Po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atskyrus  Klaipėdos kraštą, Rytprūsius nuo jo atskyrė Nemunas. Mažoji Lietuva buvo padalyta į dvi dalis: mažesnioji, šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas – atiteko atsikuriančiai Lietuvai, visa kita – Rytprūsiai – liko Vokietijos valdžioje. Infliacija ir valiutos konvertavimas pasienio gyventojams buvo skausmingas. Visose pasienio srityse buvo pastebimas kontrabandos pagyvėjimas.  Persikvalifikavo ir kontrabandininkai – įprastinį krovinių nešimą per sausumos sieną pakeitė nelegalus plukdymas per Nemuną.

Regina MEŠKAUSKIENĖ

Krašto gyventojams buvo labai gerai žinoma tiesa: pasienio eismas ne visada yra reguliuojamas įstatymais, o ypač, jei tarp kaimynynių vietovių žymūs kasdienio vartojimo prekių skirtumai. Vieni į tai žiūrėdavo kaip į tam tikros rūšies savęs  aprūpinimą, kiti – kaip į pramogą, tretiems – įstatymų saugotojams – tai buvo kontrabanda. Nors tai buvo neteisėta, tačiau visa tai vyko ir vienoje, ir kitoje pasienio pusėje. Todėl ir atsiliepimų bei linksmų  pasakojimų buvo iš abiejų pasienio ruožo pusių.

Rytinėje Ragainės krašto dalyje buvo vadinamasis „žaliasis pasienis“. Tai dideli miškų plotai, besitęsiantys palei sieną, atskyrusią Rytprūsius ir Lietuvą. Pasienis buvo pasislėpęs Šilėnų (Waldheide, dab.- Pograničnyj) rytinėje dalyje  ir tęsėsi į pietus link  Naujųjų Lubėnų (Memelwalde, dab.- Zelenodolje). Įgyta nauja kaimynė Lietuva buvo žemės ūkio valstybė, kuri galėjo pasiūlyti įvairių žemės ūkio produktų Vokietijos pusei. Ketverių metų karas, dar ketverius metus pinigų devalvacija naujos pasienio zonos gyventojų nepadarė turtingesniais. Kontrabanda buvo viskas, ką buvo lengva transportuoti, arba kas galėjo eiti savo kojomis. Visų geriausia buvo arkliena, gyvulių ir naminių  paukščių skerdiena, mat ir puikiausias ekspertas negalėjo nustatyti jų tautybės. Tačiau didžiausią kontrabandos dalį sudarė spiritas. Šią prekę buvo lengva nešioti pėsčiomis. Ją nešė ne tik kontrabandininkai, bet ir tarpininkai, nes tai buvo pakankamai pigi prekė. Mokesčių institucijos labai greitai reagavo į šią prekybos plėtrą padidindami muitinės postų ir darbuotojų skaičių palei Nemuno upę, „žaliąjį pasienį“. Taigi prasidėjo šaltasis karas tarp įstatymo pareigūnų ir kontrabandininkų.

Karštas pasienis ir šaltos kojos

Pasienio zonoje tapo karšta. Kontrabandininkai turėjo didelį privalumą prieš muitininkus, kurie buvo nevietiniai. Jie labai gerai pažinojo apylinkes, kiekvieną miško takelį, kelio vingį. Juos remdavo netgi vietos gyventojai. Tačiau palaipsniui mažėjo kontrabandininkų pranašumas, nes muitininkai netrukus puikiai pažinojo vietoves. Iš miško ūkių pareigūnų, kiekvienos vietos policijos organų jie gaudavo informaciją apie kontrabandininkų kelius ir takelius.

Verslas kasdien darėsi vis sunkesnis, kontrabandininkų areštų ir persekiojimų daugėjo, tačiau jie stengėsi  prisitaikyti prie esamos padėties. Kontrabandos stimulas buvo nuotykių gausa, bet tai nereiškia, kad nebuvo nerimo. Kontrabandininkai eidavo po du ar tris  ir visada rasdavo būdų apgauti muitininkus.

Didelės kontrabandininkų grupės sugalvodavo apgauti muitininkus pasiuntus į priekį  du vyrus, kurie prie savo kuprinių būdavo pritaisę manekenus, kad iš tolo atrodytų, jog tai būrys muitininkų vaikšto. Tačiau šis metodas buvo nepavojingas tik kelis kartus, nes muitininkai labai greitai  suprasdavo, kokį vaidmenį atlieka du vyrai. Tada pavykdavo greitai nustatyti visą kontrabandininkų būrį.

Kontrabandininkai ir muitininkai naudojo įvairius  manevrus, kad apgautų vieni kitus. Pavyzdžiui, ėjo kontrabandininkai vidury baltos dienos su kuprinėmis plačiomis Nemuno pievomis, nors puikiai žinojo, kad yra stebimi muitininkų. Grįždavo jie po kelių valandų, o kartais ir kitą vakarą, ir visiškai kitoje vietoje. Dažnai netoli upės kranto buvo paslėpti spirito bakai, kuriuos jie turėdavo paimti. Muitininkai naudojo panašius metodus. Gerai matomi pamiškėje arba  Nemuno pievose jie patruliuodavo tikėdamiesi aptikti pasislėpusius kontrabandininkus. Dėl šių pasikartojančių veiksmų atšaldavo ne tik muitininkų kojos.

