Šilokarčema nuo seno garsėjo, kaip spausdinto žodžio tradicijas turintis miestas. 2001 metais Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė ir istorikas Darius Barasa išleido knygelę apie Šilutės spaustuves. Joje išsamiai papasakojo apie senojoje Šilutėje, tada dar Šilokarčemoje, gyvavusių spaustuvių raidą, jas kūrusius ir jose dirbusius žmones. Knygelėje įamžinti spaustuvininkų nuopelnai Mažosios Lietuvos kultūrai, ekonomikai…

Muziejaus fonduose gausybė leidinių: knygų, dokumentų, atvirukų, banknotų – spausdintų ir įrištų senosiose Šilokarčemos spaustuvėse ir knygrišyklose.

Indrė SKABLAUSKAITĖ

Pirmoji spaustuvė kartu su knygrišykla Šilutėje atidaryta 1858 metais. Tilžės gatvėje darbavosi ištisa dinastija: tėvas Karlas Sekunda, sūnus Ottas, anūkai Artūras ir Oskaras.

Senojoje Šilokarčemoje būta šešių poligrafijos įmonių. Tyrinėtojai teigia, jog Šilutės spaudos pradininkas buvo A.Umlaufas. Pasakojama, jog 1861 metais Šilokarčemoje buvo įkurta maža spaustuvėlė, čia pasirodė pirmasis lietuvių ir vokiečių kalbomis leidžiamas savaitraštis „Šilokarčemos šauklys“

Poligrafijos pradininkais Šilutėje laikomi ir Siebartų, Sekunnų šeimos, kompanionų A.Bruoželio ir M.Jankaus „F.W.Sieberto įpėdinio“ bei leidyklų „Memellandische Rundschau“ ir „Tageblatt“ spaustuvės. D.Barasa mini, kad miestelyje vienu metu veikė daugiau kaip trys spaustuvės. Gyvavo savotiškas spaustuvių perėmimo ryšys, pirmąją A.Umflauto įkurtą spaustuvę nupirko ir toliau valdė Siebartų giminė, dar vėliau, šiai šeimai turint finansinių sunkumų, spaustuvę nupirko A.Bruoželkis ir M.Jankus. Antrąją spaustuvę Šilutėje įkūrė Otto Sekunna, kurio spaustuvę1924 metais perėmė „Memellandische Rundschau“.

Sako, jog spaustuvėje buvo galima įsigyti ir meilės laiškų pavyzdžių

Įdomių faktų apie O.Sekunnos knygrišyklą su spaustuve aptiko Šilutės muziejaus direktorė R.Šikšnienė. Pasakojama, kad čia, Tilžės gatvėje, O.Sekunna turėjęs ne tik spaustuvę, bet ir biuro reikmenų parduotuvę. Knygrišykloje buvo rišamos giesmių, maldų knygos, biblijos, katekizmai. Knygos puošiamos auksiniais ornamentais, sakoma, kad čia buvo galima įsigyti ir egiptietiškų sapnų knygų, meilės laiškų pavyzdžių.

Lentynose puikavęsi rašalo buteliai, šimtai įvairiausių rūšių rašymo plunksnų. Pagarbioje vietoje buvę akiniai nikelio rėmais.

Aprašomas ir atsitikimas, kaip į turgaus aikštėje esančią parduotuvėlę įžengęs ūkininkas paprašė akinių, jam buvo „pateikta dėžė su akiniais ir knyga, kuri turėjo talkinti išsirenkant akinius“. Žmogus labai ilgai rinkęsis akinius, niekas jam netikę. Tada O.Sekunnos vaikaitė paklausė: “Pone, ar jūs dar negalite gerai matyti?“. Atsakas buvo toks: „Matyti tai matau, panele, tačiau skaityti vis dar negaliu“. Pasirodo, kažkas jam buvo pataręs, kad tinkami akiniai suteiks galimybę skaityti.

Naudotasi R.Šikšnienės knyga „Šilutės spaustuvės“ ir Mažosios Lietuvos enciklopedija, IV tomas