Gerda ZOCH

Mingės (Minijos) kaimas puikiai žinomas ne tik mūsų rajone, Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Šiandien tai turizmo traukos centras, lietuviškoji Venecija, vieta, apipinta įvairiomis istorijomis, legendomis. Pastaruoju metu ši vietovė žiniasklaidoje minima itin dažnai kalbant apie gamtosaugos problemas, kiek ir kaip šiuolaikinis žmogus savo veikla gali įtakoti, gal net urbanizuoti unikalų Mingės landšaftą. Nors žmonių veikla ir pakeitė Mingės veidą, tačiau kaimas savo žavesio neprarado. Įdomu, kaip kaimo žmonės gyveno anuomet. Ar juos taip pat kamavo panašios problemos? O gal čia virė aktyvus kultūrinis, ekonominis gyvenimas? Pabandykime atsakyti į šiuos klausimus pagal vietinės gyventojos mingiškės Gerdos Zoch pasakojimą. Jos vaikystės prisiminimuose nerasime faktinių žinių apie Mingės kaimą. Tai emocinis pasakojimas, romantiški prisiminimai, paremti nedidelės žvejo dukros atmintyje išlikusiais kaimo gyvenimo vaizdais. Galbūt tai skaitytojams primins basakoję vaikystę, duos supratimą apie to meto žmonių meilę savo gimtajam kraštui, o gal kai ką paskatins dar daugiau skirti dėmesio ir pastangų išsaugoti mūsų krašto etnografinį ir kultūrinį paveldą…

Mano vaikystės gimtinė – Klaipėdos krašto vietovė, kuri buvo mažai kam pažįstama. Tai kaimas, įsikūręs nuošaliai nuo krašto kelių ir geležinkelių linijų, tarp Minijos upės krantų. Tačiau nepaisant to, tolimas pasaulis buvo čia pat. Vienoje pusėje – Kuršių marios, kitoje pusėje – Atmatos upė. Į šiaurės vakarus – Šilutė (Šilokarčema), į pietus – Kintai.

Minijos vandenys, tyrlaukiai ir pelkės formavo savitą krašto landšaftą. Čia gyvenantys žmonės kas dieną su užsidegimu dirbo žemę, augino duoną, žvejojo. Čia vyravo atšiaurus klimatas, vienuma ir tyluma, taip pat spindinčios naktys, auksinės prabangos sekmadieniai ir nesibaigianti debesų kelionė. Tai buvo mano vaikystės kaimas.

Čia, vidury pievų, įsikūrė kaimas, žvejų kaimas su nedideliais mediniais pastatais. Kuris kitas kaimas vietoj gatvės turi tyvuliuojančią upę? Už namelių žaliavo pievos, kurios pavasarį virsdavo gėlėtu kilimu, o vasarą svaiginantis džiovinto šieno kvapas skverbdavosi į namus. Vakarais girdėdavosi daugiabalsės varlių „dainos“, o virš laukų skambėdavo putpelės daina ir nendrinio baublio duslus šauksmas.

Sidabru žvilgantis vanduo vingiuoja krantu, tarp gyvenamųjų namų. Mažos ir didelės juodos sakuotos valtelės iškyla ir vėl dingsta iš akių. Šios valtelės – pagrindinė transporto priemonė. Jos daugiausia naudojamos žvejybai, bet taip pat vežti užaugintą derlių į turgų, keliauti į bažnyčią ir laidotuvių metu. Netoli vandens, išsirikiavę abipus kranto, tarp žydinčių sodų ir alyvų stovėjo nedideli mediniai nameliai. Taigi, čia gyveno žvejai. Kaime taip pat buvo prekybininkas, kuris turėjo viešbutį. Parduotuvei vadovavo moteris, kuri mūsų, vaikų, buvo ypač vertinama. Kiekvieną kartą, kai mes pas ją pirkdavome, ji mums dovanodavo skanėstų iš savo lobyno. Moterys pirkdavo maisto ir gėrimų, o žvejai sau „naujos drąsos“ kovai su šaltomis bangomis.

Gyventojai buvo ištvermingi ir drąsūs kovoje su vėju ir bangomis. Tai buvo žvejai, kuriems jūra teikė palaiminimą. Jų gyvenimas priklausė nuo oro užgaidų ir audrų, kurios nuolat grasino drėgme. Todėl žmonės buvo pamaldūs – Dievo baimė įkvėpdavo juos. Gyvenamasis plotas taip pat buvo veikiamas drėgmės. Gyventojus vargino potvyniai ir šaltos žiemos. Bet jie visada buvo linksmi, vėjo ir saulės nugairintais veidais. Jie juokavo ir dainavo, bet dainavimas Rytų Prūsijos tarme buvo melancholiškas ir liūdnas.

