Kelias ir medžiai B.Gaigalienės eilėse

Birutė MORKEVIČIENĖ

Kelias

Autorės poezija – tai gyvenimo patikrinti, širdies balso išgryninti eilėraščiai. Jų amplitudė labai plati – nuo pakelės žolės iki paslaptingos kalnų didybės.

Iš atskirų detalių, akimirkų, pajautimų, nuostabos poetė kuria Tėvynės peizažą. Vienas iš jo elementų – kelias.

Koks jis? Tiesus, ilgas, vingiuotas? Birutė Gaigalienė apie jį kalba kitaip. Jis – žmogaus  palydovas, mojantis pakeleiviams įvairių gėlių galvelėmis ir kvapais. Ne tik žolės auga prie kelio…

Eilėraščiuose minima daugybė gėlių, kaime augančių, vaikystę primenančių, visą gyvenimą žmogų lydinčių.

Eilėraštyje ,,Nenutilk, skambesy“, poetė kalba apie gamtos galią žmogui suteikti stiprybės, kai esi pavargęs – ,,kai nebešaukia keliai“, padėti gali nenuorama upė, paukščių balsai, prisiglaudimas prie pušies ar raktažolės žiedas.

Žmogaus kasdienės būties trapumas atsiskleidžia eilių paprastume:

Tie takai,
Tos pievos…
S m i l g e l e žalia
Tau prie kojų tyliai,
Švelniai prisiglausiu.

Pažiūrėk – į tolį
Skrenda mūsų paukščiai.

Kitame eilėraštyje sutinkame ,,miško uogas“. Net būdama nuostabiame Karpatų kalnyne prisimindavo tėviškę:

R a u d o n o  d o b i l o
Linksma galvelė
Man šypsos iš pakalnės,
Iš žalios,
Iš šieno kupetos,
Ir miško kelias,
A g u o n ų ugnys
Ant aukštos kalvos…

Pats gražiausias laikas – vaikystė, susijęs su namų šiluma, su tėvo raikoma duona. Eilėraštyje ,,Duona“ poetė kalba:

S a u l u t ė m žydi
Šypsanti vaikystė,
Basa su duonos
Riekele delne…“

Namai – šiluma, šviesa, laisvė. Už ją nemažai buvo kovota:

Nuostabi mūsų žemė,
Tiek vilties ir kantrybės.
E r š k ė č i u o t u o s keliuos
Sunkūs kraujo lašai…

Ji – gimtoji kalba
Ir senolių ramybė,
Iš vaikystės sugrįžę
Ant stogo gandrai…

Palengva ateina branda, vaikystę prisimename ,,atsisėdę ant šilto akmens pagiry…“:

Dar kvepia a v i e t ė m i s takas,
Toks siauras… šviesu ir tylu.
Kvepia p e l y n a i s rugpjūtis,
Vyną šermukšnių geri.

Poetė mato save maža gyvenimo dalele:

Žiūriu į gyvenimą
Ir saulės šviesą
Pro trapią s m i l g ą
Ar lašantį vandenį
Pro pirštus…
Mano tėviškės lauka
Su r u g i a g ė l e prie tako…

Su besidaužančia širdim poetė sugrįždavo į gimtuosius namus. Prie tako pasitikdavo:

Rasotoj žolėj auksiniai
Š v e n t o  P e t r o  r a k t e l i a i,
A ž ū r i n ė  s m i l g a,
K i b i  a v i e t ė l ė  p r i e  t a k o
.
Nušviesk, spinduly,
Ilgą dieną ir taką.
Paglostyk pro liepos
Dar žydinčią šaką.

Žmogaus keitimasis neatskiriamas nuo gamtos kaitos:

Šalnos taku
Išėjo vasara,
Pilka, drėgna
Skara miglos.
Ant paskutinio
A s t r o  ž i e d o
Saulėtekyje
Ašara rasos.

Būties problemos sprendžiamos ir eilėraštyje ,,Apgaulė“. Žmogus turi pats nuspręsti, kuo jam būti, kiek jis nori ir gali pasiekti. Ateina laikas, kai jis turi lankyti artimųjų kapus, kai reikia, kad kažkas pakviestų prie stalo, nuo audrų užstotų:

S a m a n ė l ė želia
Ant mielų kapų,
Vasaros žiogelis
Groja po sniegu…
R a m u n e s pabėrė
Žaliame šile,
Linksta obelėlė
Sausio pūgoje…
Kur tas kelio galas
Apgaulės šviesios,
Kas pakvies prie stalo,
Nuo audros užstos?

