Birutė SERVIENĖ

Zalcburgiečių portretas rašytojos akimis

Iš baladžių poetės, lyrikės, Vokietijos poezijos akademijos narės Agnes Miegel (1879–1964) kurį laiką dirbusios Karaliaučiaus Rytprūsių laikraštyje (Ostpreussische Zeitung), 1924 m. atsiminimų: „Mano tikslas – senoji zalcburgiečių ligoninė. Priešais ją mažytė smailiabokštė zalcburgiečių bažnyčia, senos, ramstomos liepos prie buhalterio buto mažyčio medinio prieangio. Už sodo tvoros matyti žydintys  vaismedžiai… Nuo balto ligoninės fasado plaikstosi vėliavos – baltai juoda – Prūsijos ir raudonai balta – Zalcburgo. Šitos vėliavos atspindi kolonijos istoriją.

Bet mane ypač patraukia Koa Salzburgsch, gryna Rytprūsių žemumų šnekta, ir tai, kad visi stovintys oficialioje patalpoje ir besikalbantys, prašantys kvietimų į iškilmingas pamaldas ir teatralizuotą renginį „Tikėjimas ir Tėvynė“, norintys išdėstyti šimtus reikalų, – anaiptol ne „menki žmogeliai“, kokie buvo beveik visi jų sentėviai, kai čion atvyko ligų ir kelionės išsekinti. Jie perdėm stotingi ir daugiausia lėto būdo… Į akį krinta ne šiauriečių vokiečių kraujas, o neįprastas mitrumas, kalbėsenos  gyvumas ir trykštantis temperamentas. Tai vienur, tai kitur tamsus gymis, bronzinė oda ir žėrinčios tamsios akys – pagalvoji, kad matai pietų tirolietį. Visų tie patys būdingi bruožai ir tarp šiaurės rytų Vokietijos jaunimo retokai pastebimas profilis.

Dabar sekmadienis jau praeity, šventės diena su kunkuliuojančia sumaištimi nuo ankstyvo ryto, su atvykstančiais svečiais, varpų gaudesiu, įsimenančiomis pamaldomis kuklioje bažnyčioje. Jų klausausi ant suolelio prie vargonų, sėdėdama tarp draugiškos senos ponios našlės drabužiais ir nemažiau malonios mokytojo žmonos geromis rudomis  akimis… Galėjau aiškiai matyti dirigento vainikuotą lazdelę aukštai ant sienos. Ir bene geriausias visuotinės nuotaikos liudijimas – anapus stovintys ligoninės pacientai, senyvi vyrai ir moterys su gilaus tikėjimo išraiška tauriuose veiduose, su giedra šypsena, kai giedojo šviesplaukė jauna dainininkė.

Rytmečio vėjyje plaikstosi vėliavos. Rytprūsių tėvo juoda statula, maža ir neišvaizdi, stovi juodai baltai apvyniotų eglinių stulpų ir žiūri į plačią gatvę. Pro daugelį vartų išvažiuoja vežimai paimti šeimininkų. Apačioje, paupio pievoje, čiulba lakštingala, vėjas naršo po žydinčius kaštonus ir pumpurus skleidžiančius alyvų krūmus, viena vėliava suplazda, iš tolo ataidi šokių muzika, kaukši kanopos, girgžda dviračiai, visas būrys smagių jaunuolių traukia namo, linguodamas pagal taktą“.

Šis rašytojos vaizdžiai aprašytas zalcburgiečių gyvenimas XX a. pradžioje rodo, kad zalcburgiečių kolonija dar buvusi gausi, turinti bažnyčias, ligonines, išlaikiusi kalbą ir tradicijas. Yra žinoma, kad zalcburgiečiai buvo apsigyvenę Klaipėdoje, Priekulėje ir kitur, bet kol kas žmonių, kurie laikytų save zalcburgiečių palikuonimis, nesutinkama. Čia įtakos turėjo ir Antrasis pasaulinis karas. Daug žmonių pasitraukė ar buvo ištremti. Teko sutikti vieną buvusios Mažosios Lietuvos gyventoją, žymų architektą, Mažosios Lietuvos paveldo tyrėją Martyną Purviną, kuris save kildina iš zalcburgiečių. Bet dokumentų, įrodančių zalcburgietišką kilmę neturi, nes neieškojo. O ir nereikia, – sako jis, – ką jaučiu širdyje ir saugau savo atmintyje, niekas iš manęs nenusavins kilmę įrodančių dokumentų.

Zalcburgiečių atminimo įamžinimas Vilkyškiuose

Apie zalcburgiečių gyvenimą ir tolimą istoriją primena Vilkyškiuose (Pagėgių savivaldybės seniūnija) pastatytas paminklas, kuris vaizduoja dvi iš ąžuolo nutašytas sijas, tarsi primenančias  vežimo ienas, pritvirtintas prie nekaustyto, pusiau sulūžusio medinio vežimo rato, simbolizuojančio tolimą ir vargingą kelionę iš Alpių kalnų krašto. Ant paminklo postamento lietuvių ir vokiečių kalbomis iškaltas toks užrašas: „Zalcburgo protestantams XVIII a. Čia prie Nemuno, radusiems savo naująją Tėvynę, atminti“. Paminklas buvo pašventintas  Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Jono Kalvano. Šio paminklo autorius Šarūnas Arbačiauskas, paminklas pastatytas 1998 m. birželio 4 d. Austrijos valstybės rūpesčiu.