Darius BARASA

Šiais metais (2011 m.) sueina 100 metų, kai 1911 m. kelio atkarpoje tarp istorinių Žibų ir Šilokarčemos gyvenviečių buvo pastatytas pastatas bendruomenės valdybai ir savanoriškai priešgaisrinei tarnybai. Tenka apgailestauti, kad apie pastarosios organizacijos istoriją šiandien žinoma labai nedaug. Iki šiol daugiausia duomenų apie Šilutės gaisrinės praeitį buvo surinkęs kraštotyrinkas Petras Jakštas savo 1982 m. nepublikuotame mašinraštyje „Vadovas po Šilutės miestą“. Ši jubiliejinė sukaktis sudarė galimybę išsamiau pažvelgti į Šilutės priešgaisrinės tarnybos istoriją ir  papildyti iki šiol turėtas 30 metų senumo enciklopedinio pobūdžio žinias.

Reikėtų pradėti nuo to, kad 1911 m. buvo pastatytas tik pastatas priešgaisrinei tarnybai, pati Šilutės-Šilokačemos savanoriška gaisrininkų organizacija buvo suformuota anksčiau – kai kurių autorių teigimu 1897 m. Deja, lieka neaišku, kokiais šaltiniais remiantis ši data nurodyta. Manau, ateityje reikėtų šį faktą patikrinti.

Savanoriškų gaisrininkų draugijų steigimas

Savanoriškos gaisrininkų draugijų steigimas Rytų Prūsijoje žinomas jau nuo XIX a. pradžios: štai 1812 m. įsisteigė savanoriškas priešgaisrinės apsaugos korpusas Karaliaučiuje, 1818 m. – Klaipėdoje. Profesionalios priešgaisrinės tarnybos Europoje pradėtos steigti vėliau, maždaug nuo XIX a. vidurio: 1848 m. Madride, 1851 m. Berlyne, 1859 m. Dancige (Gdanske), 1860 m. St. Peterburge, 1866 m. Londone (1868 m. Niujorke, 1873 m. Čikagoje) ir t.t. Klaipėdoje profesionali gaisrininkų tarnyba buvo įsteigta 1854 m., po didžiojo miesto gaisro, sunaikinusio didžiąją dalį Klaipėdos. Kartais su tam tikru pasididžiavimu teigiama, kad Klaipėda po Berlyno buvo antras miestas Vokietijoje turėjęs profesionalią priešgaisrinę tarnybą. Tuo metu buvo rekomenduojama profesionalias priešgaisrines gelbėjimo tarnybas turėti dideliems miestams, kurių gyventojų skaičius viršijo 60 tūkst. Miestams ir gyvenvietėms, turėjusiems mažiau nei 60 tūkst. gyventojų, buvo patariama turėti savanoriškus gaisrininkų organizacijas. Skirtumas tarp profesionalios ir savanoriškos gaisrininkų tarnybų, nepaisant kokybinio pasirengimo, buvo tas, kad profesionalūs gaisrininkai dar vadinti apmokamais, t.y. už tarnybą gaudavo atlyginimą ir gaisro gesinimas jiems buvo darbas ir privaloma pareiga. Tuo tarpu savanoriai gaisrininkai saugoti savo bendrapiliečius ir jų nuosavybę nuo gaisro buvo įsipareigoję savanoriškai.

Priešgaisriniai reikalavimai

Dažnai teigiama, kad iki pat XV a. Prūsijoje nesirūpinta priešgaisrine apsauga. Buvo net priešingai, reikalauta statyti tik medinius namus. Juos buvo galima lengvai sudeginti, jei priartėtų priešo kariuomenė: tokiu atveju priešai netektų grobio ir galimybės įsitvirtinti. Pirmuosius rūpinimosi priešgaisrine sauga ženklus galima pastebėti XVI a. Antai 1577 m. ir 1640 m. Prūsijos krašto nuostatuose griežtai drausta linus, apynius džiovinti namuose. Juos liepta džiovinti atokiai nuo sodybos pastatytose jaujose ar džiovyklose, kad kilęs gaisras neišplistų po kitus sodybos pastatus ar gyvenvietę.

