Prieš keletą savaičių dienos šviesą išvydo kraštotyrininko, Švėkšnos krašto žinovo ir mylėtojo Petro Čeliausko sudaryta knyga „Švėkšna atsiminimuose 2“. Pirmoji atsiminimų knyga išleista 1999 metais jau seniai yra tapusi bibliografinė retenybė.

Saulius SODONIS

Senoji spauda apie Švėkšną

Kaip ir prieš 11-ka metų išleistoje knygoje, čia sudėti įvairūs istoriniai faktai, atsiminimai, kuriais dalijasi šio krašto žmonės. Tačiau šį kartą labai didžiulį ir nepaprastai kruopštų darbą atliko šios atsiminimų knygos sudarytojas P.Čeliauskas. Jis visais įmanomais ir pasiekiamais būdais peržiūrėjo Lietuvoje ėjusią spaudą ir atrinko visas žinutes, kuriose minima Švėkšna ar jos apylinkės.

Pirmoji medžiaga rasta apie šį kraštą yra iš 1885 metų „Aušros“ laikraščio, leisto Tilžėje. Autorius, pasirašęs Veversiu (taip tuo metu rašė, – aut. pastaba), kalba, kad Gedminaičiuose, po grafo Jurgio Pliaterio mirties „pasiliko lietuviszka gramatika, raszyta jo ranka <…>. Tenai yra ir žodynas, Staneviczes ranka raszytas sulig litara K, o gramatika sulig skaitliniu (numeraju) <…>“.

Tokių žinučių, kurias P.Čeliauskui pavyko rasti, yra surinkta iki 1918 metų. Tai nepaprastai vertinga medžiaga, kuri gali pasitarnauti rašant Švėkšnos istoriją. Dalis darbo – medžiagos rinkimas – jau padaryta. Šiose žinutėse atsiskleidžia XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje čia gyvenusių žmonių kasdienybė. Šias žinutes skaityti šiandien labai įdomu ir net sukelia šypseną.

Surinktos medžiagos vertę didina ir tai, kad sudarytojas šio skyriaus pabaigoje pateikė asmenvardžių bei vietovardžių rodyklę. Ji sudaro beveik pusę šios knygos.

Holokaustas

Nemaža dalis šioje knygoje skirta iki Antrojo pasaulinio karo Švėkšnoje bei jos apylinkėse gyvenusiems žydams. Tai buvo neatskiriama šio miestelio dalis. Atsiminimais apie tai dalijasi dabar Izraelyje gyvenanti Esther (Herschman) Rechtschafner, kurios senelis buvo kilęs iš Švėkšnos. Ji parašė keletą straipsnių apie savo protėvius. Paskutinis, 2007 metais rašytas straipsnis „Švėkšna, mūsų miestelis“, skirtas seneliui iš motinos pusės Zacharijui Markusui (Zacharija Marcus).

Straipsnyje „Švėkšna, mūsų miestelis“ paliečiama ir visos Lietuvos žydų istorija, bet šioje knygoje talpinami tik trys skyriai: „Švėkšnos žydų istorija“, „Holokaustas“ ir „Po holokausto“. Šio straipsnio vertę didina tai, kad jis iliustruotas keliomis archyvinėmis ir iki šiol nematytomis nuotraukomis.

Atsiminimai

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, yra nemažai straipsnių, kuriose švėkšniškiai tiesiog dalijasi savo atsiminimais. Pavyzdžiui, nemažai vietos skiriama pokariui ir rezistenciniam judėjimui. Prie keleto straipsnių yra ne tik atsiminimai, bet ir sudarytojui patekę įvairūs to meto valdžios rašyti dokumentai. Jis daug jų cituoja, todėl tai didina įspūdį apie pokarį Švėkšnoje, ir čia vykusį pogrindžio gyvenimą bei tuometinės sovietinės valdžios požiūrį ir pastangas neutralizuoti vykstantį pasipriešinimą naujajai valdžiai.

Vertinga medžiaga ir apie asmenis, kurie visokiais būdais kovojo už laisvę. Tai taip pat sudarytojo parengta medžiaga, kuri taip ir pavadinta „Kovoję už laisvę“. Čia aprašoma Švėkšnos gimnazijos auklėtinių Antano Valiukėno, Elenos Juciūtės, Jono Nausėdos, Antano Pakalniškio bei daugelio kitų veikla.

Nepaprastai gražūs ir šilti Vandos Šimkuvienės atsiminimai apie Gedminaičių gatvės moteris. Trumpi, bet gyvi, atsiminimai leidžia pajusti čia gyvenusių žmonių bendravimo dvasią.

Juozas Poška rašo atsiminimus apie savo tėvą Juozą Pošką, kuris iš išvaizdos lyg ir nebuvo panašus į kalvį, tačiau savo darbu įtikino tuometį bažnyčios statytoją kunigą Maciejauską, ir pagamino ne tik daug kalviškų dalykų, bet ir meniškų – pagrindiniai vartai į šventovę ir šiandien džiugina akis.

Švėkšnos šnektos žodynėlis

Šioje knygoje yra ir daugiau įvairių atsiminimų, tačiau bene didžiausia vertybė – knygos autoriaus sudarytas vietos žmonių kalbos žodynėlis. Žinoma, jį dar galima būtų papildyti, tad norintieji tai padaryti turėtų paskubėti: kalbančiųjų šių vietovių senąja šnekta miestelyje kiekvieną dieną vis mažėja.

Jame daugybė žodžių, kuriuos užrašė, surado bei pateikė P.Čeliauskas. Ir nors šio žodynėlio autorius nėra kalbininkas, tačiau žodžiai jame pateikti laikantis bendrųjų žodynų taisyklių. Tai ypač didžiulis mūsų tautos turtas, kuris pamažu nyksta. Nors ir kuklus senojo šių vietų žodyno fiksavimas leis ateities kartoms prisiminti, o gal ir sužinoti, kokie didžiuliai buvo mūsų dvasios turtai.

Ši knyga išleista už sudarytojo lėšas 300 egzempliorių tiražu.