Indrė SKABLAUSKAITĖ

Senieji žinojo: „Kurie Užgavėnių nešvenč, tiem tą metą didis ištrūkis pasidaro: ar gyvulys pakrint, ar namiškiai kokia limpama liga suserga, arba javams prastas metas yra, nors aplinkiniai kaimynai gerą metą tur“.

„Per Užgavėnes čia vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai – kas Dievo yra uždrausta.“ Toks pirmasis užrašas apie Užgavėnių šventimą atkeliauja iš 1428 metų Heinricho Beringerio pamokymų „Apie prastuomenę, pirmiausia apie prūsus“.

Pasakojama, jog senovines Užgavėnes sudarę daug elementų: vaišės, važinėjimasis po laukus, svečiavimasis, morės vežiojimas ir žudymas, persirengėlių eitynės, Lašininio kova su Kanapiniu, laistymasis vandeniu ir įvairūs būrimai.

Kaip švęsta Mažojoje Lietuvoje

Čia Užgavėnes pradėdavo švęsti antradienį po pietų, Didžiojoje Lietuvoje iki pat  XX a. pr. Užgavėnės buvo švenčiamos net tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį, vėliau tik antradienį, 46 dienas prieš Velykas.

Tuoj po Užgavėnių, Pelenų dieną, prasideda gavėnios metas. Šiuo laikotarpiu, septynias savaites prieš Velykas, nebuvo galima linksmintis, kelti vestuvių, valgyti mėsos, todėl paskutinę dieną prieš gavėnią anksčiau buvo įprasta smagiai pasilinksminti, sočiai pavalgyti, pasisvečiuoti pas gimines ar kaimynus ir pasiruošti ilgai gavėniai.

Carlas Cappelleris pasakojo: „senieji buvo papratę važinėtis. Tai pakinkyta buvo į šlejas pora arklių, ir visi važiavo; tik maži kūdikiai su motina liko namie. Tėvs važnyčiojo; kiti, kurie galėjo šaltį pakelti, tai viskas apsirėdė ir į šlejas sugulė…”. Lietuvininkai tikėjo, jog jei daug kartų važinės, tai aukšti ir gražūs linai augsią. O kas iš namų nepasijudina, tam – linai neuždera. Vakare visi susirinkdavę karčemose, čia muzika grodavusi, „čia jaunieji šoko, senieji gėrė arba kortoms lošo, ir žiūrėjo, kurio duktė arba sūnus kaip šokt moka“. (C.Cappeelleris „Lietuvininkai“)

Klaipėdiškiai į roges sukraudavo ir avilius, veždavo biteles pravėdinti. Jei toli ir greitai važiuodavo, žinodavo – tai užtikrins, kad bitutės bus sveikos ir atneš daug medaus.

O XVIII amžiuje, tada kai Klaipėdos kraštas priklausė Prūsijai, o karaliai šalies gyventojų elgesį galėjo reguliuoti norminiais potvarkiais – valgyti šiupinį, kepti blynus, persirengti kaukėmis buvo uždrausta. Karaliui tai atrodė barbariška, itin netinkama krikščionims. Sakoma, kad uždraudus persirengėlius, lietuvininkams likusi tik šiupinio šventė.

Tikri lietuvininkai Užgavėnių be šiupinio neįsivaizduodavo

Užgavėnės – paskutinė mėsiedo diena, tądien reikia riebiai ir sočiai prisivalgyti. Mūsų krašte nuo seniausių laikų virtas šiupinys. Seniausią šio, ne tik lietuvininkų mėgto patiekalo receptą užrašė K.Donelaitis. Tikrąjį šiupinį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, kiaulių galvos ir kojų. Svarbu jo išvirti tiek, kad net tik savo šeimynai užtektų bet ir svečius turėtum kuo pavaišinti. Sakoma, jei per Užgavėnes sočiai pavalgysi, tai visus metus būsi riebus ir sotus. Todėl šią dieną valgyta 7, 9 ar net12 kartų. Šiupinį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedami kiaulės kojas, uodegą, rečiau – galvą ar lašinių. Ypatinga reikšmė šiupinyje buvo teikiama kiaulės uodegai. Sakydavo, kuris valgydamas ją ras, tai pirmas ir ves.

Šiupinį virdavo Pelenų dienos išvakarėse. Į šiupinio valgymo šventę sukviesdavo visus artimuosius ir kaimynus, gimines.