XIX a. pradžioje jau buvo išleisti išsamūs ir nuoseklūs priešgaisrinės saugos reglamentai ir priešgaisrinės policijos nuostatai. Štai vienuose jų, 1832 m. įsakmiai nurodyta laikytis pagrindinių  sąlygų gaisrui išvengti (pvz.: nepalikti be priežiūros prie ugniavietės vaikų, visus ūkio darbus patalpose atlikti dieną, pasišvietimui drausta naudoti atvirą liepsną, degias medžiagas (medianą, šieną šiaudus ir kt.) liepta laikyti atokiai nuo ugniavietės, drausta stogus dengti šiaudais ir skiedromis, vietoj jų naudoti čerpes, nurodyta reguliariai valyti kaminus ir pan.). Šiuose nuostatuose  nurodytos ir pagrindinės gaisro gesinimo priemonės, kurias privalėjo turėti kiekvienas namo savininkas (kibirai, kopėčios, kirtikliai, laužtuvai, gaisrinis siurblys, vandens talpyklos ar rezervuarai), taip pat reglamentuoti ir koordinuoti gyventojų veiksmai gaisro atveju.

Gaisrininkai

Neseniai, visiško atsitiktinumo dėka, pavyko aptikti 1906-1910 m. gaisro gesinimo Šilutės-Šilokarčemos gyvenvietėje įstatus. Juose ne tik atsiskleidžia Šilutės savanoriškos priešgaisrinės tarnybos paskirtis ir funkcijos, bet taip pat jos santykis ir bendradarbiavimas su vietos bendruomene. Kaip aiškėja iš šių nuostatų, Šilutės savanoriška priešgaisrinė tarnyba arba gaisrininkai tvarkėsi savarankiškai pagal priimtus vidaus įstatus, jų statusas buvo prilygintas apsaugos (gynybos) būrių statusui. Savanoriams gaisrininkams buvo suteikti skiriamieji ženklai, kuriuos turėjo dėvėti tarnybos metu. Savanorių gaisrininkų pagrindinė funkcija buvo vadovauti, organizuoti, koordinuoti gaisro gesinimo darbus. Tuo tarpu paprasti gyventojai, vadinamieji gaisro prievolininkai, kurie sudarė gausiausią gaisro gesintojų būrį, turėjo savanoriams gaisrininkams padėti. Minėtieji prievolininkai turėjo besąlygiškai paklusti ir vykdyti vadovaujančio asmens nurodymus.

Vadovai

Šilutės gaisro gesinimo ir priešgaisrinės saugos reikalams vadovavo policijos viršininkas, jam buvo pavaldi ir savanoriška priešgaisrinė tarnyba. Savanorių gaisrininkų vadovas pagal svarbą ir rangą buvo antras vyriausias asmuo po policijos viršininko. Pastarajam nesant ar negalint dalyvauti gaisro gesinime, visi turėjo paklusti gaisrininkų vado nurodymams. Iš kitų šaltinių žinoma, kad maždaug nuo 1911-1912 m. gaisrininkų vadu, vadinamu brandmeistru, buvo paskirtas apskrities architektas, statybos inžinierius Heinrich Gewitsch. Apie 1930 m. Šilutės ugniagesių tarnybos viršininku (Feuerwehrhauptmann) paminėtas stalius Gustav Schlicht. 1942 m. vadovu nurodytas Christoph Jagstaidt, pagal profesiją buvęs dujininku (Gasmeister).

Gaisrinės tarnybos struktūra ir pareigos

Įstatų straipsniai leidžia manyti, kad Šilutės savanoriška priešgaisrinė tarnyba tuo metu buvo padalinta mažiausiai į 4 skyrius: 1) gaisrinio švirkštą aptarnaujantį skyrių; 2) vandens aprūpinimo skyrių; 3) tvarkos palaikymo gaisravietėje skyrių; ir 4) gelbėtojų, aukštalipių, ardytojų skyrių. Palyginimui galima paminėti, kad pvz., gaisrinio švirkštą aptarnaujantį skyrių sudarė mažiausiai 7 asmenys: skyriaus vadas ir 6 gaisrininkai.

Iš minėtųjų įstatų matyti, kad gaisro gesinimo prievolę privalėjo atlikti, arba kitaip tariant, savanoriškai priešgaisrinei tarnybai į pagalbą turėjo atvykti visi gyvenvietės gyventojai nuo 16 iki 60 metų amžiaus. Gyventojams gaisro gesinimo prievolė buvo suskirstyta į vadinamąją rankų darbo ir kinkinio. Apskritai nuo šių prievolių buvo atleisti valstybės tarnautojai (valdininkai), kariškiai, dvasininkai, mokytojai, gydytojai pašto išvežiotojai, transporto ir susisiekimo darbuotojai. Nuo vadinamosios darbo rankų prievolės buvo atleistos moterys ir asmenys, gydytojo sprendimu pripažinti šiai prievolei netinkami. Nuo kinkinio prievolės buvo atleisti pašto arklių ir greit besikumeliuosiančių kumelių savininkai.

