Egidijus Bacevičius

Įdomi patirtis klaidžioti po gimtojo krašto žemėlapį, tikrose ir menamose kelionėse gretinant asmenines patirtis su žiniomis ir lankytų bei gyventų vietų prisiminimais. Atitinkamais įrašais, nuotraukomis ir piešiniais papildytas žemėlapis tampa puikia šviečiamąja priemone, iškalbingu vedliu po kraštą ir jo praeitį. Kelionės po pirmapradės gamtos pamarį kupinos nuostabą keliančių atradimų ir ilgam neišdylančių potyrių. Artimesnis sąlytis su gamtos įžymybėmis, krašto kūrybos žmonių palikimu praturtina mūsų vidinį pasaulį, gilina gyvenamosios vietos pažinimą, sutvirtinadmas tapatumo saitus su Gimtine, Tėvyne, Lietuva. 

Šiais metais sukanka 43-eji metai, kai buvo išleistas pamario kraštotyrinis (platesne prasme Kuršių marių ir apymario) gamtos ir kultūros žemėlapis. Iki šiol mažai žinota apie išskirtinio leidinio sukūrimo aplinkybes, pirmtakus ir apie kūrėjo asmenybę. Apibendrindamas pastarųjų metų kultūrinės praeities paieškas priminsiu žymesnius vardus, pabrėždamas žemėlapio turinio raidą bei galimas plėtojimo gaires ateičiai.

Gimtinės žemėlapis

Klaipėdos (siaur. prasme Pamario) krašto kraštotyrinio žemėlapio pirmavaizdžiu reikėtų laikyti XX amžiaus pradžios Klaipėdos krašto mokyklose kabojusį žemėlapį. Mokomasis žemėlapis išspausdintas 1906 m. Berlyne Bogdan Gisevius leidykloje ir vadinosi Klaipėdos krašto mokyklinis sieninis žemėlapis (Schulwandkarte des Kreises Memel). Parengtas vyriausiojo karališkojo apskrities mokyklų inspektoriaus (kgl. Kreisschulinspektor) K. Oriš‘o (Carl Orisch). Žemėlapį galime pamatyti Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Iki mūsų dienų išliko panašaus pobūdžio Šilutės ir Pagėgių krašto žemėlapiai.

„Paskutinis kuršis“

Gimtinės vaizdų žemėlapį sukūrė savamokslis Klaipėdos krašto kultūrininkas Ričardas Pyčas (Richard Pietsch, 1915-2007). Kraštotyrininko gyvenimas ir nenuilstama veikla svarbūs krašto praeities pažinimui, dėl to vertas pristatyti plačiau. Gimė jis Nidoje ir buvo ketvirtas penkių vaikų šeimoje. Po nelaimingo atsitikimo berniukas susižeidė dešiniosios rankos petį. Dalinės negalios suvaržytas vaikas lavino piešimo įgūdžius, linko į laivelių drožinėjimą ir dailiuosius rankdarbius. Besimokydamas pradžios mokykloje įsidarbino paštininku ir kone dešimtį metų kasnakt, nepaisant įnoringų pajūrio orų pristatinėjo pašto siuntinius iš Nidos į Preilą, pasiekdavęs Juodkrantę, o esant reikalui nukakdavo į Klaipėdą. Kelionės po neriją ir bendravimas su įvairiais žmonėmis suteikė galimybę pažinti senbuvių daiktinę bei dvasinę aplinką.

Veikiamas trečio dešimtmečio Klaipėdos krašto visuomeninio kraštotyrinio sąjūdžio dalyvavo kuriant ir plečiant 1933 m. Nidoje atidarytą „Nerijos muziejų“. Turininga veikla suvedė į pažintį su muziejaus įsteigėju ir prižiūrėtojumi, pradžios mokyklos mokytoju Henriu Fuchsu (Henry Fuchs,1897-1978) ir truko ne vienerius metus. II pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m. rudenį, kaip ir daugelis Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašto senbuvių, gelbėjosi per Piluvą nuplaukęs į Daniją, o pokario metais blaškėsi po sugriautą Vokietiją, kol įsikūrė Heidelberge. Išėjęs į užtarnautą poilsį buvo klaipėdiškių draugijos renginių sumanytojas, uolus gimtinės kultūros paveldo pažinimo puoselėtojas ir atminties gaivintojas. Išskirtinis R. Pyčo nuopelnas yra kartu su bendražygiu Pauliu Kvauka (Paul Kwauka, 1898-1970) prieškariu pradėtas ir su pertrūkiais ruoštas 1977 m. išleistas „Kuršių kalbos žodynas“ (Kurisches Wörterbuch), (1988 m.- II leidimas; 1991 m. – III leidimas Deutsch-Kurisches Wörterbuch). Nebūdami kalbininkais autoriai aistringai siekė išsaugoti nebūtin nugrimstančius Kuršių nerijos senbuvių kuršininkų kalbos (latvių kalbos potarmės) likučius. Didelio pasisekimo susilaukė pažintinė R. Pyčo prisiminimų knygelė apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą. Leidinys spausdintas kuršininkų ir vokiečių kalbomis. Viliamasi, kad kraštotyrinį darbą atras dėmesingas vertėjas ir knygos turinį su išsamiais paaiškinimais atvers skaitytojui lietuvių kalba. 1993 m. artėjančio gyvenimo aštunto dešimtmečio sukakties proga už nenuilstamą gimtinės dvasinės kultūros puoselėjimą buvo suteikta Georgo Dehio premija (Georg-Dehio-Preis für Kultur- und Geistesgeschicht).

