Indrė SKABLAUSKAITĖ

Anglų keliautojas Wulfstanas dar X a. rašė: „Aisčių žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir tenai labai daug medaus ir buvo. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus…”

Tad šį kartą apie pagrindinį amatą, o gal ir gyvenimo būdą, gyvavusį šiame pamario krašte. Šį kartą apie žvejybą.

Savitos gyvenimo sąlygos lėmė čia buvusias kitokias tradicijas. Čia kur drėgmė, rūkai, stipresni vėjai, potvyniai, ledo sangrūdos nuo seno žmones viliojo žuvų gausybė. Dėl žemdirbystei netinkamų sąlygų žvejyba čia buvo vienas svarbiausių verslų. Nemuno upės deltoje driekėsi nendrynai, pelkynai, į marias tekėjo daugybė upių atšakų. Čia stovėjo šimtai burinių kuršlaivių ir kuršvalčių. Visi šie veiksniai, dalykai lėmė per šimtmečius susiklosčiusias savas tradicijas, papročius ir  gyvenseną. Čia trobelės lyg kareiviai tvarkingai rikiavosi palei marias (kalbama apie Rusnės, Gilijos gyventojus). Čia, arčiau vandens, stovėjo bukinės (rūkyklos ir taukų lydyklos), įrankinės, podėlis, ledainė. Žvejų sodybų pastatai labiausiai atspindėjo seniausius, dar iš prūsų laikų atkeliavusius būstus. Čia ir trobesių būta mažiau. O tie buvę pritaikyti žvejybos darbams, laivybai. Čia svarbu buvę išlaikyti saugų aukštį virš vandens lygio, kad potvynio metu neapsemtų vanduo. Žvejų namai dažniausiai statyti iš pušinių rąstų, sienos pamuštos lentomis. Nameliai buvę vieno aukšto, į juos patekti buvę galima iš dviejų galų. Stogai puošti lėkiais ir dengti nendrėmis, būta skardinių vėtrungių, paukštelių…

Tai buvęs ilgaamžis verslas

Sakoma, kad žvejai prie Kuršių marių gyvenę jau Neolito akmens amžiuje. Kol kryžiuočių ordinas nenukariavo prūsų ir vakarų lietuvių, mariose žvejojo Sembai ir skalviai. Vėliau daugėjo kuršių ir vokiečių žvejų.

Iš XIII a. atkeliauja žinios, jog žvejai vykdydavo senųjų prūsų dvasininkų nurodymus, kuriuose buvo skelbiama kurią dieną ką žvejoti. Apie žvejybą pamaryje sužinome ir iš 1365 m privilegijos, kurioje parašyta: „Mes suteikiame laisvą žvejybą mariose, lietuvių pusėje iki Vindburgo (Ventės) ir Nemune, kaip jie nuo seno tenai buvo žvejoję. XVI a. Kasparas Henerbergeris pirmajame Prūsijos žemėlapyje išvardijęs Nemuno deltos upes, pabrėžia, kad Atmata yra labai žuvinga, ten sugaunama daug lašišų.

Vėlesniais amžiais žvejus kontroliuodavo fišmeisteriai (inspektoriai), šie rūpindavos ir vandens švara. XVI a. pabaigoje išleidžiamos pirmosios taisyklės (užfiksuota, kad jos seniausios visoje Europoje), kuriose nurodoma ne tik, kaip žvejoti ir parduoti žuvis, medžioti bebrus, ūdras, bet ir draudžiama per žūklę keiktis, bartis, uždrausta per religines apeigas pardavinėti ir gaudyti žuvis. Nurodoma, kur turi būti realizuota sugauta žuvis. Šalia taisyklių, inspektoriui įsakoma, kad šis griežtai prižiūrėtų, jog Rusnėje, Šilokarčemoje nebūtų jokių kombinacijų, nuslėpimų, kad gražiausios ir didžiausios žuvys nebūtų pardavinėjamos karčemose, Žemaitijoje. Pamario žvejai įpareigojami valdžiai, į Karaliaučių pristatyti 40 kapų vėgėlių, kapą lydekų ir 2 kapas karšių. [Kapa (ček. kopa, lot. sexagena, vok. schock) - vienetinių dydžių skaičiavimo matas, lygus 60 vienetų arba 5 tuzinams. Tai dvyliktainės skaičiavimo sistemos rudimentas. Kapomis skaičiuodavo pinigus (pvz., kapa grašių), kiaušinius ir kt. – Wikipedija]

XVII a. pradžioje taisyklės papildomos naujais reikalavimais, kuriose nurodoma lašišų gaudymui statyti užtvankas, lašišų gavimą tiksliai registruoti, o negyvas iškart pjaustyti ir džiovinti.

Vėliau taisyklės išleidžiamos XVII a. vid. Jose drausta iš žuvų gaminti tepalus, šerti jomis gyvulius ir paukščius. XVIII a. brakonieriavimu buvo apkaltintas ir Rusnės klebonas, gindamasis jis aiškino, jog žvejoja dėl vargingos materialinės padėties, siekdamas užtikrinti ir pagerinti savo pragyvenimo lygį, nes tarnybos pajamos esančios kuklios.

