Mes ją vadinome tiesiog Laika

Birutė Gaigalienė

Tikro vardo niekas nežinojo. Ji niekada neturėjo ramių, visada šiltų ir laukiančių namų. Nuo vienų pas kitus. Graži, miela, bet… kam gi reikia stamboko šuns namuose? Ir vėl, ir vėl užsidarydavo jau įprastų namų durys. Taip daug daug metų. Pražilo. O mažuliai jai kasmet gimdavo kieno nors sandėliuke. Paskui kas nors už juos turguje gaudavo pinigų. Gyveno ir su vaikais, kurių tėvai būdavo „valdiškuose“ namuose. Miegodavo visi kartu šaltomis naktimis daugiabučių namų laiptinėse prie šiltų radiatorių.

Prieš kelis metus, šaltą žiemą prisiglaudė mūsų laiptinėje. Žvarbiomis naktimis po kaimyno durimis minkštas paklotas ir šilta ramybė. Senieji laiptinės gyventojai maitinome kuo turėjome. Ją laikėme sava, Laika mums atsilygindavo tuo pačiu. Dieną kieme retai būdavo. Čia visi takai jai pažįstami.

Kiekvienas šuo turi jam nemielų žmonių, o kodėl, tik jis žino. Na, aploja. Laika nebuvo agresyvi. Tik laiškininkės (nes ji važinėjo dviračiu) ir kelių nuomininkų prasmirdusių nemėgo.

Vieną rytą dėl kraujo ant tako sunerimę kaimynai rado Laiką sode supjaustytą ir nukraujavusią. Išgydė. Ir vėl grįžo linksma į savo takus ir saugojo mus ilgomis rudens naktimis.

Kai žmogus, ar šuo neturi kas jį užstotų, sunku tarp piktų ir beširdžių…

Seniūnijoje nutarta, Laiką, kaip neturinčią šeimininko ir kartais ant kai ko sulojančią, atiduoti šungaudžiams. Mes apie tai nežinojome. Čia, jei mokėtumėm, norėtumėm šunimis sukaukti. Atrodo, kovo 16 d. Laiką sučiupo ir išgabeno. Gal tik iki Šilutės, nes po dienos, žmonės, važiuodami keliu į Rusnę, netoli tilto pastebėjo prie kelio pievoje gulintį negyvą didoką šunį ir virš jo besisukančias varnas. Kaimynai nuvažiavo pažiūrėti, nes Laika jau kelias dienas nebeparėjo. (O ji buvo nėščia, vos laiptais beužlipdavo).

…Moteris kalbėjo, kad geriau būtų nežiūrėjusi. Ne, miela, reikia viską pamatyti! Kokie mes kartais nežmoniški, kad tik vyresnybei nusilenkti, kad tik viskas pagal įstatymą!

Laika, matyt, nuo ją vežusių pabėgo. Gal ją ir mušė, kas dabar pasakys. Ji sunki ir skaudi ėjo, skubėjo į savo kraštą, kur dar kas meiliai paglostys ir padės. O pagalbos, matyt, jai labai reikėjo. Į gyvenimą ateina jos mažiukai, jos šuneliai. O aplinkui naktis ir taip šalta. Kad dar kaip nors iki tilto, bet skausmas nelaidžia judėti. Mažulio cyptelėjimas priverčia susiriesti, pabandyti juos dar šiltu liežuviu sušildyti… Bet viskas nutrūksta… Ir silpni balseliai sušąla ledėjančioje kraujo baloje…

Ryte varnos puotavo. Kruviname sniege dar matėsi mažiulių likučiai.

Daugiau žodžių nebėra! Tik kad tiems, dėl kurių kaltės taip skaudžiai žuvo nieko nekalta Laika, niekada nebūtų linksma. Bus kas pasakys: „O juk ji lojo!“.