Saulius SODONIS

Vis norisi ir norisi grįžti į Šilutės miesto jubiliejaus šventę, vykusią gegužės mėnesio pabaigoje. Atrodo, kad emocijos vis dar neatslūgsta, ypač tuomet, kai norisi pasidalyti įspūdžiais, kuriuos suteikė išskirtiniai renginiai ar įgyvendinti sumanymai. Šį kartą apie ypatingą žavesį miestui dovanojusias gipsines miestiečių skulptūras.

Šventės dieną didžiausiu atradimu ir šventės puošmenomis visame mieste buvo atsiradusios gipsinės buvusių miesto gyventojų skulptūros: laiškanešys, gaisrininkas, muzikantai, mėsininkas. Jos buvo tokios populiarios tarp šventės dalyvių ir svečių, kad norint jas nufotografuoti reikėdavo luktelėti – dauguma norėjo įsiamžinti šalia jų.

Skulptūros buvo sustatytos gerai apgalvotose vietose. Gaisrininkas poilsio pritūpė prie gaisrinės pastato, paštininkas prie pašto, o mėsininkas – atrodė, kad iš savo parduotuvėlės tiesiog išėjo pasižvalgyti į gatvę. Ant tilto įsitaisė įsimylėjusiųjų porelė, o nuo arkos viršaus šuoliui į upę sustingo kitas jaunas gipsinis miestietis. Prie miesto simbolio – Šilutės liuteronų bažnyčios – šventės dalyvių lūkuriavo senyvo amžiaus dama su skėčiu. Sverelyje įsitaisė muzikantų trio, o šalia H.Zudermano paminklo dar trys tokie bareljefai – tai paminklai nežinomiems miestiečiams. Tam tikrose vietose įkurdinti gipsinukai padėjo labiau atskleisti skulptūrių sumanytus miestiečių tipažus.

Šios skulptūros – tai Šilutės r. vaikų meno mokyklos Dailės skyriaus mokinių darbai. Daugiausia jų padarė šios mokyklos absolventai. Žinoma, jiems talkino kitų šios mokyklos klasių ugdytiniai.

Ilgai svajotas ir rengtas projektas

Mokslo metai jau baigėsi ne tik bendrojo lavinimo, bet ir meno mokyklose. Ir šiuo metu mokiniai jau atostogauja. Todėl apie tų skulptūrų atsiradimą bei kūrimą papasakojo Šilutės r. vaikų meno mokyklos Dailės skyriaus vadovas Arnoldas Milukas. Jis prisiminė, kad mintis šventei sukurti miestiečių skulptūras jam kilo prieš keletą metų.

Idėjai realizuoti teko palaukti tinkamo momento, o juo tapo miesto jubiliejus ir miestiečius aplankęs visuotinas jausmas, kad miesto jubiliejui reikia sugalvoti ir įgyvendinti ką nors išskirtinio.

Po kūrybos ir gamybos paaiškėjo, kad gipsiniai miestiečiai kūrėjams kainavo apie 3 tūkstančius litų. Pagrindinę dalį skyrė šventės rengėjai, tačiau išlaidų turėjo ir tas skulptūras lipdę mokiniai. Nes jų kūrybinėje užduotyje reikėjo ne tik iš gipso skulptūras nulipdyti, bet miestiečius reikėjo ir aprengti, o tik paskui su gipsu sutvirtinti ir suteikti galutinę formą bei vieno ar kito personažo išvaizdą.

Senųjų“ miestiečių gimimas

Realus darbas prasidėjo beveik iš karto po Naujųjų metų. Reikėjo gerai viską apmąstyti, nes iki tol tokių dalykų šioje mokykloje dar nebuvo daroma.

Mokytoja Živilė Skirkevičienė mokinius supažindino su miesto gyvavimu per tuos 500 metų. Diplomantų darbams ėmėsi vadovauti mokytojai Andrius Sirtautas, Daina Nornienė, Neda Joncienė bei pats A.Milukas.

Norint tas skulptūras pagaminti, pradžioje reikėjo pasidaryti medinius jų karkasus. Tai buvo labai kūrybinis darbas, nes moksleiviams reikėjo jau erdviškai pajausti būsimą kūrinį. Vėliau sekė jų „aprengimas“. Mokiniai dėvėtų rūbų parduotuvėse ieškojo tinkamų rūbų ir jais rengė būsimus miestiečius. Kad rūbai laikytųsi ant karkasų, reikėjo į juos prikimšti senų laikraščių, o tik po to su gipsu viską sutvirtinti ir suteikti galutinę buvusio miestiečio išvaizdą.

Daug laiko ir išmonės atėmė galvos bei rankų gamyba. Tačiau viskas buvo padaryta laiku ir miesto 500-ojo gimtadienio ankstų rytą pačių mokinių su mokytojais skulptūros buvo išvežiotos į numatytas vietas. Tai išvydę miestiečiai bei svečiai aiktelėjo – pagausėjo miesto gyventojų, iš karto net 22.

Visos skulptūros buvo labai įspūdingos ir mielos. Ir miestiečiai mielai juos priėmė – su jais „bičiuliavosi“, fotografavosi. Jie mieste kūrė labai šventinę ir ypatingą nuotaiką. Didžiulis, beveik pusės metų, dailės mokinių ir jų mokytojų darbas, dabar galime drąsiai sakyti, vertas dešimtuko, nes jie tiesiog pataikė į tą dešimtuką.

A.Milukas sakė, kad iš pradžių buvo sugalvota tas skulptūras šventės pabaigoje, t. y. į pavakarę, išvežti. Šventės dalyviai su jomis taip „bendravo“, kad buvo nutarta surizikuoti – palikti jas per naktį. Ir tai beveik pasiteisino: tik keturios buvo suniokotos, o trys po nakties iš viso dingo. Šiuo metu senieji miestiečiai „gyvena“ Dailės skyriaus palėpėje.

Pripažinimo jie sulaukė ir Žemaičių Naumiestyje. Seniūnas Jonas Budreckas paprašė šiuos gipsinius šilutiškius „paskolinti“ Sekminių šventei. Ir čia visi džiaugėsi jaunųjų šilutiškių sukurtais gipsiniais miestiečiais.