Neseniai į rankas pateko dar spaustuviniais dažais tebekvepianti nauja profesoriaus Domo Kauno knyga „Mažosios Lietuvos knygų link“. Ji puikiai papildys puošnių ir didele vidine estetika spinduliuojančių profesoriaus leistų knygų lentyną. Nors ir labai svarbu knygai jos grožis, tačiau didžiausios jos vertybės slypi turinyje. Naujajame savo leidinyje D. Kaunas pirmą kartą atvirauja ir atsiskleidžia kaip asmenybė, šios knygos puslapiuose pasakodamas apie per ilgus metus kauptą savo senųjų knygų rinkinį. Per patrauklų pasakojimą labiau susipažįstame su juo pačiu, o tuo pačiu daug sužinome ar papildome savo žinias apie krašto praeitį liudijančias knygas bei buvusį Mažosios Lietuvos kraštą.

Saulius SODONIS

Pradžia

Knyga „Mažosios Lietuvos knygų link“ prasideda, matyt, privaloma įžanga, iš ko minėta knyga atsirado ir gimė. Šiandien nemažai galima padaryti ir pasiekti, pasinaudojus įvairiomis programomis bei projektais. Ši knyga – puikus to įrodymas. Jos pradžioje yra „įžanga“ pavadinta dalis, kurioje trumpai apibūdinamas projektas „Dokumentinio paveldo socialinėje aplinkoje sakytinė ir vaizdinė istorija“. Jis, greičiausiai, ir buvo tas medžiaginis pamatas, kurio pagalba atsirado ši knyga. Jos leidimą rėmė Vilniaus universitetas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Mažosios Lietuvos fondas.

Tačiau pats įdomumas ir intriga prasideda skaitant „pratarmę“. Čia profesorius papasakoja, kaip kur atsirado šios knygos ištakos. O jos siekia tuos laikus, kai tik ką Vilniaus universitetą baigęs ir čia dėstytojauti paliktas jaunas D. Kaunas su būriu, kaip įvardina, „cukrinių runkelių laukų karalienių“, darbavosi viename Pakruojo rajono kaimų – Žvirblionyse. Nors knygos eilutėse ir apgailestaujama, kad tuo metu jam, D. Kaunui, teko atitrūkti nuo akademinio gyvenimo, tačiau vėliau galime suprasti, kad tai buvo išnaudota su kaupu: buvęs puikus laikas susikaupti ir tuomet gimė dabar rankose laikomos knygos matmenys. Smulkmenas ir įvairias detales vėliau sužinome iš šios knygos. Tuo pačiu galime pasigėrėti profesoriaus darbo kryptingumu, nes Žvirblonyse medžiaga jau buvo sisteminama ir tvarkoma. Tai liudija, kad jos tik ką baigęs studijas jaunuolis surinkęs turėjo nemažai. Šiam darbui puikiai tiko tamsūs aštunto dešimtmečio pradžios rudens vakarai.

Autobiografinė ir geografinė knygos linija

Naujoji knyga patraukli tuo, kad skaitytojas kartu su studentu D. Kaunu dalyvauja jo studentiškose ieškojimuose. Tuo pačiu labai subtiliai autorius piešia savo gyvenimo istoriją pabrėždamas, kokie asmenys, įvykiai ir nutikimai formavo būsimą senųjų knygų žinovą. Ypač įstrigo tai, kad iš jo pasakojimo sužinome, jog mokykliniais laikais, jaunasis Domas perskaitė kone visas jo gyvenamų vietų bibliotekose buvusias knygas. Tai ir galėjo nulemti puikiai valdomą profesoriaus plunksną ir žodį, kurio visuomet labai malonu klausytis. Ne vienoje vietoje jis daugelį įvykių prisimena su humoru, nevengdamas papasakoti ir šypsenas sukeliančių dalykų. Vienas tokių, kaip supyko jo lietuvių kalbos mokytoja, kai rašinyje padaręs šešias klaidas, jo taisyme jis sugebėjo jų padaryti trisdešimt.

Keliaudami drauge senu dviračiu po Agluonėnų apylinkes, nuo Kontvainių, D. Kauno tėviškės, susipažįstame ne tik su jo knygų rinkimu, bet lyg iš naujo atrandame buvusius kaimus ar vienkiemius. Juose gyvenę žmonės, šio krašto senbuviai, arba nebūtinai, noriai, ar nelabai dalijosi senosiomis knygomis. Tai puiki krašto pažinimo linija, juo labiau, kad daugelio pavadinimai tik senuosiuose buvusio krašto žemėlapiuose yra telikę. O čia dar pasakojama apie ten gyvenusius žmones ir tai, kaip studentui su jais pavykdavo bendrauti. Iš D. Kauno pasakojimo susidaro įspūdis, kad nors ir labai sunkiai, tačiau yra aplenkęs kone kiekvieną šio krašto sodybą. O labai dažnoje ir kone kiekvieną palėpę apžiūrėdavo.

Knygos ir žmonės

Suprantama, pagrindinis dėmesys leidinyje skiriamas knygoms. Užsidegęs jų rinkimu, per keletą dešimtmečių profesorius D. Kaunas surinko kone didžiausią ir vertingiausią senųjų XIX a. ar net siekiančių XVIII a. knygų kolekciją. Apie jas profesiorius kalba labai šiltai, lyg bendrautų su juos palietusiais žmonėms. Dauguma jų religinio pobūdžio. Beveik visos jos buvo leidžiamos puošnios, su odiniais viršeliais ir varinėmis sagtimis. Tačiau būta ir pasaulietinio pobūdžio. Apie kiekvieną liestą D. Kaunas galėtų labai daug ką pasakoti. Taip knygos puslapiuose ir vyksta. Tačiau labai stebina ne pačios knygos, o visa jų atradimo ar atsiradimo pas profesorių istorija. Savo pasakojime jis ne vienoje vietoje vėliau apgailestauja, kad nenumeravo, ne visas žymėjo iš kur ir kada gavo. Tačiau, matyt, visą kitą studentas D. Kaunas labai kruopščiai užsirašinėjo, nes naujos knygos puslapiuose daugelyje vietų labai tiksliai aprašo ne tik, kaip senasis foliantas pas jį pateko, bet ir kas jį atidavė, su kuo kalbėjo, ką aptarinėjo. Ne vienoje vietoje randame žmonių sakymus, kad svetimiems senųjų, o ypač šventųjų, knygų atiduoti nelabai norėjo. Tačiau Martyno Liuterio pamokslų knygoje yra žodžiai „Dievo žodžiu reikia dalytis“.

Vėliau ne su vienu senųjų krašto gyventojų jį siejo nuoširdi draugystė. Taip sužinome ne tik apie senąsias knygas, bet ir apie jų davėjus ar savininkus. Tokiu būdu neįkyriai dar kartą grįžtama prie užmarštin einančios Mažosios Lietuvos istorijos.

Pasakojimą papildo ir knygoje esančios iliustracijos. Daugumoje jų – senosios knygos. O kitą dalį sudaro daugelio jų pateikėjų atvaizdai arba prieš beveik 40 metų darytos fotografijos, kuriose senieji pastatai, Amžinojo poilsio vietų  fragmentai ar kiti praeitį menantys dalykai. Knygoje taip pat gausu išnašų, kurios papildo ar išplečia pasakojimą.