Šiupinio receptai

Mažojoje Lietuvoje žinotas toks šiupinys. Jam reikės 500 g geltonų žirnių, 4 svogūnų, 5 prieskonių grūdelių, druskos, 1 valgomo šaukšto mairūno, 1 rūkytos kiaulės galvos, 1 kg bulvių, pipirų. Nuplauti žirniai brinkinami vandenyje per naktį. Tame pačiame vandenyje juos reikia virti pridėjus smulkintų svogūnų, prieskonių, druskos, mairūno ir, žinoma, kiaulės galvą. Kitame puode reikėtų virti nuskustas bulves. Kai mėsą išimsite iš košės, ją atvėsinkite ir nuimkite nuo kaulų, būtinai nupjaukite odą. Mėsą reikia smulkiai supjaustyti, o bulves, kartu su žirniais sumalti į košę. Tada į tą košę dėti mėsą, paskaninti pipirais ir druska. Šiupinys gali būti tiekiamas su spirgučiais, raugintais kopūstais. Patariama užgerti alumi arba kava.

Klaipėdos krašte šiupinį darydavo iš miežių grūstinės ar avižų dribsnių, įmesdavo gabalėliais supjaustytų šutintų bulvių, pabaigoje įtarkuodavo keletą žalių bulvių ir taip statydavo virti. Prie šiupinio būtina išvirti ir kukulių. Darydavo ruginių miltų, net aguoninius kukulius. Karaliaučiuje per Kūčias virdavo aguoninius makaronus. Aguonas du kartus permaldavo su cukrumi, įdėdavo cinamono, kapotų migdolų, suminkydavo tešlą. Padarę makaronus, juos virdavo piene.

E.Wannags pasakoja, jog kai kuriose Mažosios Lietuvos dalyse šiupiniui virdavo įvairių rūšių mėsą, sūdytą, rūkytą žąsieną, kiaulieną. Į riebų viralą pridėdavo virtų sugrūstų bulvių, šutintų žirnių. Viską kartu dar kartą užvirindavo, berdavo kviečių miltų tiek, kad masė būtų košės tirštumo. Košę kraudavo į dubenėlius, užpildavo lydytais taukais ir taip tiekdavo į stalą. Pagal senovinį paprotį šiupinį reikia valgyti visiems kartu susėdus, vienoje rankoje laikyti mėsą, kitoje šaukštą. Baigus valgyti košės dubenėliai nunešami, o mėsos dubenys vėl pripildomi. Tuomet mėsą valgydavo su balta duona ir sviestu. Ant stalo dėdavo lėkštes, puodukus. Į puodelius pildavo naminį alų, gerdavo ir meškinį, taurę siųsdami iš rankų per rankas. (Elisabeth Wannags „Vokiečių žinios“)

Persirengėliai, arba kas ta Morė

Išskirtinis dėmesys per Užgavėnes – persirengėlių vaikštynėms. Iš vieno kaimo į kitą vaikščiojo ne tik žmogišką pavidalą vaizduojantys persirengėliai – „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „elgetos“, „daktarai“, bet ir, – meškos, arkliai, ožiai, bei naujesnės kilmės, atsiradusios krikščionybės tradicijų įtakoje, demonus vaizduojančios būtybės – giltinė, velnias, ragana. Būtini Užgavėnių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters iškamša, kurią lietuvininkai  ir žemaičiai vadino More, aukštaičiai šaukė Kotre, ar  Gavėnu.

Apie lietuvių deivę Morę duomenų nedaug. Įdomiausia, jog mitologiniuose veikaluose Morė minima tik kaip Užgavėnių šventėje dalyvaujanti mitinė būtybė. Minima, kad Žemaitijoje išliko deivės Morės stabas, Aukštaitijoje ją pakeitė Gavėnas.

Etnografė Pranė Dundulienė mini: „Žemaitijoje dar XIX a. pirmojoje pusėje buvo vežiojamas (su dviračiu vežimu) moteriško pavidalo stabas. Tai būdavusi moters figūra su išryškintomis moteriškosiomis kūno dalimis, kartais rankoje laikanti spragilą. Ją lydėdavo persirengėliai. Vakare, kaimo pakraštyje ji buvo sudeginama ar paskandinama.

Etnografai, remdamiesi šykščiai užfiksuota medžiaga Morei priskiria funkciją – per mirtį prikelti žemę vaisingumui. Kalbininkai Morę kildina iš indoeuropietiškojo veiksmažodžio „mirti“. O lietuvių Morę, latvių Marą, lotynų Mortą priskiria mirties deivėms. O tai reiškia, kad lietuvių Morė, latvių Mara yra ta pati, su mirtimi susijusi rytų baltų dievybė. Vardo reikšmė suteikia galimybę apibrėžti pagrindinę Morės funkciją – per mirtį atnešti gyvybę.