„<…> Lietuvio akiai ir ausiai svetima ši muziejaus savininkų pavardė (ištarti reikia maždaug: Šoj) ir pats dalykas – muziejus, kuris Lietuvoje, deja, dar tik reta naujiena tėra, gali skaitytojus nustebinti ir sukelti klausimą, ar tai tik nebus koks užsienio muziejus, į mūsų kraštą vietos gyventojams parodyti kuriam laikui atgabentas. Tačiau prašau tikėti, tatai iš tikrųjų yra nebe naujas vietinis muziejus privatiniuose daktarų Scheu rūmuose…“ (1928 metų dienraštyje „Lietuva“ (sausio 4 d., Nr. 3 (2681) pasakojama).

Indrė SKABLAUSKAITĖ

Neužilgo vartysime dr. Hugo Šojaus etnografinės kolekcijos katalogą. Tai antrasis katalogas, kuriame pristatome vertingiausią Šilutės muziejuje saugomo Šilokarčemos dvaro savininko sukauptą muziejinę kolekciją. 2008 metais išleistame kataloge buvo pristatytas Šilokarčemos dvaro dailės kūrinių rinkinys, o šis leidinys pristatys etnografinius eksponatus.

Apie H. Šojų

H. Šojus gimė ir užaugo Klaipėdoje, vokiečių šeimoje. Nuo vaikystės kalbėjo vokiškai, bet tuomet, kai Lapynų ir Šernų dvaruose atliko praktiką, daug bendravo su lietuviais. Tuomet ne tik išmoko lietuvių kalbą, bet ir pradėjo domėtis lietuvių papročiais ir tautosaka. Susipažinęs su Karaliaučiaus Mokslų akademijos archeologijos profesoriumi A. Bezenbergeriu ypatingai susidomėjo etnografija ir pradėjo rinkti eksponatus. Pirmuosius eksponatus perdavė Karaliaučiaus ir Įsruties muziejams, vėliau etnografinę kolekciją pradėjo kaupti pirmajame privačiame Klaipėdos krašto muziejuje, savo dvare, Šilokarčemoje.

Už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai H. Šojui suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį. Domėjimasis jo muziejumi, kolekcijomis ypatingai išaugo 1923 m., Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos. Tuo metu muziejų aplankė J. Basanavičius, Lietuvos prezidentas A. Smetona, ministras pirmininkas E. Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys. Su dr. H. Šojumi buvo konsultuojamasi dėl Tautos muziejaus įkūrimo Kaune.

Etnografinės kolekcijos pradžia

Šilutės muziejuje saugoma etnografinių daiktų kolekcija pradėta kaupti dar XIX a. Pabaigoje. Pasakojama, kad būtent etnografinė kolekcija pirmajame privačiame Klaipėdos krašto muziejuje buvusi didžiausia ir unikaliausia. 1928 metų dienraštyje „Lietuva“ (sausio 4 d., Nr. 3 (2681) minima: ,,<…> didelėje salėje tai jau visas komplektinis etnografijos archeologijos muziejus. Senasis d-ras Scheu rūpestingai čia pririnko daugybę lietuvių etnografijos daiktų. Didelė senovinė spinta stovi pilnutėlė prikrauta senoviškų moterų ir vyrų drabužių. Čia yra originalus nuotakos vainikas su kuodu ir šiaip įvairių moterų ir merginų galvos puošmenų, vestuvininkų trišakis papuošalas, ypatingai vyriška ausinė kepurė, žali ir margaspalviai sijonai (tarp jų vienas marginis 200 metų sijonas, visai moderniškas ir mūsų laikams atrodąs), marginiai apsiaustai be rankovių (pelerinos), įvairūs diržai prie marginių vyriškų ir moteriškų drabužių, vyriškos ir moteriškos rudinės, skaros ir skepetaitės, gražiausių ornamentų raštai, kuriais galvos senovėje raišiota, žiurstai, kojinės, naginės ir kita. <…> Gausioje, H.  Šojaus surinktoje etnografinėje kolekcijoje buvę baldų, įvairių buityje naudotų rakandų, darbo įrankių, moterų bei vyrų drabužių, audeklų ir audinių rinkinių, aprangos detalių, apšvietimo prietaisų…).