Valtys stovėdavo čia pat, prie gyvenamojo namo. Šalia – žvejybos įrankiai, netoli upės kabinami žvejų tinklai. Nuolat sklido savotiškas dervos kvapas. Vakarais vyrai rūkydavo savo pypkes ir stebėdavo upės vandens paviršių, kuriame atsispindėjo saulės spinduliai. Jie žvelgdavo į vakarus norėdami nustatyti kitos dienos orą.

Žvejų gyvenimui svarbi transporto priemonė buvo motorinė valtis, kuri tarp dviejų didžiųjų miestų – Klaipėdos ir Tilžės – buvo tarsi jungtis – tiltas į erdvų pasaulį. Tačiau kelionės ir medžioklės malonumai nebuvo įprasti.

Tėvų namuose

Tėvų namas buvo dengtas meldais ir jau spėjęs gerokai apsamanoti. Namas nebuvo erdvus, su keleta kambarių ir didele virtuve. Kampe puikavosi didelė krosnis, kurioje mama kepdavo rudą kvepiančią duoną. Mano tėvas buvo ir žvejys, ir žemdirbys. Dažnai jį matydavau jojantį į laukus. Tai buvo žemo ūgio, bet gana stiprus vyras. Nuo pat jaunų dienų gyvenęs prie vandens, jis juo pasitikėjo. Tėvo drabužiai kvepėjo šviežia derva. Būdamas darbštus ir taupus įsigijo daugiau žemės, kad mes gyventume geriau.

Aš labai mylėjau gyvulius, tad dažnai eidavau į tvartą ir stebėdavau juos ėdant. Ypač mieli man buvo maži ėriukai, kurie žvilgėjo juodais kailiukais kaip ir jų motinos. Kartą tėvas paliko mane su avimis, o pats lipo į palėpę galvijams pašarų. Tačiau avys buvo kitos nuomonės ir manęs nenorėjo įsileisti į savo karalystę, tad ir įkando man į nykštį. Aš išsigandau ir pradėjau verkti. Nesupratau, kad reikia greitai atitraukti ranką. Jei ne tėvas, galbūt avys būtų sunaikinusios mano nykštį. Kai ėriukai paaugo, mes, vaikai, labiausiai bijojome avino. Jis buvo lenktais ragais, ilga vilna dengė kaktą, todėl jis atrodė labai grėsmingas. Dažnai atsitikdavo taip, kad jis nusitraukdavo grandinę ir a staiga tsidurdavo prieš mus. Visi bėgdavo apimti panikos. Tik aš ne. Buvau maža ir negalėjau greit bėgti, todėl smūgis į šoną nuversdavo ant žemės.

Vienas įvykis nustelbė mano vaikystės idiliją – skendimas. Atėjo šienapjūtė. Mano tėvai dirbo pievose, o senelė triūsė virtuvėje. Taip aš likau viena. Sumaniau butelį pripildyti vandeniu. Pasilenkiau prie upės ir stačia galva kritau į vandenį. Man buvo tik dveji metukai, aš negalėjau atsistoti ir išlipti, nors gylis buvo tik apie pusę metro. Kai manęs pasigedo, pradėjo ieškoti prie srovės, nes Minija jau daug aukų buvo pareikalavusi. Ir – kiek tėvams baimės – aš jau guliu ant žemės. Iškart tėvai bandė mane sugrąžinti į gyvenimą, nes gydytojas buvo toli. Keletą dienų aš buvau apsvaigusi ir mažai valgiau. Pamažu grįžo mano domėjimasis aplinka.

Mano žaidimų draugai buvo trys kaimynų vaikai: Erna, Helmutas ir Valtrautė. Kai mes buvome didesni, maudydavomės bet kokiu oru, o karštomis dienomis net keletą kartų lipdavome į vandenį. Mes taškydavomės kiek širdis geidžia sekliuose Minijos vandenyse. Kartais būdavome labai drąsūs. Atsigulę ant ilgos plačios lentos, pliuškendami rankomis, pasiekdavome kitą krantą. Tas pliuškenimas buvo labai pavojingas, nes ne taip retai garlaivis stumdavo ilgas baržas upe. Didžiulių variklių sukelti sūkuriai mus galėjo įtraukti ir mes būtume dingę vandens bangose.

Vėsesnėmis dienomis mes tapdavome „pardavėjai“. Į laivelius prisidėdavome nedidelius kiekius žirnių, agurkų, morkų ir plaukdavome iš vienos kiemo prieplaukėlės į kitą siūlydami savo prekes. Viena iš prieplaukų buvo kaimynų, kita – mūsų. Pinigai – maži akmenėliai. Turėjome netgi žuvyčių, kurias patys sužvejodavom. Šių kelionių metu irklai nebuvo naudojami.

