Aksavera Mikšienė

Daugiau kaip 700 metų būdami okupuoti vokiečių Mažosios Lietuvos lietuvninkai išlaikė savo kalbą, lietuviškus charakterio bruožus. Nemažai jų nutautėjo, tačiau dauguma, tokių, kaip Martynas

Jankus, ne tik liko lietuvninkais, bet galvojo, kaip išsivaduoti, kokį kovos būdą pasirinkti. M.Jankus, pradėjęs kovoti už lietuvninkų teises, pasipriešinimo priemonę pasirinko kultūrą: žodį, dainą, tradicijas. Liaudies daina M.Jankui buvo vertybė, kurioje sudėta viskas: jausmai, lietuvybė, kartų pasaulėjauta. Tuo metu liaudies daina gyveno sunkų laikotarpį, nes surinkimininkų buvo  stumiama iš lietuvninkų gyvenimo. Visokiais būdais M.Jankus gaivino liaudies dainą, savo spaustuvėje spausdino liaudies dainų tekstus, rinko liaudies dainas ir užrašinėjo, leido leidinius,

kuriuose sudėjo Tilžės, Ragainės, Piktupėnų, Šilutės, Bitėnų ir kt. apylinkėse užrašytas liaudies dainas. Jų namuose dažnai skambėjo graži liaudies daina.

Su bendražygiais pradėjo burti kultūrines draugijas. Pirmoji – „Birutės“ draugija. Sunkų kelią ji nuėjo kol tapo stipria giedotojų draugija, kuriai vadovavo Vydūnas. Švenčiant „Birutės“ dešimtmetį

viešai uždainavus lietuviškai, M.Jankus pamatė lietuvių akyse didelį džiaugsmą ir suprato, kad tokios šventės reikalingos skleidžiant lietuvybę. Suprato, kad keli entuziastai daug nenuveiks, kad lietuvninkams reikia burtis prieš nutautinimą. Būdamas Priekulės šventėje M.Jankus į lietuvninkus kreipėsi tokiais žodžiais:

„Brangūs lietuvininkai ir lietuvininkės. Matydami, kaip iš visų pusių mus mūsų naikintojai apsiaučia ir mūsų sentėvių kalbą sunaikinti nor, negalime rankas į sterblę susidėję ramiai žiūrėti, bet turim tokiems naikintojams prieš stotis ir su jais kovą užimti, už savo būvį, likimą ir laimę. Į kovą stodami negalime viens du bet turime vienybėje visi ik vieno eiti, o vienybę galime įgyti per susidraugavojimą ir gruntavojimą lietuviškų draugysčių.“

Pradėjo burtis kultūrinės draugijos Pagėgių „Rūta“, Rukų , „Ąžuolas“, Natkiškių „Liepa“, Plaškių

„Liepa“, Tilžės giedotojų draugija ir kt. Visos turėjo chorus: vienos mažesnius, kitos didesnius. Ir organizuojant šventes chorų dalyvavimas buvo būtinas. Taip kiekvienais metais šių chorų susibūrimo vieta tapo Šventas Rambyno kalnas per Joninių šventę. Atvykdavo chorų išvisos Lietuvos. Joninės šiame krašte turėjo gražias lietuviškas tradicijas. Ilgą laiką išbuvę okupacijoje  lietuvninkai patys pirmieji stiprybės pradėjo ieškoti senojoje pagoniškoje religijoje ir Jonines

pradėjo švęsti su pagoniškomis apeigomis. Buvo ir vaidila ir vaidilutės, aukuras degė dieną ir naktį,

kurį kurstyti vaidilutėms padėjo Pagėgių gimnazijos skautai ir Bitėnų šauliai. Prie aukuro buvo sakomos prakalbos apie didingą mūsų protėvių praeitį, vyko raganų deginimas, saulės palydėjimas ir pasitikimas, vainikėlių plukdymas Nemunu, būrimas iš žolynų, pasidainavimai, liaudiški šokiai ir žaidimai prie laužo ir t.t.

Apie Patriarchą buvo kalbama, jeigu M.Jankus buvo vaidila, kuris uždegė tautinę ugnį ant Rambyno

kalno, tai jo duktė Elzė buvo ta senųjų laikų vaidilutė, kuriją saugojo. Elzei Jankutei įsimintinos buvo 1929 m. Joninės, kai prie aukuro ji prisaikdino lietuvių dievui Perkūnui tuometinį Tautų Sąjungos vicepirmininką japoną Sigimūrą, kad jis Tautų Sąjungoje užtartų Lietuvos reikalus.

Apie Rambyno šventę savo prisiminimus pasakoja Amerikos lietuvė Ona Karpienė:

„Viskas buvo taip gražu ir įspūdinga, kad aš tikrai džiaugiausi turėdama tokią laimę būti liudininke šių tradicinių ceremonijų. Mano troškimas čia atvykti ir pamatyti – tikrai nebuvo apviltas.

Pirmiausia mane sužavėjo mergaitės tautiniais rūbais ir gausybė žmonių, kurie traukė pėsčiomis,

vežimais apkaišytais gėlėmis ir žalumynais. Įvažiavus į pušyną prieš iškilmių vietą stovėjo gražūs, žalumynais išpinti vartai, šalia plevėsavo įvairių organizacijų vėliavos. Važiuojant toliau atsirado dar daugiau tokių puošnių vartų. Žmonių buvo galybė. Senelis M.Jankus uždegė aukurą, toliau nuėjęs į aikštės vidurį uždegė laužą, tada jis pasakė trumpą prakalbą nušviesdamas iškilmių reikšmę ir pasveikindamas visus su Joninėmis. Buvau sužavėta programa, kur dalyvavo chorai, vaidinimai, programa tęsėsi prie laužo, kur vyko bendri pasidainavimai liaudiškų dainų, šokiai, žaidimai.

Vaišinama buvau juoda duona, kava, lietuvišku kumpiu. Atkreipiau dėmesį j prikabintas dešras galvos aukštume, jų buvo tiek daug, taip pat dideli kepalai juodos duonos, pyragų. Ten nebuvo gražiai padarytų sumuštinių. Nusiperki gabalą duonos, dešros ar pyrago ir pats pasidarai, arba kandi to ir to“. Tokios buvo M.Jankaus ir E.Jankutės bei jų bendražygių organizuojamos Jonines ant Rambyno kalno.

Šventės idėja buvo lietuvybės skleidimas, jos didingos praeities priminimas, čia suvažiuodavo žmonės iš visos Lietuvos pasisemti dvasingumo ir stiprybės. Taip turėtų būti ir šiuo metu. Rambyno kalnas turėtų išlikti dvasingumo šaltiniu.

Naudota literatūra:
Klaipėdos universiteto profesorės Daivos Kšanienės „Martyno Jankaus indėlis į Mažosios Lietuvos muzikinę kultūra“; Prano Alšėno „Martynas Jankus“.