Birutė SERVIENĖ

Mediniai krikštai ir jų tipai

Krikštai su gyvių ir širdelių raštais buvo paplitę iki XX a. pr. Po to iki XX a. vid. – buvo statomi krikštai, kurių pakraščiai buvo kiaurapjūviu modeliuoti, kad būtų pasiektas kuo didesnis puošnumo įspūdis. Paliauta krikštuose vaizduoti paukščius, rangytas viršaus ir apačios kampų atšakas. Folkloriniai ir mitologiniai įvaizdžiai neteko savitos idėjinės prasmės. Krikštų pakraščiai pasidarė puošnesni, modeliuoti plastiniu kiaurapjūviu. Abstraktūs geometriniai puošybos raštai krikštų šonuose buvo išdėstyti simetriškai pagal vertikalią ašį. Šie raštai buvo itin įvairūs, dinamiškos sandaros. Krikštų viršuje plito apskritimo, trikampio, suschemintos širdelės arba sugeometrintos lelijos žiedo, kuklaus kryželio raštai. Antkapiuose puošybos elementai ir pakraščių raiškumo profiliai sudaro vieningą, nedalomą kompozicijos visumą, prasmingai paįvairintą skirtingų spalvų derinais.

Krikštai buvo dažomi. Populiariausios spalvos mėlyna, geltona, raudona, žalia, juoda ir pilka. Fonas – mėlynas. Gėlių žali koteliai, raudoni, kartais raudonai geltoni žiedeliai. Paukšteliai su raudonais sparneliais ir uodegaite, visa kita geltona. Užrašai daromi žalia, balta, kartais ir pilka spalva. Visa šių spalvų gama sutinkama krikštuose, kuriuose yra gyvių ir augalų ornamentų, o krikštuose, kurie išreikšti riestiniais geometriniais  pagražinimais dažomi viena – dviem spalvom. Įvairūs krikštų puošybos elementai  turėjo savitą simbolinę prasmę. Paukščių ir širdelių, tapytų gėlų žiedų raštai simbolizavo meilę ir pagarbą motinoms bei merginoms. Krikštuose būdavo iki 3-4 paukščių motyvų, kurie turėjo tokius pat pavidalus. Vaizduojamos gegutės, balandžiai. Gegutė dainose simbolizuoja skausmą, o balandis – meilę. Paukščių figūrų kompozicija simetrinė. Bet neretai vieną figūrą asimetriškai dėdavo ant krikšto viršaus stiebelio arba pritvirtindavo prie vingrios vielos. Papūtus vėjui, figūra siūbuodavo į visas puses. Tokiam judėjimui išryškinti neretai paukščius ant krikšto pavaizduodavo išskėstais sparnais, į viršų pakeltais snapais.

Gyvavo paprotys statyti krikštus ne prie mirusiojo galvos, bet prie kojų. Dr. J. Basanavičius rašė praktikuojama tam, kad mirusiajam po mirties būtų patogiau atsikelti.

Kitos konstrukcijos antkapiniai paminklai – paprastas labai žemas kryžminis kryžius. Kryžmi krikštai statyti skirtingų konstrukcijų ir pavidalų. Ant vyrų kapų statė paprastos kryžmos apvalių arba apipjautų rąstelių paminklus. Ant moterų kapų kryžmi krikštai įgijo iš šonų sklastas, tarytum imituojančias moterų nešiojamas skepetaites. Tokio skirtingumo laikėsi ir statydami vaikams  paminklus. Šio papročio ypač paisyta pajūryje ir Tilžės apylinkėse. Puošė krikštų su kryžmomis sklastų apačias (kryželiais, geometrinių ornamentų plastiniu kiaurapjūviu), neretai dažė, o stiebus kartais puošė augaliniais raštais, kukliais įrašais. Ieškodama kryžmų  krikštų pėdsakų šiandienos senosiose kapinaitėse, keletą jų išlikusių atradau Vanagų kapinaitėse, Klaipėdos rajone.

Šių skirtingų, konstruktyvinės formos antkapinių paminklų statymo paprotys buvo itin paplitęs šiame krašte. Nidoje to skirtingumo principo laikėsi iki karo. Briaunoje įrėžiama tiek brūkšnelių, kiek velionis turėjo metų.

Lietuvių religinė pasaulėžiūra aiškino, kad mergelė po mirties gali virsti liepa, drebule, o tėvas, bernelis – ąžuolu, uosiu, beržu. Matomai toks tikėjimas ir išugdė pagarbą tiems medžiams, kurių buvo garbinamos ištisos girios. Taigi galima sakyti, kad medžio pasirinkimas krikštams nebuvo pripuolamas. Visur glūdėjo mistiniai pradai, artimai susiję su kulto forma. Medžio pasirinkimas rėmėsi sielos nemirtingumo idėja, ornamentas reiškė – sukauptą skausmą, gynė nuo piktos valios užmačių. Krikštai vyrams daromi iš  ąžuolo, beržo, uosio medžio, moterims – liepos, eglės, drebulės medžio.

