„Per sūdo dieną, sako, žemė išdegsianti per dvylika stuomenų, tai tada būsiąs sūdas pono Dievo. Ant sūdo pono Dievo pūsią keturi vėjai ir keturi Perkūnai griausią“, -sako daugums teip.  Jonas Basanavičius „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“.

Indrė Skablauskaitė

Taip jau tapo įprasta, kad lapkričio 1-ąją lankome „kapinius“ (taip lietuvininkai vadina amžinojo poilsio vietą). O etnografai, istorikai, net kunigai sako: „Amžinojo poilsio vietas reikėtų lankyti lapkričio 2-ąją“. Mat lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, kurią VII a. į bažnytinį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV. Tądien reikėtų melstis už žinomus ir ne šventuosius.

Vėlinės kažkada buvusi pagoniška rudeninių samburių šventė, kurios metu dėkota žemei.  998 metais šventė tapo krikščioniška, mat Cluny vienuolynas nustatė, jog mirusiųjų minėjimo data bus po Visų Šventųjų, lapkričio antrąją. Dar išsamiau vėlinių kilmė paaiškinama XII a. Jacopo da Varazze „Aukso legendoje“. Pasakojama, kad šv. Odilonas, Cluny abatas, sužinojęs, jog Sicilijoje prie ugnikalnio dažnai girdėdavosi, kaip šūkauja, rėkia demonai, skųsdamiesi, jog artimųjų maldos jiems ištraukia vėles, įsakė savo vienuolynuose tuoj po visų šventųjų rengti mirusiųjų minėjimą. Vėliau tam pritarė visa bažnyčia.

Ryškiausia Vėlinių tradicija – artimųjų kapų lankymas. Tokia tradicija didžiuotis gali ne tik lietuviai, mat artimųjų kapelius Vėlinių metu lanko vokiečiai, švedai, norvegai, danai… Visoje Europoje minimos šventės metu skiriasi tik mirusiųjų pagerbimo forma – vienur uždegamos žvakės, kitur – nedideli žibintai. Šioje vietoje derėtų  pridurti, kad žvakelių atkeliavimas ant mirusiųjų kapų nesąs itin senas paprotys. Žvakė nuo seniausių laikų deginta namuose, o kapuose Vėlinių metu kūrenti laužai.

Ilgės Mažojoje Lietuvoje

Istoriniai šaltiniai mini, kad etnografinėje Mažojoje Lietuvoje gyvenę žmonės vietoj mums priprastų Vėlinių minėjo Ilges. Šventė, kurios metu atiduodama pagarba mirusiesiems, trukdavusi porą savaičių. Tuo metu ne tik šelpiami pavargėliai, bet kapinėse ir namuose rengiamos didelės puotos, apie kurias užsimenama to meto įsakuose. Sembos vyskupo Jungės įsakas skelbia: „<…> taip pats joks prūsas, vyras ar moteris, tenepiktnaudžiauja ateityje miškuose – teneatlieka žiaurių pagoniškų apeigų, nes jie jau tapo krikščionimis <…>. Taip pat pasakytina apie išgėrimus, lėbavimus ir kitas puotas <…>. Taip pat visus pagonių piktus papročius, piktnaudžiavimą jais ir apeigas <…> tegul iš pagrindų naikina, nusivalo ir meta, o ypač demonų tenesišaukia giriose, miškuose ar namuose ir aukojimų bei puotų ten nieku būdu tenerengia…“.

Seniausiais amžiais mirusiųjų artimųjų atminus vietiniai gyventojai rengė spalio mėnesį, bet neužmiršdavo mirusiųjų ir įvairių švenčių metu. Tuo laikotarpiu minimiems mirusiųjų atminams būdinga tai, jog vaišinamasi tyliai, nenaudojama peilių, kad vėlė (būtinai dalyvaujanti puotoje) nesusižeistų. Tyla akcentuojama ir ankstesniais, ir vėlesniais amžiais. Maldos ir tylos santykis, ko gero, buvo svarbiausias. Tuo pačiu metu mirusiojo vėlė ir pamaitinama, ir pagerbiama, o tai lemia, jog sukuriamas savotiškas ritualas, kuriuo siekiama nesutrikdyti, nesupykinti mirusiųjų vėlių.

