Šių metų spalio 10 d. Šilutės kultūros ir pramogų centre (Lietuvininkų g. 6) įvyko konferencija „Vėtrungių ištakos, istorija, kultūrinis paveldas ir meninė reikšmė šiandienai“. Renginyje buvo pristatytos projekto Vėtrungių kelias (2013–2015 m.) idėjos. Pranešime „Vėtrungių tyrimų tradicija ir medinės tautodailės tyrimai Rytprūsiuose ir Vokietijoje“ aptariau Kuršių marių laivelių vėtrungių tyrėjo Hanso Vėdės (H. Woede) gyvenimą ir kūrybinį palikimą. Naudodamasis proga priminsiu „Vėtrungių knygos“ parašymo aplinkybes ir knygos priedo (sąvado) svarbą plėtojant pamario tautodailę.

Egidijus Bacevičius

„Tyrimas iš ilgesio Tėvynei“

Hansas Zygfrydas Vėdė (Hans Siegfried Woede (1902-1983), kilimo nuo Tilžės (dabartis Soveckas), kuršvalčių vėtrunges pirmą kartą išvydęs vaikystėje, su tėvais besilankant Kuršių nerijoje. Vėliau mokėsi, turininga kraštotyrinė patirtis Karaliaučiuje, dar vėliau – viską sudrumstęs Antrasis pasaulinis karas ir slogūs blaškymosi bei bandymo prisitaikyti svečioje šalyje metai. Veiklus Klaipėdos krašto kultūrininkų draugijos narys prie kuršvalčių vėtrungių – išskirtinio pamario tautodailės palikimo, sugrįžo brandos metais, susidomėjo būdamas atskirtyje nuo gimtinės ir iš ilgesio Tėviškei. Per pusę amžiaus Kuršių mariose vėtrungių gaminimo tradicija buvo kone sunykusi: plaukiojo vos viena kita plokščiadugnė žvejų burvaltė, jas pakeitė motoru varomi metaliniai laiveliai, tad nebuvo poreikio gaminti ir kelti vėtrungių. Kaip savotiškas „atvirlaiškis iš praeities“ vėtrungės buvo atkuriamos pokario suirutės į Vokietiją nublokštų pamario žvejų. Jos tapusios kraštiečių bendrystės ir susirinkimo vietų žymeniu. Keičiantis vėtrungių paskirčiai, neišvengiamai kito ir jomis perduodamų vaizdų turinys.

H. Vėdė, pagal išsilavinimą sodininkas, su daugiamete braižytojo ir krantų sutvirtintojo-apželdintojo darbine patirtimi, savo tyrime bandė aprėpti esamų vėtrungių įvairovę. Išmatavo ir perpiešė 75-ias Vokietijos asmeninių ir muziejų rinkinių vėtrunges. Dalį atkūrė iš piešinių ir nuotraukų. Turėjo galimybę lankytis  Hamburgo Altonos laivybos muziejuje, kur saugomos ankstyviausios puošniosios vėtrungės. Jos buvusios Vokietijos žvejų sąjungos (Deutsche Seefischerei-Verein, įst.1872 m.) nuosavybė, rodytos 1881 m. Berlyne ir 1902 m. Vienoje vykusiose Tarptautinėse žvejybos ir žuvininkytės pasiekimų parodose (Internationale Fischerei Ausstelung 1902 in Wien). Kaip išskirtinis pamario paveldas pristatytos 1879/-96 m. Pasaulinėje amatų ir ūkio pasiekimų parodoje (Gewerbe Ausstelung) žuvininkytės skyriuje (Woede, 1965, 232). Tyrėjas aprašė per karą neišlikusio Rytprūsių žvejų sąjungos muziejaus Karaliaučiuje (Das Museum des Ostpreussischen Fischerei-Vereins, Königsberg) vėtrungę su žymeniu C 7/ 1903, Perwelk. Jos savininkas buvęs ilgametis sąjungos pirmininkas profesorius Maksimilian‘as Braun‘as (Woede 1965, p. 242, Abb. 122). Bendras aprašytų vėtrungių skaičius siekia 150 vienetų.

Rinkdamas žinias H. Vėdė bendravo su vėtrunges kūrusiais meistrais (Wimpelschnizer): žvejais Gerhard Kiehr, B.W. Conrad, Johann Sakut III, Fritz Stassel, Rademacher, Helmut Fröse, Karl Boywitt, Friedrich Dramsch, Richard Pietsch (1915-2007), Ewald Pläp, Ferdinand Päsch, Friedrich Komm ir kt.; Jų gretas papildė laivų savininkai Gustav ir Otto Rogait, pašto garlaivio savininkas August Klook ir Šaksvytės (Schaaksvitte) kraštotyrininkas Adolf Gronau.