Aiškis sistema ir prievolės

Įstatuose reglamentuotos gaisro gesinimo priemonės ir gaisro gesinimo tvarka. Aukštų pastatų savininkams nurodyta turėti žemę siekiančias virves arba virvelines kopėčias. Stogo ardymui būtina turėti stogą siekiančias kopėčias, šiaudais ir skiedromis dengtų namų savininkai – nuolat ant stogo, šalia kamino, pakabintas kopėčias ir gesinimo šluotą (vantą). Kiekvienoje sodyboje turi būti nors po vieną vandens rezervuarą (talpyklą). Nurodyta, kad gaisro gesinimo ir gelbėjimo priemonės turi būti tvarkingos, parengtos panaudojimui, saugomos lengvai pasiekiamose vietose. Brangesnėmis ir profesionalesnėmis gaisro gesinimo priemonėmis tokiomis, kaip švirkštais, gaisrinėmis žarnomis, vandens pumpavimo siurbliais, vežimais su vandens rezervuarais turėjo rūpintis ir prižiūrėti savanoriai gaisrininkai. Visada paruoštos naudojimui šios minėtos priemonės turėjo būti saugomos tam skirtose patalpose ar pastate. Raktai nuo šių patalpų privalėjo būti mažiausiai keturi: 1) pas bendruomenės (gyvenvietės) pirmininką, kitaip tariant, burmistrą; 2) policijos viršininką; 3) savanorių gaisrininkų viršininką; ir 4) panaktinį (naktinį sargą). Raktus turinčių asmenų pavardės ir gyvenamosios vietos turėjo būti kasmet viešai skelbiamos. Į patalpas, kuriose buvo saugoma minėta priešgaisrinė įranga, turėjo teisę įeiti tik bendruomenės (gyvenvietės) valdininkai, savanoriškos priešgaisrinės tarnybos nariai bei jų lydimi asmenys. Vežimas su vandens rezervuaru, kol dar nėra šalčių, turi būti laikomi nuolat užpildyti.

Po pavojaus signalo

Išgirdę pavojaus signalą, paskirtieji prievolininkų būriai ir kinkiniai turėjo kuo skubiausiai atvykti į nustatytą vietą ir apie save informuoti. Gaisrui kiltus naktį, turėjo būti uždegti gaisro link vedančios gatvės žibintai, toje gatvėje stovinčių namų savininkai privalėjo pasirūpinti, kad ant namo būtų iškabinti uždegti žibintai arba turėjo pakankamai apšviesti gatvės pusėn išeinančius langus. Esant lijundrai, privažiavimus prie gaisravietės gretimų namų savininkai, pareikalavus policijos viršininkui arba gaisro gesinimui vadovaujančiam, turi pabarstyti slydimą mažinančiomis medžiagomis. Privačių šulinių, tvenkinių savininkai gaisro atveju buvo įpareigoti gaisrininkams užtikrinti privažiavimą prie vandens šaltinio.

Pagal įstatus, gaisravietės, kol nebuvo gautas vadovaujančiojo leidimas, negalėjo palikti nė vienas prievolininkas ar kinkinys. Be vadovaujančiojo atskiro leidimo nebuvo galima gesintojams išdalintas maisto davinys ir gėrimas, jei gaisro gesinimas užtruktų ilgai ir būtų labai varginantis. Užgesinus gaisrą vadovaujantis asmuo turėjo užregistruoti visus atvykusiuosius, kad vėliau galėtų nubausti nusižengusiuosius. Apskritai už patvirtintų įstatų pažeidimus buvo numatyta piniginė pabauda iki 60 markių arba areštas iki 14 parų.

Verta paminėti šių dienų požiūriu kiek keistokai atrodantį vieną iš įstatų draudimų, būtent draudimą gaisro metu pardavinėti ir pirkti degtinę 500 m. spinduliui nuo gaisravietės. Aplink turėjo būti uždarytos visos degtinės pardavimo vietos.

Kol neprasidėjo nelaimė

Įstatai taip pat numatė priešgaisrines pratybas ir priešgaisrinių priemonių apžiūras. Jos turėjo vykti du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Pratybų susirinkimų ir įsivaizduojamos gaisravietės vieta buvo nustatyta vadinamoji Kiaulių turgaus aikštė Šilutėje. Į pratybas kaip ir į tikrą gaisrą turėjo atvykti visi prievolininkai.

