavo tarp aplink žaliuojančių medžių. Dabar jis nublukęs, pajuodęs ir pirmykščio įspūdžio nebedaro (prieš keletą metų vykusios restauracijos metu bažnyčia vėl įgavo pirmapradį grožį. – Red.p). Apskritai0 tai gražiausia Lietuvos evangelikų bažnyčia.

Veikianti bažnyčia

Bažnyčia tebeveikia. Uždarius evangelikų bažnyčias Pagėgiuose, Rukuose, Plaškiuose, Paleičiuose, Vyžuose, Pašyšiuose ir Rusnėje, Šilutės parapija apima didesnę rajono dalį. Tačiau po II pasaulinio karo evangelikų skaičius labai sumažėjo. Parapijiečiai skaičiuojami šimtais, o į pamaldas susirenka daugiausia kelios dešimtys. Pamaldos laikomos pirmą ir trečią mėnesio sekmadienį. Kunigas Jonas Okas atvažiuoja iš Tauragės. Jis aptarnauja bent kelias parapijas. Nors Šilutės parapija negausi, bet vis dėlto pajėgia sumokėti bažnytinius mokesčius, išlaikyti kunigą, užlaikyti ir remontuoti bažnyčią. Klebonijos pastatas tebėra ir su bažnyčia sudaro gana vykusi derinį. Čia buvo įsikūręs pirmasis pokarinis vaikų darželis ir lopšelis „Kregždutė“. Dabar jis įsikėlė į Liepų g. 12, o čia atsikraustė vaikų biblioteka ir skaitykla.

H.Šojus – pagrindinis bažnyčios fundatorius

Jau keliose vietose buvo minimas Šilutės dvaro savininkas, krašto ekonomijos patarėjas, garbės daktaras Hugo Scheu, minimas jis ir šioje vietoje, nes iš tikrųjų jis buvo šios bažnyčios įkūrėjas. Jis buvo įsirengęs po bažnyčia ir rūsį savo karstui. Jausdamas savo gyvenimo pabaigą ir įpratęs rūpestingai iš anksto tvarkyti visus reikalus, jau 1932 m. rugpjūčio 13 d. parašė klebonui Th.Eriche laišką, prašydamas po jo mirties jį palaidoti bažnyčios rūsyje ir įtaisyti lentą su įrašu „Den Andenken“ arba „Hier ruhet in Gott Generallandschhafts direktor Dr.h.c. Hugo Scheu Landesekonomieret, an Adle Heydekrug, gab. 1845.IV.I., gest… Begrumder dieser Kirche“ („Atminimui“ arba „Čia ilsisi Dievo generalinis landšafto direktorius, garbės daktaras Hugo Scheu, krašto ekonomijos patarėjas iš Šilutės dvaro, gimęs 1845.04.01., miręs…, šios bažnyčios įkūrėjas“). Tų pačių metų lapkričio 7 d. kun. Eriche atsiuntė bažnytinės tarybos spalio 31 d. nutarimo išrašą, kuriame sakoma, kad taryba principe su H.Scheu pageidavimu sutinka, o smulkesnį nutarimą priims vėliau. Be abejo, čia turėta galvoje, kad tai bus padaryta po jo mirties.

H.Scheu mirė 1937 m. liepos 25 d., sulaukęs 92 metų amžiaus. Tuo metu visame krašte ir Šilutėje jau siautėjo hitlerininkai, o velionis Scheu nebuvo jų šalininkas. Parapijos steigimą ir bažnyčios įkūrimą ėmė savintis kiti žmonės. Ir velionį teko palaidoti ne bažnyčioje, o senose dvaro kapinaitėse, kurios buvo dabartinių Komjaunimo ir Plentų gatvių kampe.

Gatvių bei kai kurių įstaigų pavadinimai palikti tokie, kokius mini P.Jakštas.