Gyvenimas, kelias ir akmenėliai neatskiriami:

…Po saulele
Po kaitria,
Auga aštrūs akmenėliai.
Auga ant takų
Visų
Tartum piktų laumių
Kraitis.

Kai k r a u j a ž o l ė
Šilta
Sužydės pušų šešėly,
Atsiremsiu į tave,
Kaip į brolį,
Akmenėli…

Medžiai

Gal jau mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be medžių. Jie teikia pavėsį, maistą, grožį, šilumą. Jie – menininkų įkvėpimo šaltinis.

Jie – jūros puošmena, jie – kelio palydovai.

B.Gaigalienės kūryboje randame apdainuotų įvairių medžių: klevų, kaštonų, eglių, pušų, obelų, liepų, beržų. Jie – kaimo žmogaus palydovai, jie sutinka ir palydi, pagirdo ir pamaitina.

Su jais ir pasikalbėti galima. Jie sukelia ilgesį… namų, miško tako, nupjauto šieno kvapo… ir miesto, švytinčio nakčia:

… Ir debesys,
Ir ta daina
Po liepom,
Ir senas miestas,
Švytintis nakčia…
Nepakartojamos akimirkos…

Lietuviui eglė asocijuojasi su lietuvių liaudies pasaka ,,Eglė žalčių karalienė“. Tai ji savo skara gobė užkeiktus vaikus… B.Gaigalienės eilėraštyje atsispindi ilgesys:

Pro egles baltas takas.
Sugrįžai, sugrįžai…
Tartum draugas sušneko
Upeliukas linksmai.

Kris, skambės dieną ilgą
Reti snaigių lašai.
Tu tik aidas, tik smilga,-
- Sugrįžai, sugrįžai.

Šiluma, rūpesčiu, užuojauta dvelkia poetės eilėraštis ,,Skruzdė“:

Atleisk,
Užmyniau tavo taką,
Pušų šešėlyje
Tavęs nepastebėjau.
Paukščiuko balsas
Tarsi dalgį plaka,
Pabūk ant delno,
Skruzdelėle.
Protinga tu,
Dalis pasaulio didelio,
Tau, kaip ir man,
Baugu ugnies
Ir tvano.
Čia pat namai,-
Tai ne ašai – paklydėlė
Kalnų takuos,
Drauguže mano.

Žavi taikliai parinktas kontrastas pušis ir skruzdė. Abi stiprios, darbščios, nepasiduodančios. Poetė gerai pažįsta gamtą, tad visi palyginimai – gyvenimo palyginimai.

Eilėraštis „Ugnelė“ ramybe, šiluma, meile žmonėms tarsi beržo šakom užliūliuoja:

Reikia daug spindulių širdyje,
Ir vėjuotom dienom
Kad užtektų.
Daug ramių ir šiltų vakarų,
Kad ugnelė
Ir darganoj degtų.

Ir prakalbint berželį laukuos,
Ir takelį
Paglostyt norėtųs…
Reikia nuostabiai daug šilumos,
Kad svajonę
Mylėti galėtum…

Gyvendama gražiame gamtos kampelyje Rusnėje, poetė negali nepastebėti gamtos ir aplinkos sąlyčio, jos grožio:

Balti beržai
Į pusnį įsibrido,-
Kas vasaron
Takus atkas?
Pušelė ėjo ėjo
Ir paklydo,
Ir tiesia
Mėlynas rankas
Baltiems laukams
Ir debesims,
Ir toliams…

Medžiai kaip ir žmonės nepakenčia vienatvės. Jaudina paprastumu ir noru surasti savo seses retorinis klausimas eilėraštyje:

- Pereiti kaip,
Perbristi kaip?
Ten, pamary,
Pušaitės, sesės, stovi,
O čia viena,
Sniegai…

Žvelgdama pro klasės langą, negaliu nesižavėti kaštonų žvakėmis. Jie – laimės simbolis, kaip žvakės, nušviečiančios kelią:

Balti kaštonai
Tartum laimės aidas,
Dar vieno vakaro
Rausva šviesa.

Nejučia, nepastebimai ateina ruduo. Nukrenta ir klevo lapai, purūs, minkšti, gražūs. Dvelkiantys šiluma, lengvumu, ramybe:

Šilta pusnis
Gelsvų rudens takų.
Rausvoj migloj
Paklydusi brendu.

Kely sušvinta
Klevo žiburiai
Ir už eglyno
Skambina varpai.

Rudens ramybė
Glaudžias prie peties
Ir krinta žvaigždės,
Kaip lašai nakties.