Spirito vertė

Būdavo ir nuotaikingų atsitikimų. Štai vienas  pasienio gyventojas iš baimės bėgo nuo muitininkų ir atsitrenkė į pušį. Prie savo krūtinės turėjo butelį spirito, kuris sudužo ir sužeidė šonkaulius. Kitas ūkininkas į kailinių rankovę turėjo įsitaisęs plaktuką, kad galėtų greitai sudaužyti butelį spirito, kadangi baudos dydis buvo daug didesnis nei spirito vertė.

Vienas jaunas plevėsa bėgdamas nuo muitininkų dėl patirto šoko pradėjo žengdamas kiekvieną žingsnį garsiai dūsauti ir taip sukeldavo kitų bėgančiųjų garsų juoką. Taip kontrabandininkai išsidavė ir pakliuvo muitininkams. Tačiau nepatyrusiam vyrukui  bendrai šią „piktadarystę“ atleido.

Muitininkai dieną miško pakraštyje  pastebėjo asmenų grupę, kurie perėjo gerai matomas Nemuno pievas ir pasuko link sienos. Muitininkai turėjo teisę juos sulaikyti, tačiau pakliuvo tik vienas, bet jis jau buvo išmetęs prekę ir aiškino, kad jis perėjęs sieną, nes buvęs svečiuose pas giminaičius. Žinoma, šį pasiteisinimą jis buvo sugalvojęs.

Kolba

Vieną gražų vasaros rytą didelės parapijos gerbiamas žemės savininkas sumanė išnaudoti šį laiką ir nepavojingai pasirūpinti spirito. Jis apsirengė kiek per dideliu kostiumu, kad atrodytų apkūnus. Kelnėse, netoli pilvo, buvo įtaisyta sekli ir plati kišenė. Joje tilpo dviejų litrų metalinė tara, savo forma panašią į kolbą. Tą kolbą jis įdėjo į paruoštą kišenę, apsuko juosta ir apsivilko striukę. Tada pasiekė keltą, juo persikėlė per upę.

Viešvilės smuklininkas, geras ūkininko pažįstamas, pripildė kolbą pilną spirito ir stipriai užkimšo kamščiu. Po tokios operacijos ūkininkas patraukė namo. Kai keltas pasiekė vokiečių krantą, prisistatė muitinės inspektorius. Žmogus  suprato, jog šį kartą neišsisuks iš bėdos. Pareigūnas, atlikdamas monotonišką kasdienę pareigą, buvo patenkintas sutikęs didžiai gerbiamą pilietį ir gavęs progą  su juo pasikalbėti. Ūkininkas neturėjo kitos išeities kaip palaikyti pokalbį su pareigūnu. Jis pasakė, jog buvęs Viešvilės apygardos teisme dėl reikalingų dokumentų, bet, deja, nesėkmingai. Pokalbio metu staiga garsiai nuskambėjo „Plup“. Gerbiamas ūkininkas pajuto per pilvą ir kojas bėgantį šiltą spiritą. Pareigūnas, taip pat išgirdęs šį keistą garsą, paklausė nustebęs: „Kas čia buvo?“. „Taip, aš taip pat išgirdau kažką“, – atsakęs žmogelis, stengdamasis išlaikyti distanciją ir atsistoti prieš vėją, kad nesijaustų spirito kvapo. Pokalbis buvo baigtasi gana greitai. Tai buvo reta sėkmė išlaikyti savo reputaciją prieš muitininką, ir nesėkmė – praradus du litrus spirito. Spiritas karštą dieną  įšilo nuo kūno temperatūros, atsirado dujos, kurios ir išmušė kolbos kamštį.

Juodis ir žąsys

Sudargo parapijoje, (dabar – gyvenvietė Šakių rajone, kairiajame Nemuno krante) anapus žaliosios sienos, nusipirko Oto nebrangų arklį ir jau save įsivaizdavo bejojantį ramiai namo. Bet jis nusprendė įsigyti ką nors dėl savo gerovės – dar  paėmė dvi žąsis. Kadangi šis pirkimas buvo neplanuotas, teko spręsti žąsų transportavimo problemą. Trumpai pagalvojęs Oto nusprendė paimti krepšį, įkišti ten žąsis, apdengti maišu, aprišti virvėmis ir padaryti vieną nešulį. Kaip tarė, taip padarė. Oto užsidėjo ant pečių nešulį su žąsimis, sėdo į balną ir linguodamas risnojo, nes norėjo kiek tik įmanoma tyliai pasiekti namus. Tačiau jo norą sugadino žąsys – negaudamos oro pragnaibė  maiše dvi skyles ir iškišo galvas, todėl ant raitelio nugaros laikas nuo laiko pasigirsdavo linksmas ir juokingas žąsų  plepėjimas. Su botagu Oto skatino savo juodoką greičiau judėti į priekį, kartais perkeldamas žąsis nuo kairiojo peties ant dešiniojo. Perkeltos ant kito peties kurį laiką žąsys tylėdavo. Su tokiu juodžio skatinimu ir žąsų raminimu Oto parjojo laimingai į savo kiemą. Taigi juodis ir žąsys laimingai pasiekė savo naująją tėvynę.