Į nebūtį beribę išėjęs

Karceviškių kaime (Pagėgių savivaldybė, Stoniškių seniūnija) gimusiai ir dabar Vokietijoje gyvenančiai poetei ir dailininkei Aldonai Gustas kovo mėnesį sukako 80 metų. Per tą savo gyvenimą ji išleido ir iliustravo daugybę knygų. Jos poezija paskelbta daugiau kaip šimte antologijų.

Siūlome keletą eilėraščių iš jos paskutinės poezijos knygos „Untoter“ (Nemirusysis), skirtos vyro rašytojo Georgo Holmsteno atminimui. Juodu susituokė 1952 m. rugpjūčio 26 dieną. Vyras mirė 2010 metų liepos 21 d.

tu mano gurkšnį – vandens geri
mano duonos kąsnį valgai
tu už mane kvėpuoji
tarsi numirusiam dar šito
vis reikėtų

***

laikas su laiku

lenktyniauja

jis elgiasi taip

tarsi tavęs iš viso

ir niekur nebūtų

***

tu tarsi debesų žvejys esi

ar snaigių žonglierius

kaip šitai tu įveiksi

nepaskatintas

mano širdies plakimo

***

tiesiai pro liepas

lyg du vyturiai skrisdami

mes gramą laimės radom

***

tuo tarpu ateina naktis

mėnesienoj mes lygūs visi

***

tavo prieglobstis visatoje

tau užtikrintas

į nebūtį beribę išėjęs

tu mano alsavime

kuris gervuogių skonio

jaukiai tarsi ežiukas susirieti

***

tu savo mirties įsikūnijimas

tu savo šešėlį man po kojom numetei

***

mirtis užvaldė tave

auga rožės nuo tada

lyg dilgėlės

***

mes trynėmės į viens kitą

tarsi žuvis ir pelekas

gerklėse mes leidom

sirenoms ir undinėms

apsikabinti

***

lygiai taip pat tu dar būtum

galėjęs gyventi

arba lėtai su manim

rojuj gyvatę suvalgyt

***

gyvenimo imperatorius

mano sapnuose tu esi

tobulas iliuzijų tiekėjas

***

aš galiu tave galvoti

tave dainuoti tave kalbėti

tave kaip raštą antklodėj siuvinėti

kai saulė už laumžirgių

sėda

***

kur rasti man žodžius

kuriuos numirėliai supranta

***

ašaroj kiekvienoj skausmo kapsulė

nuryti tinkama

***

savo mirtį įsivaizduoti

tik laiko švaistymas

nes mirtis vis dėlto

už gyvenimą realesnė

***

tavo akių obuoliai tavo akių vyšnios

taip tinkamos

meilės įrodymų dienai

***

kam visa tai jei mirtis vis tiek

neišvengiamai mus susiras

***

ašaras gerti

tarsi šampaną kitos žvaigždės

***

pagaliau mes esame dviese

panašiai kaip numirusi kregždė

pakeliui į anapus

***

Visgi tu esi mano kompasas

rodai kelius man be tikslo

sapnuose laikai tu tvirtai

nakties vadeles

***

tavo pėdsakus

aš galiu tik įsivaizduoti

tavo kūną besvorį kažką

tik kaip pilną prasmės suvokti

***

turi gi būti kelias kažkoks

kuriuo mirusieji ir gyvieji

kaip kraujo giminės išeina

***

tu be žemės traukos

be pusiausvyros be kūno pavidalo

be visko

migla lyg lizdas

kur mano galva pradingsta

***

kiek siekia akis

tau savo žvilgsnius dovanoju

tu esi čia ir niekur

stebiuosi kaip tau tai išeina

***

tiktai ramybė

visiems laikams be laiko

***

tu tarei

toluma negana toli

giluma negana gili

aukštis negana aukštas

kad aprašytum meilę

***

daugelio jūrų druskoj

tavo šypsena plyti lyg numatyta

***

kad nužudyčiau jausmus

turiu prisiminimų šampaną gerti

***

ak šitos mirštančiojo kojos

bet jo batai pasirengę išeiti

nesvarbu kur

***

kuo ryškiausiai tavo veidą mačiau

nusiskyniau prisiminimų

nuo tavo kaktos

ranka pasiekiama taurė

su ašarom šios dienos

***

aš nuo jūros ėjau

aš nuo kranto ėjau

tavęs miške ieškojau

kaip ieškoma grybų

pasilenkus ir susikaupus

***

aš žemės pilietė tu dangaus pilietis

du piliečiai

tokioj padėty kuri be skyrybų

mums viską leidžia

***

ateitis su tavim tai mirusių karalystė

tai karalystė gyvųjų

pusiau turistai pusiau sėslūs

pusiau klajokliai

su visa manta

laimingųjų palaimoj

***

tavo mirtį anuliuoti

nemirtingumo sekundes patirti

***

nesvarbu ar miręs ar gyvas

aš norėjau tau tik

geros dienos palinkėti

Vertė Vytautas Karalius