Kaip aptarti Šilutės-Šilokarčemos gaisro gesinimo įstatai funkcionavo realybėje, geriausiai galima spręsti iš praktikos. Tikroviškos situacijos leidžia pamatyti kokia technika disponavo Šilutės savanoriai ugniagesiai. Taip pat, tai leidžia iš dalies kalbėti ir apie jų profesionalumą bei pasirengimą. Galiausiai iš to galima apskritai įsivaizduoti, kaip tuo metu vyko gaisro gesinimo darbai.

Didžiausias prieškario gaisras

Bene didžiausias gaisras prieškario Šilutėje yra susijęs su viešbučiu „Germania“. Žinoma, kad šis viešbutis pirmąkart buvo nudegęs jau 1908 m. Po gaisro, jo vietoje buvo atstatytas impozantiškas trijų aukštų pastatas, turėjęs prabangius apartamentus, pokylių salę ir pan. Antrasis viešbučio „Germania“ gaisras 1929 m. buvo išties iki tol neregėto masto, todėl neatsitiktinai susilaukė plataus to meto spaudos dėmesio (Lietuviška ceitunga, 1929 m. balandžio 4 d.). Spaudos pranešime rašoma, kad gaisras viešbutyje prasidėjo apie 3 val. nakties. Pavojaus signalą davę Šilutės savanoriai ugniagesiai. Sunku pasakyti, kokios rūšies tas signalas galėjo būti, nes spaudoje jis apibūdintas labai painiai: „pasigirdo ugnies signalas“. (Iš vėlesnių duomenų žinoma, kad garsinės sirenos buvo įrengtos prie Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastato, Turgaus aikštėje, Tilžės gatvėje ir prie elektros stoties (dab. Taikos g.), vėliau – dar ir  prie geležinkelio stoties).

Į gaisro vietą pirmoji atvyko policija, po to netrukus ir Šilutės ugniagesiai. Tačiau, kaip pažymima, ugnis buvo taip išplitusi, kad Šilutės ugniagesiai su savo „mažomis triškynėmis“ beveik nieko negalėjo padaryti, todėl buvo nuspręsta visą dėmesį nukreipti į greta esančių medinių pastatų apsaugą. Po trijų valandų, apie 6 val. ryto, į pagalbą šilutiškiams atvyko profesionalūs ugniagesiai iš Klaipėdos. Kaip akcentuota, tik su klaipėdiečių pasirodymu prasidėjo tikrieji gaisro gesinimo darbai, mat jie atsivežė savo didelę motorinę „triškynę“, prie kurios buvo galima prijungti keturis švirkštus (žarnas). Kaip didelis privalumas nurodyta greta tekėjusi Šyšos upė, nes klaipėdiečiai su savo technika gesinant gaisrą iš viso per keturis švirkštus išlieję apie pusę milijono litrų vandens. Gaisras buvęs užgesintas tik tos dienos 3 val. popiet, taigi po 12 val. nuo gaisro pradžios.

Anot publikacijos, tik Klaipėdos ugniagesių greitos pagalbos, stropumo ir sumanumo dėka Šilutės miestui pavyko išvengti didesnių nuostolių. Dideles pagyras klaipėdiečiams ugniagesiams žarsčiusio laikraščio pranešimu nereikėtų pernelyg stebėtis, mat pats laikraštis „Lietuviška ceitunga“ buvo leidžiamas Klaipėdoje. Kita vertus, pagyros klaipėdiečiams gali būti visiškai pagrįstos, nes šilutiškių ugniagesių pasirodymą išties galima vadinti gėdingu. Nepaisant to, kad jų technika pasirodė visiškai bejėgė prieš tokio masto gaisrą, dar pranešama, kad daugelis šilutiškių ugniagesių buvo tiek prisigėrę, kad kliuvinėjo už susirinkusių žmonių, galiausiai dauguma jų buvo uždaryti į policijos nuovadą, kur pagiriojosi iki vakaro. Kitas šilutiškiams ugniagesiams garbės nedarantis faktas tas, kad daug iš degančio pastato išgelbėto turto buvo išvogta. Pagal minėtus įstatus tokio turto apsaugą turėjo užsiimti vadinamasis Tvarkos skyrius (padalinys). Tad be girtuokliavimo, išryškėjo ir kita šilutiškių blogybė: nesugebėjimas valdyti situacijos, taip pat koordinavimo, organizuotumo stoka.

