Skambanti tyla

Birutė Gaigalienė

Bitėnų kapinaitės

Ta senų kapinaičių tyla, -
Praeitis po velėna žalia.

Lyg nebūta birželio naktų
Ir per pievą rasotų takų.

Smėlio saujoj tylus šnabždesys,
- Neišeiki, pabūk su mumis…

Pro nukritusių lapų skaras
Baltos pūgos kalnelį užneš.

Praeitis tarsi glosto rankas,
Tyla saugo ir mano pėdas.


Eglelė

Eglei seselei
Ledo šakelės.
Išsilaikyki,
Mano spygleli!

Prieš miglą šaltą,
Prieš vėtrą baltą, -
Pikta žiemužė,

Ir pūgos ūžia.
Saulės pasiilgę
Eglelės šakos,
Ledu užklotas
Mėnulio takas.

****

Šventas žodis Lietuva
Atminimuose vaikystės,
Gervės, skrendančios
Prieš aušrą.

Paprastų, mielų kaimynų
Prieblandoj tyli šneka.
Šventinio Velykų ryto
Bažnytėlės varpų gausmas,
Vaiko širdyje toks tyras,
Šventas žodis Lietuva.

Atminimuose jaunystės, -
Grįžtantys pieva rasota.
Pats žydėjimas, o laimė
Karo vėtrų plakama.
Nuo ugnies, mirties,
Nuo skausmo

Širdimi skaudžiai randuota,
Išdidumo mus išmokė
Bočių žemė Lietuva.
Gal ne viską beatleisim,
Nors sugėrė žemė kraują.
Mūsų skaudžiai išgenėta
Ir suluošinta karta!
Baltą kelią lyg rietimą
Motinos ranka vynioja, -
Basomis juo, keliais eisim,
Švaria sąžine rytojun,
Kaip kadais tėvų seklyčion,
Tavo meilėn, Lietuva.


Pilėnai

1336 m. kovo 20 d., gindamiesi nuo
kryžiuočių ir gyvi pasiduoti nenorėdami,
susidegino Pilėnų gynėjai.
Prieš saulę
Ištiestos drobelės.
Žiūrėkit,
Vaikščioja po liną bitės!
Valdovo marškiniai
Ir nuometai martelėms
Kvepės
Medum, saulyte.

Ramybė pilyje,
Tik senas šilas ošia -
Bokšte jaunų karių
Budri sargyba-
Tyli lopšinė, -
-Mielasai, miegoki…
Ant skruostų ašara
Motulei žiba.

- Užaugęs būsi
Narsus kareivėlis,
Pilėnų bokštus
Saugosi su broliais.
Kad džiaugsmo
Neužtemdytų šešėliai,
Pikti kryžeiviai
Tėviškę užpuolę…


Pūga

Pūga bežvaigždė
Virš laukų,
Vėtroj lyg karčiai
Baltų žirgų.
Žiema kaip draugas,
Svajonę saugo
Laimės vardu.
…Tos tyliosios aušros,
Tie žalsvi marių toliai
Lyg žalčio karūna
Ant bangos iškelta.
Nubrido į jūrą
Rūstūs Eglės broliai,-
Prie kojų prisiglaudė
Kraujo puta…

Pūga bežvaigždė
Svajonę saugo,
Aušroj ją vadindavom
Laimės vardu.
Po pusnim, dar senolių
Palaimintas laukas,
Nuvingiuojantis takas
Tarp baltų dobilų…


Kūčių vakaras

Takuos per sniegą
Sename sode
Vaikystės pėdos,-
Atvirukas senas…
Ir Kūčių vakaro
Šviesa lange,
Nutolusia giesme
Širdy gyvena.
Jauki kaip paukštė
Šiluma namų, -

Ten džiaugsmą rankos
Mylinčios dalino.
Naktis pabėrė
Virpančių žvaigždžių
Į baltą žemę
Lyg drobelėn lino.

O sniegas atminties
Toks lengvas ir purus.
Už eglių apsnigtų
Saulelė sėda.
Per slenkstį praeities
Šį vakarą grįžtu
Ten, kur sniege
Įmintos mažos pėdos..