1944 metais dvaro patalpose įsikūrus Raudonajai Armijai, didžioji dalis etnografinės kolekcijos dingo arba buvo sunaikinta. Šilutės muziejus didžiuojasi išsaugotais tik Mažajai Lietuvai būdingais kaltiniais bei mediniais mergvakario sietynais, unikaliomis šimtaraštėmis ir tekstinėmis juostelėmis, tik šio krašto moterų kostiumo gražiausia dalimi – delmonais, darbo įrankiais, baldais, tekstilės darbais ir dar daug kitų etnografinių daiktų, kurie kuo puikiausiai atspindi lietuvininkų etninės kultūros tradicijas ir jų gyvensenos ypatumus.

H. Šojaus kolekcija anuomet

Tik iš išlikusių rašytinių šaltinių: spintų su etnografiniais eksponatais aprašų, darytų paties H.  Šojaus ir straipsnių tarpukario spaudoje galime spręsti, kad etnografinė kolekcija H. Šojaus dvare buvusi didžiausia. Neseniai sužinota,  jog Insbruke (Austrija), Tirolio Liaudies meno muziejuje, saugomas 1941 m. dailininkės E. V. Korff nupieštas H.  Šojaus kolekcijos albumas „25/Ostpreussen (Rytprūsiai)“. Šiame muziejuje lankėmės 2012 m spalio mėnesį. Dailiame, pieštiniame albume sustingusi praeitis. Faktai apie albumo atsiradimą šiame muziejuje menki. Žinoma tik tiek, kad  1941 m. dalininkė E. V. Korf keliavo į Šilokarčemą. Ten aplankė H. Šojaus muziejų ir išsamiai perpiešė ir aprašė pirmajame privačiame Klaipėdos krašto muziejuje saugotus tekstilės eksponatus. Albume perpiešti ir rūbai, anuomet saugoti Karaliaučiaus bei Elbingo muziejuose. Tikimės, jog kažkada mums pavyks perleisti visą albumą 25/Ostpreussen Rytprūsiai, kuriame pateikti išsamūs liemenių, prijuostės, kepuraičių, palaidinių, marškinių, kojinių, sijonų brėžiniai, tikslūs išmatavimai ir audinių aprašai. O kataloge „Etnografinė H. Šojaus kolekcija. Anuomet ir dabar…“ pateiksime keletą nuskaitytų albumo ,,25/Ostpreussen(Rytprūsiai)“ nuotraukų, bylojančių apie turtingą H. Šojaus tekstilės kolekciją”.

Etnografinė H. Šojaus kolekcija dabar

Kataloge pristatome lietuvininkų baldus, mat šie geriausiai atspindi lietuvininkų buitį ir gyvenimą. Lietuvininkų krašte baldų gamyba, jų puošyba buvo veikiami senosios prūsų ir vakarietiškų madų tendencijų, to laikotarpio ekonominių, kultūrinių bei istorinių sąlygų.

Vyriškieji rankdarbiai – sietynai. Unikalūs dirbiniai, kurie gimdavo, kai lietuvininko rankose atsirasdavo žiogelis (pjūklas), ievelis (oblius), ar paprasčiausias rankinis peiliukas.

Tekstilės kolekcija H. Šojaus muziejuje buvusi gausiausia.  Iki šių dienų išliko tik maža jos dalis. Galima pasigrožėti išsaugotais demonais, šimtaraštėmis (tekstinėmis) juostelėmis, perdrobuliais, vestuviniais  vainikais.

Buities ir darbo įrankiai papasakos apie pjūties (rugiapjūtės) metu naudotus pjautuvus, kulstus. Piestos primins apie duonos kukulio (taip Mažojoje Lietuvoje vadintas duonos kepalas) atsiradimą ant lietuvininkų stalo.

Versdami puslapius išvysite kankles, pagamintas dar XVIII a., ir kolekcijos pažibą – lietuvininkų namelio kopiją – tokio, kurio duris varstydavo šišioniškiai.

Katalogo pristatymas

Į katalogo pristatymą pakviesime 2014 m. sausio 14 d.