XIX a. ir XX a. pirmosios pusės pajūrio antkapiai  buvo trijų pagrindinių rūšių: 1) žemi kryžmi krikštai su sklastomis ir be jų; 2) vazų (urnų) pavidalo paminklai; 3) iki XX a. vidurio gausiai statyti puošybiškai profiliuoti lentų krikštai.

Mažosios Lietuvos krikštai savitai puošnūs, dažnai minimi dainose ir pasakojimuose, glaudžiai susiję su liaudies buitimi, papročiais, mitologijos įvaizdžiais. Jų konstrukcija, pavidalai ir siluetai, puošybos elementai ir spalvos skyrėsi nuo panašių kitų kraštų antkapių.

Krikštai  mene

Krikštai minimi nuo XVI a. Apie juos yra išlikę žinių XVII a. Įsruties bažnyčios revizijos protokole bei A. Horno leidinyje „Senovės žurnalas“ (1638 m.), o XIX a., tuo metu, kai jie buvo naikinami bei deginami kaip pagonybės reliktai, vokiečių mokslininkai O. Gllagau, L. Passarge, E. Wichert, A. Kuršaitis, R. Dethlefsen, A. Bezzenberger ir kiti piešė, fotografavo ir aprašė Mažosios Lietuvos, Klaipėdos apylinkių ir Kuršių Nerijos krikštus kaip unikalų lietuvių liaudies meno reiškinį. Ypatingo  susidomėjimo susilaukė XX a. pradžioje, kai Neringoje įsikūrė vokiečių Nidos kolonijos dailininkai. Būdami ekspresionistais (L. Korintas, M. Pechšteinas, R. Šmitas-Rotliufas, E. Molenhaueris), jie gilinosi į primityviojo pasaulio gelmes ir juos nepaprastai žavėjo originali archaiška krikštų forma kaip „nepamirštamos stebuklų žemės“ simbolis. Prie krikštų išlikimo ir jų prasmės suvokimo nemažai prisidėjo žymus Mažosios Lietuvos dailininkas Adomas Brakas, o taip pat ir Nidos menininko  Eduardo Jonušo atkurti antkapiniai paminklai. Vokiečių tyrinėtojų darbą tęsė lietuvių mokslininkai -K. Čerbulėnas, P. Galaunė, J. Gimbutas, M. Gimbutienė.

2000 metais „Klaipėdos“ laikraštyje kraštotyrininkas Albinas Kenešis straipsnyje „Pamario krikštai mene“ rašė: „Šio šimtmečio pradžioje šie savotiški ir tik šiam kraštui būdingi antkapiniai paminklai patraukė ne vieno dailininko dėmesį ir yra įamžinti jų drobėse, litografijose, grafikoje bei piešiniuose. Iš šiuolaikinių dailininkų pirmiausia reikia paminėti Evą Labutytę, kuri yra sukūrusi keletą ciklų krikštų tema. Jos darbas „Krikštai“ pateikiamas dailininkės 1999 m. išleistame kataloge „Eva“. Darbų krikštų temomis yra sukūrusi Palangoje gyvenanti dailininkė S. Kišonaitė – Auželienė. Jos darbas „Baltas paukštis“. Taip pat Palangoje gyvenantis dailininkas Juozas Griušys krikštų simbolius dažnai naudoja, kad pabrėžtų jo kūriniuose pavaizduotų asmenybių ryšį su Klaipėdos kraštu, su pamariu. Alytuje gyvenantis dailininkas Arvydas Pakalka krikštus pristato Kotrynos Grigaitytės poezijos rinktinės „Tylos dovana“ viršelio iliustracijai. Alvydo Lukio darbas „Krikštai“ – jis savo darbuose naudojo daug mistikos, paslapties, todėl jo kūrinių objektais tampa krikštai, šventi ženklai. Daugybę išryškintų krikštų formų pateikia Vokietijoje gyvenantis dailininkas  Arčibaldas Bajoratas (Archibald Bajorat). Jo piešinys atliktas plunksnele, Nidos kapinių tema, 1995 m.