Prisimenu mažus irklavimo nuotykius. Mano tėvas, kurio dukra norėjo anksti išmokti irkluoti, padarė mažus irklus. Esant šiltam orui kiekvieną vakarą jis plaukdavo žvejoti kartu su manimi, tad aš norėjau irgi išmokti irkluoti. Vieną vakarą jis leido man vienai plaukti. Šiek tiek didžiuodamasi šia nepriklausomybe, pradėjau stipriai irtis ir pernelyg vėlai pastebėjau, kad plaukiu per greitai. Mano pastangos grįžti atgal nuėjo veltui. Aš bejėgiškai stūmiausi link kranto. Tą vakarą upės srovė buvo stipri. Galiausiai irklai iškrito iš rankų, kai aš plaukiau į krantą. Teko priimti tėvo pagalbą. Bet šis epizodas neatbaidė manęs nuo irklavimo. Atvirkščiai, jis buvo dar didesnis.

Taigi atėjo laikas lankyti mokyklą. Mes mokėmės dainelių, įvairių žaidimų. Bet vaikų draugija man nepatiko. Jų dainos ir žaidimai manęs netraukė. Aš mieliau sėdėdavau ant žalios vejos ir juos stebėdavau. Bet visa kita man patiko mokykloje. Kiekvieną rytą mama perkeldavo mane, nes mokykla buvo kitoje upės pusėje. Pasibaigus pamokoms kaimo vaikai įvairiais balsais pranešdavo, kad jie baigė pamokas.

Žiemos džiaugsmai

Klaipėdietiškos žiemos… Kaip tai skamba! Kaip pasaka. Prisiminimai tarsi rogutėmis mane neša ant blizgančio ledo, ant didelių sniego kalnų. Sniegas žibėdavo ant žvejų namų stogų, o ir daugybė varveklių viliojo mus savo įmantriomis formomis. Šaltos ir žvaigždėtos naktys… Toks žiemos paveikslas liko mano atmintyje.

Žiemos buvo šaltos ir ilgos. Dažnai šaltis langus išpuošdavo gėlėmis. Kartais vanduo virtuvėje užšaldavo. Tačiau žiemos – džiaugsmingas ir laimingas laikas. Tai buvo pačiūžų ir rogių ant ledo linksmasis laikas.

Pamokos mums buvo be galo ilgos ir mes nekantriai laukdavome jų pabaigos. Laimingi šūkaudavome ant upės ledo. Tai buvo gyvenimas. Nei tėvo griežtumas, nei mamos rūpestis negalėjo mus sugrąžinti nuo upės. Kaip buvo gera su rogėmis, švilpiant vėjui pro ausis, čiuožti skaidriu ledu, pro kurį matėsi daug augalų!

Man didžiausias sunkumas buvo išmokti čiuožinėti. Kadangi buvau maža, privalėjau prašyti mamos pagalbos. Vienas, du, trys – ir aš jau guliu ant ledo, o ant manęs krenta įvairiaspalviai ledo gabaliukai. Vakare mes grįždavome raudonskruosčiai į šiltus namus.

Pirmieji sniego kąsniai, krintantysis iš dangaus, teikdavo didelį džiaugsmą. Jie tarsi baltas šydas uždengdavo laukus, upę, namų langus… Tada mano širdis džiaugėsi ir aš buvau laiminga.

Ledinis šiaurės vėjas pripustė sniego kalnus virš tvorų ir gyvatvorių. Kelias į tvartą buvo užpustytas. Aplinkui tęsėsi baltas blizgantis plotas. Sniege mes statėme „krosneles“, norėdami padėti kiškiams, kad jie galėtų savo mažiems vaikams iškepti duonos. Mes klajodavome po sniego kalnus, kartais neišvengdavome sniego griūties, bet tai buvo traukos centras. Kai žemė tapdavo balta ir blizganti nuo sniego, mes statydavome kalnus. Balta sniego masė buvo kraunama į roges ir daromas ilgas nuolydis. Kad gautųsi ypatingas slydimas, tekdavo pilti vandenį. Taigi, puikus rogių kelias paruoštas! Su kaukimu ir šauksmais leisdavomės nuo kalno žemyn ir taip atsidurdavome kitame Minijos krante.

Kai rytų vėjas švilpaudavo savo „dainą“, geriausia vieta buvo prie šiltos rudos viryklės. Čia aš matydavau, kaip mano mama triūsia virtuvėje. Bet kartais šitame šiltame kampe svajonės būdavo nutraukiamos veriamo ledo garso. Šis garsas buvo grasinantis, tarsi žemė bando nutraukti jai primestus pančius.