XIX a vid. išleistose taisyklėse nurodomi leidžiamų gaudyti žuvų dydžiai, draudžiama naudoti sprogstamąsias ir svaiginamąsias medžiagas, žuvis galinčius sužaloti įrankius. Dar vėliau apribojamas žvejybos laikas. 1924 m.  Šilutės ir Rusnės rajonų teritorijų inspektorius Rondomanskis savo knygelėje „Mažosios Lietuvos žvejyba“ rašė: „Žvejys turi suuosti žuvį, kur ji šiandien, tokiam orui ir tokiam vandeniui esant, ganosi, reikia vandeny ne mažiau 3 metrų gilumo matyti, be to reik būti bukliam, akylam, budriam, narsiam, nebijoti vėjo, saulės, bangų, lietaus, darbo ir vargo – vienu žodžiu amžinai reikia jaunam būti. (…) Apskritai Klaipėdos krašto žvejai yra linksmi, sąmojingi, blaivūs, darbštūs, energingi, išsilavinę, moka skaityti ir rašyti vyrai…“

O vėliau…

XX a pradžioje marių žvejai gyveno ir žvejojo kaip senaisiais laikais žvejota, luotais (mažomis valtelėmis), kuršvaltėmis, kiudelvaltėmis. Rašytiniai šaltiniai mini, kad 1923 metais dešimtyje žvejų kaimų gyvenę apie tūkstantis žvejų, Vorusnėje jų buvę 30, Pakalnėje 50, Šyškrantėje 20, Rusnėje 10, Žalgiriuose – 20, Šyšoj – 6, Skirvytėlėj – 60.

Laivyba čia buvusi sunki ir pavojinga. Staiga pakilęs vėjas bet kada galėdavęs sukelti bangas ir nustumti laivus į pavojingas seklumas. Tol, kol Uostadvaryje, Ventės rage ir Nidoje nepastatyti švyturiai, krypties ženklai, vytinės (plokščiadugnis prekybos laivas) nukentėdavo seklumose, o sieliai suduždavo ties Ventės ragu.

Antrojo pasaulinio karo metu daugelis žmonių paliko savo gimtąsias žvejų sodybas, trauktasi į Vokietiją, tuo metu kai kuriose vietovėse, ypač Rusnėje atsikėlė daug žmonių iš rytų Lietuvos, iš Dzūkijos. Tada žvejų gyventose vietovėse pradėjo plisti ir kitokie žvejybos būdai, apie XX a vidurį žvejyba tampa motorizuota.

Iš žvejų prisiminimų

Iš senųjų žvejų prisiminimų atkeliauja ir atkarpos iš jų kasdieninio gyvenimo…Prie marių žvejai augino tik būtiniausias daržoves, laikė šiek tiek paukščių. Pamario žvejų namai stovi galu į upę, kad apsisaugotų nuo nuolatos pučiančių žvarbių vėjų. Tvartai stovėjo tarp kelio ir upės. Prie kiekvienos sodybos pririštos valtys buvusios keleto tipų: skirtos žvejybai, šienui plukdyti ir į turgų plaukti. Sodybos būdavo aptvertos karčių, lentų tvoromis. Nuo vandens pusės juosė apsauginiai medžiai ir krūmai, saugoję nuo pavasario ledų. Čia sulaukę dvylikos metų į žvejybą vaikai susiruošdavo vieni, tokią privilegiją galėdavę turėti tik žvejų vaikai. V.Geležiaus (gimusio 1916 m) prisiminimuose, tėvai turėjo ūkį, bet iš 34 ha žemės 2/3 sudarė pievos, 1/3 buvo ariama, būtinai sėdavę linų kanapių, mat šių reikėjo žvejybos inventoriui. Mama išmokė megzti tinklus, tėvas mokė vyti virves tinklams, šiuos „apsodinti“, t.y. suverti tinklus, plūdes, svarelius ant virvių.

1930 metais Rusnėjė gimęs Ainsas Guoberis ant vadens praleido 30 metų. Jo žmona Gerda sakydavo: „Mūs tėvas yra karalius tų marių, o jo tėvas žinojo dar daugiau“. Ainso tėvas turėjo 10 ha žemės ir savo vandenį. O tai reiškė, kad penki, šeši draugai sykiu kiekvienais metais išsinuomodavo dalį Skirvytės. Mokesčio dydis priklausydavęs nuo žvejybai visos grupės naudojamų įrankių rūšies ir kiekio. Jo žmona Gerda pasakojo, kad artimesnė pažintis su mariomis prasidėjusi tada, aki apsigyveno pas ūkininką Skirvytėlėje. Ten tekdavę šeimininkui padėti pastatyti ir patikrinti po 30 tinklų. Žiemą ūkininkas kirsdavo eketes, o Gerda stūmė kartį su tinklais po ledu. Vasarą žvejoti plaukdavo su didele kilpine valtimi. Kai sutiko Ainsą ir sukūrė šeimą, „Tada – vyras ant irklų, aš traukiu tinklą, abu žuvis rakinėjame.“