Nuostoliai

Pagal to meto preliminarius paskaičiavimus viešbučio ir parduotuvių savininkai per 1929 m. gaisrą patyrė apie 300-400 tūkst. litų nuostolius. Visiškai nudegė pastato stogas, 3 ir 2 aukštai, smarkiai nukentėjo pirmas aukštas, nes įgriuvo antro aukšto perdanga. Dėl gaisro sunkiai nukentėjo dvi tarnaitės, žuvo tas merginas mėginęs gelbėti vyras. Liudininkų parodymais gaisras galėjęs kilti viršutiniame aukšte buvusioje džiovykloje. Po gaisro viešbutis buvo atstatytas ir vėl tapo mėgstama aukštų svečių, įvairių draugijų susirinkimų ir pasilinksminimo vieta.

Apie ugniagesius spaudoje

Šilutės ugniagesius galima sutikti paminėtus kitame neeilinio atgarsio sulaukusiame 1925 m. gegužės 15 d. Švėkšnos didžiojo gaisro, per kurį sudegė beveik visas miestelis, įvykiuose. Deja, ir šįkart šilutiškiai minimi ne pačiame geriausiame kontekste. Kaip pažymima to meto spaudoje, kilus gaisrui, švėkšniškiai pirmiausiai pagalbos kreipėsi į Žemaičių Naumiesčio ir Šilutės ugniagesius. Tačiau šilutiškiai dėl nežinomų priežasčių visai neišvyko, vietoj to paliepė vykti Saugų ugniagesiams. Tad Švėkšną pradžioje su savo mažais gaisriniais švirkštais gelbėjo ugniagesiai iš Naumiesčio, Žagatpurvių ir Saugų. Jiems į pagalbą su keliais ekipažais vėl buvo atskubėję Klaipėdos gaisrininkai, kurie vėl vadinti tikraisiais Švėkšnos miestelio gelbėtojais. Pažymima, kad pastarieji sugebėjo nutiesti 350 m. ilgio žarną iki vandens telkinio. Galima teigti, kad Klaipėdos profesionalių ugniagesių pranašumai, lyginant su miestelių savanoriais, tiek technikos, tiek personalo kokybės pasirengimo požiūriu, buvo akivaizdus. Tik gilesni tyrimai galėtų atskleisti, kiek efektyvios buvo savanoriškos gaisrininkų organizacijos ir kiek atitiko lokalius gyvenviečių poreikius.

Gaisrinė pradėjo naują kvartalą

Temos svarstymą norėtųsi užbaigti tuo, nuo ko buvo pradėta, būtent nuo Šilutės gaisrinės pastato pastatymo aplinkybių.

Žinoma, iki pat XX a. pradžios atkarpa abipus kelio nuo vadinamų Žibų ir Šilokarčemos gyvenviečių buvo tuščia, neužstatyta, nes dėl žemo šios vietovės lygio – apie 1,5 m žemiau kelio sankasos – ji buvo dažnai apsemiama potvynio, drėgna ir netinkama statyboms. Apie 1900-1905 m. Šilutės dvarininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu), kurio dvarui priklausė minimi plotai, ėmėsi iniciatyvos šią vietovę dirbtinai paaukštinti, užpildamas atvežtiniu gruntu. Tam tikslui buvo pasamdyti du rangovai, kurie per maždaug 3 metus trukusius darbus vietovę – apie 100 m. atstumu vienoje ir kitoje kelio pusėse – paaukštino iki kelio sankasos. Manoma, kad dvarininkas tam paaukojęs apie 30 tūkst. markių ir 20 margų (apie 5 ha) geros žemės prie Šyšos upės, iš kur buvo kasamas gruntas minimai vietovei paaukštinti. Potvynio vandens protakai ir vietovės nusausinimui buvo prakastas kanalas. Tokiu būdu vietovė buvo paversta tinkama statyboms, padalinta į sklypus, kurie buvo parduoti miestiečiams arba padovanoti miestui. Šioje vietoje dovanotuose miestui sklypuose iškilo svarbūs vietos bendruomenei įstaigų pastatai: pradinė mokykla, paštas, evangelikų bažnyčia, Herderio gimnazija, miesto valdyba ir ugniagesių tarnybos pastatas. Pastarojo statybai H.Šojus paskyrė 1 margo (0,25 ha) sklypą. Tuometinės rinkos kaina šis sklypas buvo vertinamas 2 tūkst. markių.

Tuoj po Šilokarčemos, Žibų, Cintjoniškių ir Barzdūnų susijungimo 1910 m., buvo pastatyti išvaizdūs miesto valdybos ir ugniagesių tarnybos pastatas (1911 m.). Verta priminti, kad šiuo pastatu ugniagesiai iki pat Antrojo pasaulinio karo dalinosi su gyvenvietės bendruomenės valdyba ir jos pirmininku, neformaliai tuomet dar vadintu burmistru.