Kai ledas tapdavo pakankamai stiprus, čia prasidėdavo didelis sujudimas. Nesuskaičiuojama daugybė rogių, traukiamų arklių, keliavo per kaimą. Ne veltui sakoma, kad žiema davė mums keliones, kurios buvo nuostabios. Į šiltus kailius suvynioti mes lipome į roges. Kyšojo tik nosies galiukai. Linksmai skambėjo rogių varpeliai, kai arkliai bėgo risčia per švytintį sniegą. Rogės lengvai slydo ledu viena paskui kitą. Tyliai krito sniego dribsniai. Skambėjo į ledą arklių kanopos. Nors žiema- sunkus metas, tačiau ji turėjo ir savo malonumų.

Potvynis

Du kartus metuose – rudens audrų ir sniego tirpimo metu – upė išsiliedavo iš krantų. Reikėjo kartą prie Minijos upės atsidurti, kad pažintum vandens galybę ir grėsmę. Sprogusi ledo lytis sukelia daugybę garsų ir visas oras tarsi prisipildo ledo alsavimo.

Potvyniai rudenį nekėlė tiek nerimo, nes po užšalimo pievos virsdavo ledo arena. O potvyniai pavasarį atnešdavo daug nemalonių. Žemumų pievas užliedavo geltono molio potvynių banga. Pakilęs vanduo užtvindydavo kelius, sodus ir kiemus. Kai kada potvynis įsisukdavo į daržines, tvartus ir kambarius. Tai buvo baisus laikas.

Mes, vaikai, turėjome pasilikti lovose. Su nerimu suaugusieji stebėdavo vandens lygį, kuris grasino sunaikinti visą kaimą. Vanduo kilo vis aukščiau. Pradėjo nerimauti ir mūkti gyvuliai. Tada mes supratome pavojaus didybę. Žmonės buvo tarsi belaisviai. Ką galima padaryti prieš gamtos jėgas? Bet vanduo, kuris jiems grasino, davė jiems derlingą žemumą. Nepaisant visų kančių, gyventojai demonstravo stiprumą, o ne silpnumą.

Visi buvo susirūpinę savo laiveliais. Jie buvo reikalingi ir paštininkui, ir pastoriui, ir mums, vaikams, keliauti į mokyklą. Kai vanduo atslūgdavo, prieš akis atsiverdavo liūdnas vaizdas: viskas padengta purvu. Šiltas pavasario vėjas privalėjo išdžiovinti žemę, kad sudygtų naujos sėklos. Kai vanduo galutinai atsitraukė, apėmė visuotinis džiaugsmas. Daugiausia džiaugėmės mes, vaikai, ir tai buvo suprantama. Kiekvieną dieną mes bedėme lazdas į vandenį, kad pamatytume, kiek vanduo nuslūgo. Pamažu vietos sausėjo – potvynis traukėsi. Visur sužaliavo. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu buvo patirta nemažai nuostolių, bet taip pat ir pelno. Mediena ir krūmai plaukė upe, ir žvejai bandė išgelbėti šias nuolaužas.

Kiekvieną pavasarį kartodavosi scena su rastomis ledo lytimis. Šen ir ten įstrigusios jos turėjo praleisti valtis. Didelėmis pastangomis srauniame sraute reikėjo jas valdyti ir stabdyti.

Atsiskyrimas nuo žiemos, atnešusios daug žalos, mums buvo didelis įvykis. Mes šokinėjome iš džiaugsmo. Ir šis džiaugsmo šėlsmas maišėsi su daina „Iki ,žiema“. Pavasaris jau buvo netoli. Grėsmingas upių kvėpavimas nurimo, o jų vandens triukšmas skambėjo kaip himnas. Džiūgavimas maišėsi su džiaugsmu. Ir šio džiaugsmo apsuptyje artėjo Velykos, Prisikėlimo šventė.

Velykos

Velykos – gamtos pabudimas, susijęs su konkrečiais papročiais ir tradicijomis. Pirmoji Velykų diena buvo šventa: jokių malonumų, tik dėkojimas už Prisikėlimą, pamaldumas ir pagarba. Linksmesnė buvo Velykų antroji diena. Tada atsirasdavo spalvingi, gražūs Velykų kiaušiniai, kuriuos buvo paslėpę maži kiškiai. Ryte ateidavo vaikai su krepšeliais ir įteikdavo žalių beržo šakelių, išsprogdintų žiemą šiltame kambaryje. Jie eidavo iš namo į namą sakydami tam tikrą trumpą eilėraštuką.

Velykos buvo preliudija naujam gyvenimui. Medžiai ir krūmai apsipylė žaluma. Oras buvo pripildytas čiulbančių paukščių giesmių. Kai pasirodydavo pirmieji gandrai ir užimdavo savo senus apsamanojusius namus, kildavo didelis džiaugsmas. Ir vieną dieną išgirdę gandrų šeimos kalenimą ant stogo, mes ilgai stovėdavome ir gėrėdavomės raudonkojais paukščiais. Iš džiaugsmo dainuodavome dainą apie gandrą ir gandrienę…
Nuotrauka iš Bildarchiv Ostpreussen