Ilgainiui tėvynainių gretos Vokietijoje retėjo, kol liko vienu iš nedaugelio kuršininkų šnekta kalbėjusiu neringiškiu. 2001 m. Saksonijos žurnalistas Jen Sparschu radijo apybraižoje senelių prieglaudoje gyvenantį „išnykstančios kalbos vartotoją“ sugretino su Kuršių nerijos senoliu briedžiumi (Der lezte Elch/ Kure). 2007 m. gruodžio 27 d. „paskutinio kuršininko“ širdis nustojusi plakti. 2008 m. sausio 3 d. urna su velionio pelenais palaidota Heidelberge, o tų pačių metų rugsėjo 7 d. vykdant paskutinę valią perkelta į senąsias Nidos evangelikų kapinaites, kur atgulė senelių ir tėvų amžinojo poilsio vietoje. Tribriaunio bronzinio antkapinio kelmo šonuose kuršininkų, lietuvių ir vokiečių kalbomis bylojama: Tėve mūsų, kurs esi danguje…

Aplink Kuršių marias

Pirma žinutė apie Kuršių marių apymario ir užmario kraštotyros žemėlapį „Aplink Kuršių marias“ (Bildkarte rund um das Kurische Haff) skelbta 1966 m. gruodžio 24 d. leidinyje Das Ostpreußenblatt (p. 14) ir buvo priedas ruošiamai knygelei „Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje“. Savamokslio dailininko R. Pyčo vaizdų žemėlapio sukūrimą sąlygojo kelios aplinkybės. Visų pirma Klaipėdos senbuviai Vokietijoje būrėsi į kraštiečių bendrijas. Sambūriuose ir popietėse vyko turiningas bendros netekties ir panašaus likimo susietų bendraminčių gyvenimas, paminėtos svarbios krašto kultūrinės praeities ir iškilesnių asmenybių sukaktys. XX a. šeštame dešimtmetyje kraštiečių žinių apie gimtąjį kraštą poreikiui patenkinti išleista vertingų pažintinių ir grožinės kūrybos knygų, platinti mėnesiniai laikraščiai, suvenyrai su gimtųjų vietų atvaizdais. Paminėtinas kultūrinis priedas prie Klaipėdos krašto kalendoriaus (Memelland-Kalendar, leistas 1951-1969 m.). Ričardo Pyčo Pamario (Gimtinės) vaizdų žemėlapis buvo savalaikė dovana. Jis puošė „prarastos brangintinos gimtinės kampelius ir šeimyninių brangenybių muziejus“, tapo bendruomenių susibūrimo vietų ženklu. Kraštotyrinis žemėlapis bent iš dalies tenkino plačiame pasaulyje svečiuose kraštuose išblaškytų, Tėvynės ilgesio kamuojamų tėvynainių norą palaikyti silpstantį ryšį su gimtine, anuomet sunkiai pasiekiamą už sovietmečio geležinės uždangos gniaužtų. Vaizdų žemėlapis kėlė įvairių prisiminimų, suteikė galimybę netiesiogiai lankytis gimtuose kaimuose ir miesteliuose, gaivino ir praplėtė žinias apie neatpažįstamai persimainiusius Rytprūsius, jų gamtą ir kultūrą. Didelio pasiekimo sulaukęs leidinys spausdintas keliais leidimais. Naujausia laida dienos šviesą išvydo 2002 m. privačioje Vokietijos leidykloje. Keletą jų įsigijo Lietuvos kultūrininkai ir menininkai. Žemėlapis platintas Kuršių nerijos suvenyrų prekyvietėse.