Žvejybos įrankiai

XIX – XX a. Mažojoje Lietuvoje žinota ir naudota daugiau nei 50 žvejybos įrankių. Pagrindiniai įrankiai buvę: tinklai, venteriai, bučiai, žeberklai, kabliukinės priemonės. Rusnėje, Šyškrantėje, Skirvytėlėje ir Mingėje žvejai visada turėdavo dalgį triušiams (nendrėms) pjauti; „durą“ – įrankį ledui kirsti; „fenderį“ – pintą, kriaušės formos iš skudurų pagamintą daiktą, skirtą, kad valtis į kitą neatsitrenktų; “skiaurę” – didelę keturkampę dėžę, kurios šonuose ir dugne buvusios išdegintos skylutės vandens cirkuliacijai, šiąją pritvirtinus lynais prie vandenyje įkaltų kuolų, ten laikydavo žuvį iki pardavimo dienos: „lovę“ – neštuvus sugautai žuviai;  „šlėgą“ – kaltuvą, skirtą kalti į valtį kuolams; „šeivą“ – tinklui megzti skirtą įrankį; „kulšį“ – svarelį; „penkimą“ – įrankį skirtą storam ir plonam ledui kirsti; „karafkę“ – ungurių gaudyklę, naudotą gegužės spalio mėnesiais. Visose žvejų pašiūrėse kabėdavo ir venteriai,  kuriuos dar vadindavo pantais, ir  naudodavo kaip žuvų gaudykles, skirtas žvejoti upėse, ežeruose. Iš šio krašto atkeliauja ir ungurių gaudyklės, kurias aprašė C.Hennerbergeris – kambario ploto ir žmogaus aukščio medinė dėžė su pragręžtomis skylėmis, dėžę gramzdindavo ryte į didelės upės dugną, o vakare ištraukdavo.

Kokie gi tie žvejai

Apie žvejus papasakoja Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė: „Žvejai turi ir bendrą išvaizdos bruožą  – jie gan aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, rusvaplaukiai, ryškiai mėlynų akių, veidai – rausvoko  atspalvio, gan didokos kumpos nosys, ilgos rankos baigiasi masyviais delnais. Akys visada primerktos, eidami – jie palinksta į priekį, tarsi neštų sunkų nešulį, eina tarsi siūbuodami. Nekalbūs, daug tyli, žiūri mąslingai į tolį, tarsi būtų  gilaus susimąstymo ar ramybės būsenoje. Pakalbinus, ne iš karto atsako į klausimus, pradžioje perklausia ar pakartoja užduotą klausimą, tarsi norėtų įsitikinti, ar gerai suprato mano klausimą, atsako vienu ar dviem žodžiais. Bet geriau susipažinus ir įgavus jų pasitikėjimą galima įdomiai bendrauti ir sužinoti jų požiūrį į gyvenimą, reiškinius, auklėjimo tradicijas…“

Vienas rusniškis žvejas taip apie savo tėvą pasakojo: „Mano tetuks buva aukštas, kūds ir kumptelėjęs į pryšaky, matyt kai tuos varus varydava.  Kai eidava visad galva nulenkta , veids tai raudons, matai kaip ant to vėja arba in žymos mėnesius žvejodava. Tai ir oda įrausdava. Visa laiką atsimenu didelius delnus, kai atneša  neblogą žuvikę, ji atrodė kaip šieno šapuks . Matai, kai ta didele klipine valtimi “ant irklų” dirbdavo , tai rankas drūtas turieja. Žvejai sakydava – tetuka atspindys aš esu… „

O moterys čia, pamario krašte, dirbdavusios lygiai su vyrai. 1867 metais Oto Glogau apie lietuvininkes moteris atsiliepė taip: „Jos dirba lygiai sunkiai kaip ir vyrai, ir netgi daugiau. Jos neapsiriboja darbais namuose ir namų ūkyje, bet padeda laukų darbuose, jaujoje, prie irklų ir žvejos… Jų niekada nepamatysi visai dykų.“ Trautė  Bakutienė, gyvenanti Rusnėje, prie Skirvytės, tai patvirtino. Ji sakosi ir šiandien nemėgsta žuvies, negali pakęsti net jos kvapo. „Viskas iš vaikystės, – šypsosi moteris. – Mano tėvas nemėgdavo žvejoti. O mama labai. Prikeldavo mane naktį, ir važiuodavom. Aš irstydavau, o mama traukdavo tinkliuką. Daug prigaudydavom žuvies, visada pusryčiam ji būdavo. Arba prie upės buvo tokios išgraužos, tai ten, kai obelys žydėjo – karšiai neršdavo. Mes juos tada rankom gaudydavom. Būdavo, kad visą vonią pripildydavom…“