Vėtrungių brėžiniai, kaip ir didesnė dalis H. Vėdės rankraštinio palikimo, perduota saugoti į Manheimo miesto archyvą ir Ellingeno Rytprūsių kultūros paveldo centrą.

Vėtrungių knyga

<t>Pirmas H. Vėdės straipsnelis-bandymas apie Kuršių marių vėtrunges skelbtas 1957 m. Klaipėdos kraštiečių laikraštyje Memeler Dampfboot. Per dvidešimt tyrimų metų sukauptas žinias apibendrino 1965 m. išleistoje knygoje „Kuršvalčių vėtrungės: kilmė, panauda ir gamyba“ [WOEDE, H. Wimpel der Kurenkähne: Geschichte - Bedeutung – Brauchtum. Ostdeutsche Beiträge aus dem Göttinger Arbeitskreis - Würzburg, 1965, Bd. 32, p. 227]. Apžvelgė pirmtakų darbus, pasaulinę vėjarodžių ir vėlukų įvairovę, jų gaminimo būdus ir paskirtis. Atskleidė vėtrungių raidą nuo vėlukų iki puošniųjų vėtrungių. Kaip paprastosios kuršvalčių vėtrungių lentelės, su nuo 1844 m. privalomais apymario kaimų spalvinėmis žymėmis, po 1889 metų pradėtos puošti kiaurapjoviais, išsiskyrė į puošniąsias vėtrungės (Virchow, 1891), ir pirmieji trys XX a. dešimtmečiai pagrįstai vertinami kaip vėtrungių suklestėjimo metai. Knygoje pristatyti pagrindiniai vėtrungių puošybos būdai, spalvinės dermės, pateiktas tikras ir menamas ženklų ir spalvų skaitymas. Išspausdinti 124 juodai-balti vėtrungių piešiniai, iš jų 22 spalvoti (p. 193-218). Pastebėtina, kad ant viršelio pasirinkta Kintų gyvenvietės vėtrungė. Knyga sulaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio. Atsirado daug vėtrungių gerbėjų, ji tapo parankine kraštiečiams ir tautodailės tyrėjams. Ilgainiui leidiniui pritiko bendrinis pavadinimas „Vėtrungių knyga“. Pagal šį raktinį pavadinimą buvo surandama Lietuvos ir Vokietijos bibliotekose.

Vėtrungių tyrimai Lietuvoje

Dėl politinių suvaržymų Lietuvos ir Latvijos muziejuose saugomi rinkiniai liko H. Vėdės tyrimų nuošalėje, tačiau „Vėtrungių knyga“ muziejininkų skaityta. Ji buvusi paskata atsigęžti į sunykusį Lietuvos pamario žvejų paveldą. Straipsniais, nuotraukomis ir piešiniais vėtrunges priminė žurnalistas Juozas Mešys, geologas Vytautas Gudelis, muziejininkai Jonas Putrius ir Arūnas Gedžius bei menotyrininkas Antanas Stravinskas. Lietuvos tautodailės tyrėjai savo darbuose minėjo užmarštin baigiančius nugrimsti vėtrungių meistrų vardus: Martynas Rašpilis, Johann Wiesel ir Jonas Gižas (Giszas, 1867-1940). 1966 m. Klaipėdos kraštotyros muziejaus prašymų vėtrunges bandė atkurti Nidos senbuvis Mikelis Engelinas (1882-1972). Svariai šią veiklą papildė dailininkas ir kurėnų statytojas, vėtrungių meistras Eduardas Jonušas. Dailininkai ir vėtrungių tyrėjai Jūratė Bučmyte ir Albertas Krajinskas 1994 m. Mainze pristatė kuršvalčių ir vėtrungių paveikslų parodą, 2002 m. pervežta ir pakartotinai rodyta Kintuose bei Juodkrantėje, 2010 m. – Vilniuje Lietuvos nacionalinės atstovybės prie UNSCO galerijoje. Minėti menininkai gilinosi į vėtrungių ženklus – išleido apžvalginį leidinėlį bei pamario tautodailės ir amatų žemėlapį. Neringos istorijos muziejaus pastangomis nuo 2003 m. Nidos pamario krantinė pasidabino 82-jomis dailidės Vaido Bliudžiaus atkurtomis vėtrungėmis. Lietuvoje saugomų istorinių vėtrungių atvaizdai ir nuotraukos spausdintos rusniškio Libra Memelensis leidyklos savininko-kultūrininko ir knygų autoriaus Kęstučio Demerecko leidinyje: Kuršių nerijos burvalčių vėtrungės (2012). Knyga paruošta pagal 1975 m. E. Jonušo parengtą, bet neišleistą albumą „Nerijos vėtrungės“. Knygoje pateikti 1926 m. dailininkės Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės (1891-1967) vėtrungių piešiniai, daug nuotraukų skelbtos pirmą kartą, dalis vėtrungių perteiktos iš „Vėtrungių knygos“.