R. Pyčo pamario gamtos ir kultūros vaizdų žemėlapis tapo Klaipėdos krašto išeivių Vokietijoje, o kartu istorinio Klaipėdos krašto, ir šių laikų bendro daugiataučio Vakarų Lietuvos kultūrinio palikimo dalimi. Būtent šio tikslo siekė Klaipėdos krašto darbo grupės (AdM – Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V.) atstovai 2011 m. spalį Manheime saugotą žemėlapį kartu su kraštiečių šeimyninėmis vertybėmis, rankraščiais, dideliu knygų rinkiniu ir pajūrio vaizdų drobėmis patikėdami saugoti Klaipėdos apskrities viešajai Ievos Simonaitytės bibliotekai. Atvertas naujas krašto kultūrinių vertybių pažinimo ir panaudos puslapis.

Atpažinimo ženklas – puošnioji vėtrungė

Žemėlapis „Aplink Kuršių marias“ yra 70 cm pločio ir 100 cm aukščio. Kuršių marios ir netolimos apylinkės vaizduotos vientisos, nedalomos tarpukario ir šių laikų tarpvalstybinių sienų. Į vienumą krašto žemėlapį jungia spalvingi apkraštai. Gerai įsižiūrėjus matyti, kad juosta sudaryta iš apymario kaimelių, tiksliau, jiems priklausiusių kuršvalčių vėjalenčių ženklų. Spalvinių ženklai skyrė ir jungė, kūrė krašto kultūrinį vienį. Remdamasis pirminiais šaltiniais šiuos ženklus atkūrė Mainzo miesto kultūrininkas kilimo iš Tilžės Hansas Vėdė (Hans Woede, 1902-1983). Verta priminti, kad žemėlapio išleidimo išvakarėse buvo išleista savamokslio menotyrininko įstabi knyga „Kuršių marių kuršvalčių vėtrungės: kilmė, panauda ir gamyba“ (1965). Nuodugniame darbe aptarti aplinkmarių kaimelių kuršvalčių vėjarodžių ženklai ir jų raida. Sutartiniai žymenys vėjarodžių pavėjinėse lentelėse buvo privalomi nuo 1845 m. birželio 22 d., įsigaliojus Žvejybos Kuršių mariose ir Aistmarėse taisyklėms. Vėjarodės kuršvalčių viršūnėse patyrė didelių pokyčių. XX a. trečiame-ketvirtame dešimtmetyje tenkinant svečių šalių pirkėjų norą jos imtos puošti mediniais kiaurapjoviais, pritvirtinta viršūnė, ryškiomis spalvomis dažyta priešvėjinė ir pavėjinė dalys. Ilgainiui paprasta lentelė tapusi puošniąja vėtrunge, savitu atvirlaiškiu nuo Kuršių marių.

Skiepijo meilę kraštui

Istorine retenybe tapęs žemėlapis „Aplink Kuršių marias“ vaizduoja XX a. pirmos pusės Klaipėdos krašto gyventojams ir nuolatiniams lankytojams gerai žinotas gamtines vertybes. Kuršių marių apymaris gamtiniu-kultūriniu požiūriu buvo itin margas, tačiau vientisas gamtinis-kultūrinis darinys. Jame būdingi kraštovaizdžiai, nerijos kopos su žymesniais kyšuliais, nurodyti stambesni miškų masyvai, pievos ir didpelkės. Išvardyti būdingesni vietovių ir upių pavadinimai, pateikta kalbos savitumų, išnašose yra svarbesnių krašto įvykių suvestinė, amatų ir verslo pavyzdžių. Smulkiau aprašyti pamarį išgarsinę varnų gaudytojai, atvaizduota Rasytės paukščių stebykla (įst. 1900), sklandytojų kopa ir poledinė baidomoji žvejyba. Daug išmonės parodyta atvaizduojant būdingus augalus, verslinę reikę turinčias Kuršių marių ir Baltijos žuvis, pilkuosius garnius ir plačiaragius briedžius. Kukliau pristatyti kultūros paminklai, dvarvietės su parkais ir kapinaitėmis, rašytojų gimtosios ir svarbių istorinių įvykių vietos.

