Į nebūtį beribę išėjęs
Karceviškių kaime (Pagėgių savivaldybė, Stoniškių seniūnija) gimusiai ir dabar Vokietijoje gyvenančiai poetei ir dailininkei Aldonai Gustas kovo mėnesį sukako 80 metų. Per tą savo gyvenimą ji išleido ir iliustravo daugybę knygų. Jos poezija paskelbta daugiau kaip šimte antologijų.
Siūlome keletą eilėraščių iš jos paskutinės poezijos knygos „Untoter“ (Nemirusysis), skirtos vyro rašytojo Georgo Holmsteno atminimui. Juodu susituokė 1952 m. rugpjūčio 26 dieną. Vyras mirė 2010 metų liepos 21 d.
tu mano gurkšnį – vandens geri
mano duonos kąsnį valgai
tu už mane kvėpuoji
tarsi numirusiam dar šito
vis reikėtų
***
laikas su laiku
lenktyniauja
jis elgiasi taip
tarsi tavęs iš viso
ir niekur nebūtų
***
tu tarsi debesų žvejys esi
ar snaigių žonglierius
kaip šitai tu įveiksi
nepaskatintas
mano širdies plakimo
***
tiesiai pro liepas
lyg du vyturiai skrisdami
mes gramą laimės radom
***
tuo tarpu ateina naktis
mėnesienoj mes lygūs visi
***
tavo prieglobstis visatoje
tau užtikrintas
į nebūtį beribę išėjęs
tu mano alsavime
kuris gervuogių skonio
jaukiai tarsi ežiukas susirieti
***
tu savo mirties įsikūnijimas
tu savo šešėlį man po kojom numetei
***
mirtis užvaldė tave
auga rožės nuo tada
lyg dilgėlės
***
mes trynėmės į viens kitą
tarsi žuvis ir pelekas
gerklėse mes leidom
sirenoms ir undinėms
apsikabinti
***
lygiai taip pat tu dar būtum
galėjęs gyventi
arba lėtai su manim
rojuj gyvatę suvalgyt
***
gyvenimo imperatorius
mano sapnuose tu esi
tobulas iliuzijų tiekėjas
***
aš galiu tave galvoti
tave dainuoti tave kalbėti
tave kaip raštą antklodėj siuvinėti
kai saulė už laumžirgių
sėda
***
kur rasti man žodžius
kuriuos numirėliai supranta
***
ašaroj kiekvienoj skausmo kapsulė
nuryti tinkama
***
savo mirtį įsivaizduoti
tik laiko švaistymas
nes mirtis vis dėlto
už gyvenimą realesnė
***
tavo akių obuoliai tavo akių vyšnios
taip tinkamos
meilės įrodymų dienai
***
kam visa tai jei mirtis vis tiek
neišvengiamai mus susiras
***
ašaras gerti
tarsi šampaną kitos žvaigždės
***
pagaliau mes esame dviese
panašiai kaip numirusi kregždė
pakeliui į anapus
***
Visgi tu esi mano kompasas
rodai kelius man be tikslo
sapnuose laikai tu tvirtai
nakties vadeles
***
tavo pėdsakus
aš galiu tik įsivaizduoti
tavo kūną besvorį kažką
tik kaip pilną prasmės suvokti
***
turi gi būti kelias kažkoks
kuriuo mirusieji ir gyvieji
kaip kraujo giminės išeina
***
tu be žemės traukos
be pusiausvyros be kūno pavidalo
be visko
migla lyg lizdas
kur mano galva pradingsta
***
kiek siekia akis
tau savo žvilgsnius dovanoju
tu esi čia ir niekur
stebiuosi kaip tau tai išeina
***
tiktai ramybė
visiems laikams be laiko
***
tu tarei
toluma negana toli
giluma negana gili
aukštis negana aukštas
kad aprašytum meilę
***
daugelio jūrų druskoj
tavo šypsena plyti lyg numatyta
***
kad nužudyčiau jausmus
turiu prisiminimų šampaną gerti
***
ak šitos mirštančiojo kojos
bet jo batai pasirengę išeiti
nesvarbu kur
***
kuo ryškiausiai tavo veidą mačiau
nusiskyniau prisiminimų
nuo tavo kaktos
ranka pasiekiama taurė
su ašarom šios dienos
***
aš nuo jūros ėjau
aš nuo kranto ėjau
tavęs miške ieškojau
kaip ieškoma grybų
pasilenkus ir susikaupus
***
aš žemės pilietė tu dangaus pilietis
du piliečiai
tokioj padėty kuri be skyrybų
mums viską leidžia
***
ateitis su tavim tai mirusių karalystė
tai karalystė gyvųjų
pusiau turistai pusiau sėslūs
pusiau klajokliai
su visa manta
laimingųjų palaimoj
***
tavo mirtį anuliuoti
nemirtingumo sekundes patirti
***
nesvarbu ar miręs ar gyvas
aš norėjau tau tik
geros dienos palinkėti
Vertė Vytautas Karalius