2001 metais surengta tarptautinė dailės paroda „Krikštai mene“. Šios parodos kuratorė E. Labutytė katalogo įvade rašė:  „Krikšte, šiame tauriai paprastame antkapiniame paminkle, telpa viskas: baltiškos kultūros ženklai, Mažosios Lietuvos reliktai ir genties kodas. Nesustojantis gyvenimo kaitos ratas –žmogus ir medis, gyvybė ir mirtis, šviesos troškimas. Krikštų traukos magija nenugalima. Dailininkės Evos Labutytės 2001-aisiais surengta paroda „Krikštai mene” – sulaukė didelio susidomėjimo iš dailininkų  profesionalų ir mėgėjų. „Tai brangus ir prasmingas sugrįžimas prie senosios baltų praeities, prie unikalaus lietuvių liaudies meno ištakų. Tai gyvoji tąsa mene, dvasinis ryšys tarp Žemės ir Dangaus…“. Idėja dailininkei ilgai brendo mintyse, atsigrįžti į šį istorijos tarpsnį padėjo meilė protėviams ir Mažajai Lietuvai. „Krikštai mene“ – tai pirmą kartą Lietuvoje surengta paroda, aprėpianti dailininkų domėjimąsi šia praeities tema. Darbus pateikė 60 dailininkų iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos, JAV. Ekspoziciją papildė tarpukario laikų G. Bagdonavičiaus, O. Dubeneckienės -Kalpokienės ir K. Petrikaitės – Tulienės piešiniai. Parodoje eksponuoti 330 tapybos, akvarelės, estampo, ekslibrių darbų bei mažosios grafikos kūrinių. Meniniu požiūriu – „vieni dailininkai labai vertina krikštų formų autentiką, paryškindami jų proporcijas, siluetų originalumą, dekorą bei paplitusius ženklus arba skirdami didelį dėmesį būdingai šio krašto aplinkai. Kitus labiau domina krikštų simbolinė prasmė bei baltiškosios pasaulėjautos bruožai. Dar kitiems imponuoja išraiškingas stilingas gotiškas šriftas, suteikiantis kompozicijoms senos epochos įspūdį. Labiausiai įsimena tie, kurie sudvasinti, nutvieksti vidinės šviesos ar apimti muzikalaus ritmo sukeltos nuotaikos. Vienus domina šio krašto kultūros unikumas, o kitus – sąsajos su senovės lietuvių mitologija ir vaizdo sakrališkumo paieškos. Krikštų ženklai sužadino domėjimąsi istorine praeitimi“, – rašė katalogo „Krikštai mene“ anotacijoje menotyrininkė doc. Nijolė Tumėnienė.

Krikštų sugrįžimai

Praeityje statyti įvairių formų mediniai krikštai, šiandien sugrįžta į kapinaites. Šie antkapiniai paminklai statomi nusipelniusiems krašto žmonėms, kurių palaikai sugrįžta iš priverstinės tremties užsienyje. Rambyno – Bitėnų kapinaitėse kuriamas Mažosios Lietuvos žymiųjų veikėjų panteonas, kuris primins sovietmečiu sunaikintą krašto identitetą. 1993 m. gegužės 30 d. buvo iškilmingai perlaidoti spaustuvininko Martyno Jankaus palaikai. Pažymint paskutinę šio garbaus žmogaus poilsio vietą architektai Marija ir dr. Martynas Purvinai sukūrė antkapinį paminklą – medinį krikštą. Buvo pasirinktas iš Šilutės apylinkėms būdingų  krikštų – žydinčios lelijos-tulpės formos medinis krikštas. „Tas besiskleidžiantis žiedas primena ir to krašto senąją augaliją – miškų lelijas, varpelius bei katinėlius sulaukėjusios tulpės ir dabar kas pavasarį pražysta apleistose ir suniokotose lietuvininkų kapinėse tarp vandališkai sunaikintų paminklų”, – savo prisiminimais noriai dalinosi architektai. Pakalbinus buvusius ilgamečius M. Jankaus muziejaus prižiūrėtojus ir puoselėtojus Birutę ir Kazimierą Žemgulius, jie papasakojo šio antkapinio paminklo formos atsiradimą:

,,Tai siejasi su Martyno Jankaus tulpės istorija. Jau daugelį metų praėjus nuo Jankų išvykimo ir jų sodybos sunaikinimo, pastebėjome, kad toje dykvietėje pavasariais pražysta tulpė. Tai giliai žemėje užsilikęs menkas tulpės svogūnėlis, mums  simbolizavo senųjų krašto gyventojų atkaklumą, jų sugebėjimą vis atsigauti ir sužydėti po didžiausių negandų, kaip tai tulpei. Šiais prisiminimais pasidalinome su architektais, taip gimė šis krikštas. Krikšto – žiedo forma, mūsų manymu, tiko ir pačiam Martynui Jankui pažymėti. Tas garsus redaktorius, spaustuvininkas, energingas visuomenės veikėjas 1920 m. buvo įtrauktas į pačią Lietuvos Valstybės Tarybą, kaip „ūkininkas M. Jankus“. Tarp daugybės darbų… likdamas žemdirbiu“.

Dar vienas antkapinis paminklas, tai pat sukurtas architektų M. M. Purvinų, skirtas poetui Mikeliui Hofmanui.

Krikštai sugrįžta į mūsų gyvenimą, kaip menininkų raiškos dailės darbai primindami mums, kol gyva kultūros atmintis, tol gyva tauta ir jos dvasinė reikšmė. Sugrįžimai prie senosios baltų praeities, tai dvasinis ryšys tarp žemės ir dangaus, ateinančioms kartoms perduoti krikštų viziją mene ir realiame gyvenime. Krikštai sugrįžta natūrine forma – širdimi pajusti, naujų laikų įprasminti išlaikantys tą pačią sakralinę vertę – tai maldos kelias dievopi.