Žinių ir vaizdų talpykla

Pažymėtina, kad daugelis Rytprūsių (Vokietijos) ir Europos istorijai svarbių paminklinių ženklų iki mūsų dienų neišliko ir buvo sunaikinti. Nuo kai kurių sunykimo nepraėjo nei dešimtmetis.  Mažosios (Prūsų) Lietuvos praeities vertybes ėmė stelbti šių dienų gamtos ir ūkio naudmenų pertvarkos, naujai atsiradę praeities įvykių ir asmenybių atminimo ženklai. Vienok, susidomėjimas ankstesniuoju krašto kultūriniu palikimu nemažėja. Ypač gyvas buvęs Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžios metais. Yra žinoma, kad Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros dėstytojas, juodkrantiškis dailininkas – nerijos tautodailės tyrėjas Albertas Krajinskas, sekdamas savo pirmtaku R. Pyču, 1992-1995 m. parengė dvidešimt atskiriems kultūros, amatų ir buities klausimams skirtų žemėlapių. 1993 m. nedideliu kiekiu išspausdintas žemėlapis „Kuršių marių kultūra ir amatai“. Žemėlapyje atvaizduoti nuo 1959 m. kraštotyrinėse išvykose aplink marias surinkti tautodailės piešiniai. Aiškinamieji užrašai lietuvių kalba. Pastarasis darbas netruko tapti knygininkų ir tautodailės rinkėjų vertybe. Tai kol kas vienintelis bandymas atkurti, tiksliau – atnaujinti istorinį Pamario gamtos ir kultūros žemėlapį.

Skaitmeninis pamario žinynas

Pamario gamtinio-kultūrinio žemėlapio idėją būtina atgaivinti šiam tikslui panaudojant šiuolaikines įskaitmeninimo galimybes ir internetą. Apjungiant ankstesnių ir šiandienos kraštotyrininkų-kultūrininkų žinias būtų galima sukurti išsamų pamario, užmario (Kuršių nerijos) ar, bendriau kalbant, Vakarų Lietuvos gamtinį-kultūrinį žemėlapį. Jame būtų istorinių vietovardžių ir asmenvardžių tikroviška rašyba, atskleidžiamas daugiatautis klaipėdiškių, lietuvninkų ir žydų paveldas, greta būtų naujų laikų įspaudai ir ženklai. Privalumas būtų kertiniai raktažodžiai tolesniems ieškojimams. Gamtai skirtuose žemėlapiuose būtų atvaizduota žemės paviršiaus darinių sandaros įvairovė, gelmių ir paviršiaus naudmenų pasiskirstymas. Galima pristatyti būdingus gamtos reiškinius, parodant geologinius paminklus, būdingus augalus, medžius, paminklus ir gyvūnus.

Atskiruose žemėlapio-žinyno prieduose pravartu būtų pateikti daugiatautį daiktinį ir dvasinį paveldą. Nuolat atnaujinamoje vaizdų ir žinių talpykloje žodžiu, vaizdu ir garsu būtų pristatyta krašto praeities įvykių suvestinė, ūkiui, mokslui ir kultūrai nusipelniusių asmenų gyvenimas ir veikla. Žinyne rastume pamario vaizduojamosios ir pasakojamosios tautosakos pavyzdžių, bandymų gaivinti senuosius amatus ir tautodailę, būtų profesionalioji dailė, krašto planavimas ir architektūros savitumai. Manau, išmanių kūrėjų ir talkininkų pagalba iš žemėlapio nuorodų atrastume sakmių, legendų, senbuvių lietuvninkų kalbėsenos įrašų, eilėraščių ir grožinės literatūros ištraukų lietuvių, vokiečių ir hidiš kalba.

Šiuolaikiškai parengtas skaitmeninis pamario žemėlapis turėtų tapti kultūrinio savitumo pažinimo ir jo puoselėjimo įrankiu. Šio enciklopedinio pobūdžio kūrinio parengimas būtų aiškią nuostatą liudijantis sąmoningumas, dėmesinga kraštiečių laikysena prieš ankstesnįjį ir naujų laikų kultūrinį paveldą. Visuminis kelių kartų palikimo pristatymas skleistų žinią pasauliui apie Lietuvos pamario krašto pažintines ir turizmo galimybes. Vienas iš naujausių pavyzdžių galėtų būti neseniai atvertas Rytprūsių vaizdų žemėlapis internete – www.bildarchiv-Ostpreussen.de.

Sudarant pamario gamtos ir kultūrinio paveldo vertybių žemėlapyje pavaizduotinų reiškinių ir asmenybių sąrašą talkintų krašto praeites žinovai, kalbininkai, gamtininkai ir kultūrininkai. Prie švietėjiško darbo noriai prisidėtų Lietuvos ir Vokietijos kultūros ir mokslo atstovai.