Istorinių vėtrungių sąvadas

Pastaraisiais metais atsigaunant vėtrungių gaminimo amatui, kilo būtinybė skirti senąsias, jau istorinėmis tapusias vėtrunges, nuo naujai sukuriamų (t.y. suvenyrinių vėtrungėlių). Istorinėmis laikytinos puošniosios vėtrungės, pagamintos 1892-1944 m. laikotarpiu. Šios rūšies kūriniai yra į Vokietiją persikėlusių Kuršių marių apymario gyvenviečių meistrų darbai ir keturi 1966 metų Nidos žvejo bandymai. Didesnė dalis istorinių puošniųjų vėtrungių aprašų skelbti ,,Vėtrungių knygos” priede (Woede, 1965, p. 224-242.). Sąvade 116 vėtrungių, iš jų 43 rytinio kranto, gamintos 1905-1952 m. laikotarpiu (pvz., iš Nemunyno kaimo – 9, Gilgės– 8 ir Karklės– 8); pietinio kranto žinomos tik keturios vėtrungės iš 1920-1938 metų. Daugiausia vėtrungių Kuršių nerijos kranto, pvz., iš Rasytės – 7, Pilkopos – 17 ir Nidos – 38. Istorinės vėtrungės žymėtos sutartiniais skaičių ir raidžių deriniais, išskiriančiais jas iš visos įvairovės. Žymenys sudaryti pagal 1844 m. žvejybos taisyklių Kuršių ir Aistmarių apymario vietovėms priskirtas spalvas, raides ir skaičius. Pavyzdžiui, vienintelės žinomos Kintų gyvenvietės vėtrungės ženkle W-R A 7–8/1912, Kinten (p. 125 ir 194) raidė W reiškia Wimpel, R– Register, A 22 – kranto ir gyvenvietės ženklas (A – rytinis, B – pietinis ir C – vakarinis krantai) (Woede, 1965, p. 37, 39, 41, 43, 44, 46-47, 49). Toliau nurodyti vėtrungės pagaminimo metai, vietovė ir saugojimo vieta. Mūsų aptariamu atveju Kinten (šiandien Kintai). Jei vienos ir tos pačios gyvenvietės yra kelios vėtrungės, pagamintos tais pačiais metais, tuomet jos išskiriamos prie metų prirašant raides a, b, c ir t.t. Pvz., W-R C 3/1937b, Pillkoppen. Sąvade yra kelios vėtrungės su laivelio numeriais, tuomet jis rašomas skliausteliuose po vietovės ženklo, pvz., W-R A 27 (Nr. 6)/1935, Gilge. Seniausios knygoje atvaizduotos vėtrungės ženklas yra W-R C 4/1890, Nidden (p. 177, 205).

Bus pildomas naujais įrašais

Sąvado ženklinimas pritaikomas naujai atrandamoms vėtrungėms. Pavyzdžiui, Šilutės muziejuje saugoma vėtrungė ženklintina W-R C 4/1936, Nidden (Nida), Juodkantės Liudviko Rėzos kultūros centro vėtrungės ženklas turėtų būti W-R C 2/1936, Rossitten (Rasytė). Jei yra žinoma, aprašas papildomas žyma apie vėtrungės pagaminimo vietą, metus, nurodant meistrų asmenvardžius, kaip ir kitas šaltinio atsekamumui vertingas žinias. Vadovaujantis ta pačia taisykle galima ženklinti atkurtas vėtrunges. Pavyzdžiui, 2001 m. Lietuvos jūrų muziejaus pastatyto kurėno vėtrungės ženklas W-R C 9/2001, Kopgalis (arba istorinis Süderspitze).

Istorinių puošniųjų vėtrungių sąvado atnaujinimas palengvintų nustatyti tikslų pavyzdinių vėtrungių kiekį ir jas skirti nuo pakartotinai skelbtų (perpieštų). Pildant sąvadą būtina įtraukti vėtrunges iš neišlikusių muziejų, knygų, nuotraukų, atvirukų ir suvenyrinių laivelių. Istorikas Dainius Elertas iš Klaipėdos priminė, kad Rasytės ir Nidos sklandytojų mokyklos (įk. 1933 m.) laimėtojams buvo suteikiamos suvenyrinės, ant švarko atlapo prisegamos vėtrungėles. Jos taip pat vertos dėmesio.

Vėtrungių sąvadas yra pavyzdžių šaltinis, į kurį pasitikrinti ar ieškodami naujų idėjų kreipėsi ir dar ne kartą kreipsis meistrai, atkuriantys istorines vėtrunges. Bemaž prieš šimtą metų užgimęs pamario tautodailės paveldas bus kūrybingai plėtojamas.