Ekspedicijų metu aplankyti lietuvininkai mini, jog būdavusi tiksli data – antrasis lapkričio sekmadienis, kiti sako, jog mirusiųjų atminus rengdavo net advento pabaigoje. Herta Kalvienė iš Begėdžių pasakojo: „Eidavome kiekvieną advento sekmadienį į kapinius, vainiką nešdavome, po žvakę vis degdavome, o kai Adventas baigsis – mirusius pagerbsim“. E. Juodelienė iš Baičių pasakojo: ,,Kaip evangelikai būdavom, minėdavom Vėlines dvidešimts penktuo spalio. Dabar einam ir pirmuoju. Tikra diena evangelikų yra dvidešimt penkta lapkritį – Mirusiųjų diena. Daugiausiam eidavom į bažnyčią. Parėję atsiminavom ten pat, pasimelsdavom“.

Kaip vėlių pykčio neužsitraukti

Etnologai sako: „Svarbiausia ne lapkričio pirmoji ar antroji, svarbiausia šias dienas skirianti naktis, mat šią naktį prasiveria dangus, kuriame išryškėja Paukščių Takas. Lietuvininkai jį įsivaizdavo kaip Vėlių Kelią į dausas: ,,Dūšios mirusiųjų rojun“. Kiti sakė: ,,Dangun lekia paukščių keliu“.

Gyvybė ir mirtis lietuvininkų krašte iki pat XX a. vidurio siejosi su konkrečiomis būtybėmis. Žmogus išlaiko antgamtinę tikrovę, galbūt todėl jam ir lengviau gyventi, mat kasdieniame gyvenime jis negali pasiekti dievybių, bet gyvenimas po mirties jam yra aiškus, suprantamas, mat jam užtikrina, garantuoja sielos ir kūno sąjungą. Tokią sąjungą sudaryti galima tik žinant tam tikrus dėsnius. Dėsnius, kaip neprišaukti mirties, kaip neužrūstinti vėlių, lietuvininkai žinojo.

Ne be reikalo seniausiais laikai Vėlinių naktį, o ir dieną, vengta išeiti iš namų, nes buvo tikima, kad negerai painiotis vėlėms po kojomis. Juk naktį iš Visų Šventųjų, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, tada jos nebekenčia, todėl gali laisvai klajoti. Tą naktį vėlė būtinai eina aplankyti savo tebegyvenančių giminaičių ar net pavaikštinėti po tas vietas, kur anksčiau gyveno. Ir jei šlapiam keliui esant įsiklausysite, net galėsite girdėti, kaip jos eidamos per purvą pliaukši. Be to, Mažojoje Lietuvoje manyta, kad vėlės turi kojas ir akis, jos įsivaizduojamos kaip medžiagiškos būtybės. Todėl sakoma, kai vėles minėsit, tą dieną nieko nedirbkit, mat darbai vargina vėles, joms uždeda sunkumą, ypač negalima linksmintis, keliauti į vakarėlius, nes vėlės galinčios pagalvoti, kad jums trūksta darbo. O tada jos pykstančios, galinčios ne tik tarpininkus iš anapusinio pasaulio – dvasiaregius jums pakeliui pasiųsti, bet ir pačius dvasiaregiais paversti. Apie juos mes dar pakalbėsime. O pabaigai vertėtų pacituoti Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Reinholdo Moro žodžius: „<…> mūsų gyvenimai – dainos. Dievas parašo žodžius, o mes kuriame muziką. Kiekvienas turime teisę pasirinkti melodiją. Ir jeigu sugebame savo gyvenimą įprasminti, mirtis nebaugina“.