Petras JAKŠTAS

Krašto valdymas

Kryžiuočiams valdant kraštą, Šilokarčema priklausė Klaipėdos komtūrijai. Kai 1525 m. Kryžiuočių ordinas tapo liuteroniška hercogyste (kunigaikštyste), vietoje komtūrijų buvo įsteigtos vyriausiosios valdybos ir paskirti valdytojai. Klaipėdoje buvo vyriausioji valdyba, o Rusnėje – kamara (skyriaus valdyba). Didesniuose kaimuose buvo vagariai (skolinys iš kuršių kalbos vagaris – seniūnas) – seniūnai. 1540 m. toks vagaris gyveno Verdainėje. Pagal 1637 m. nuostatus vagariai buvo pakeisti tarėjais ir Šilokarčemoje įsikūrė tarėjas. 1721-1722 m. vyriausios valdybos buvo paskirstytos į domenų (valstybinių dvarų) valdybas. Klaipėdos vyriausioje valdyboje buvo penkios domenų valdybos: Sendvario, Rimkų, Priekulės, Rusnės ir Šilokarčemos. Kiekvienai valdybai buvo skiriamas amtmanas (valdytojas). Valdyba buvo administracinis teritorinis centras, valsčius. Amtmanas valdė ne tik valstybinį dvarą su palivarkais ir įmonėmis, bet visą valsčių. Ir Šilokarčemoje įsikūrė amtmanas.

1757-1763 m. Prūsiją buvo okupavusi rusų kariuomenė, kuri nusiaubė kraštą. 1757-1758 m. čia dar siautė dėmėtoji šiltinė ir daugelį žmonių nuvarė į kapus. Mirus Rusijos carienei Elžbietai, jos įpėdinis – Petras III, tuojau įsakė rusų kariuomenei atsitraukti. Ir ji atsitraukė palikdama skaudžius pėdsakus. Praėjo keli dešimtmečiai, kol kraštas atsistatė ir užgydė karo žaizdas.

Deja, XIX a. pradžioje Napoleonas Bonapartas, tapęs Prancūzijos imperatoriumi, okupavo beveik visą Europą. 1806-1813 m. šį kraštą trypė ir siaubė prancūzų ir rusų kariuomenės, neaplenkdamos ir Šilokarčemos.

Po prancūzmečio gyvenimas po truputį ėmė gerėti. Nuo 1818-09-01 Šilokarčema tapo apskrities centru – įsikūrė apskrities įstaigos; padaugėjo gyventojų, pagyvėjo prekyba. Deja, 1821 ir 1822 m. buvo nederlius, 1824 m. – didelis potvynis, 1831 m. siautė cholera, 1833 ir 1834 m. vėl dideli potvyniai, paskui raupų epidemijos. Ir taip beveik  per visą šimtmetį Šilokarčemą vargino karai, ligos, potvyniai, badas ir kitos negandos.

1853-1856 m. Krymo karas. Anglijos ir Prancūzijos karo laivai užblokavo Rusijos uostus. Užsienio prekyba ėjo per neutralią Prūsiją. Daugiausia prekių buvo gabenama Nemunu ir Kuršių mariomis į Klaipėdos uostą, o iš ten – rusai gaudavo užsienio gaminius. Tačiau eismas vyko ir visais žemyno keliais. Dieną ir naktį braškėdavo vežimai su prekėmis ten ir atgal. Kas tik gyvas krutėjo ir dirbo. Uždarbiai buvo milžiniški. Klestėjo prekyba, o ypač kontrabanda. Ir Šilokarčemai buvo geriausi metai. Deja, tatai neilgai truko. Baigėsi karas, baigėsi ir klestėjimo metai. Vėl prasidėjo karai, ligos ir nelaimės.

1864 m. Prūsija kariavo su Danija, o 1866 m. – su Austrija. Daug vyrų pašaukti į karą. Nemaža jų paguldė savo galvas svetimuose kraštuose. Nors tie karai vyko už krašto ribų, bet karo našta slėgė visus gyventojus mokesčių ir rekvizicijų pavidalu.

1867 metai buvo nepaprastai lietingi. Žlugo javai ir pašaras. Prasidėjo badas. Po badmečio prasidėjo šiltinės epidemija. Siautė tymai ir skarlatina. Mirė daug žmonių.

1870 m. liepos mėnesį prasidėjo karas su Prancūzija. Vėl buvo reikalingos aukos karo dievaičiui. Vokiečiai karą laimėjo. Prancūzai sumokėjo didelę kontribuciją, bet žuvusieji vyrai negrįžo namo.

XX a. įvykiai

1910 m. gruodžio 1 d. Šilokarčema prasiplėtė. Ją sudarė: Šilokarčema, Žibai (kur 1875 m. buvo atidaryta geležinkelio stotis), Verdainė ir Cintjoniškiai. Netrukus į Prūsiją įsiveržė rusų kariuomenė. Bet šiuo atveju Šilokarčema tiesiogiai nenukentėjo. Jos rusų kariuomenė nebuvo užėmusi. Tačiau apskrities gyventojai patyrė daug negandų. Laimei, rusai netrukus buvo priversti pasitraukti iš okupuoto krašto. Okupacijos žaizdos tuojau buvo užgydytos, bet kraštą vargino mobilizacijos, mokesčiai ir rekvizicijos.

1918-11-09 Vokietijoje prasidėjo revoliucija. Imperatorius Vilhelmas II pasitraukė į Olandiją. Buvo sudarytos darbininkų ir kareivių tarybos. Tokios tarybos susidarė Šilokarčemoje, Rusnėje, Saugose, Kintuose ir Minijoje. Šilokarčemos Tarybos pirmininkas iš pradžių buvo valsčiaus teismo teisėjas Puttfarken, o paskui teismo pasiuntinys Kičas (Kitseh).Tilžės įgulos kareivių taryba į Šilokarčemą atsiuntė savo atstovus – tris kareivius. 1919-03-04 pirmojo laipsnio vado įsakymu šie kareiviai buvo atšaukti ir tarybų veikla baigėsi.

Didysis karas baigėsi Vokietijos pralaimėjimu. Pagal Versalio sutartį, pasirašytą 1919-07-28 Klaipėdos, Šilokarčemos apskritis ir dalis Pakalnės, Tilžės ir Ragainės apskričių dešiniajame Nemuno krante, kur daugiausia gyveno lietuvių, buvo atskirta nuo Vokietijos ir sudarytas vadinamas Klaipėdos kraštas. Laikinai valdyti jis pavestas prancūzams, kurie į Klaipėdą atsiuntė savo komisarą ir pėstininkų batalioną.

1923-01-15 įvyko krašto lietuvių sukilimas, o sausio 19 d. viso krašto lietuvių atstovai, susirinkę Verdainės restorano salėje, vienbalsiai nutarė prisijungti prie Lietuvos Respublikos. Kraštas gavo autonomiją. Netrukus Šilokarčema buvo pavadinta senu lietuvišku vardu – Šilutė. Mat seniau „Šilute“ buvo vadinamas šilas tarp Žibų kaimo, Šilokarčemos ir dvaro.

Vokietininkai, naudodamiesi autonomija ir Vokietijos parama, visą laiką drumsdavo krašto gyvenimą ir terorizuodavo vietinius lietuvius ir lojalius valstiečius. O kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, visame krašte ėmė siausti hitlerininkai. Netoli Šilutės, Rupkalvių kaime, net buvo įsteigę smogikų mokyklą.

1939-03-22 Klaipėdos kraštą užgrobė Vokietija. Lietuvių įstaigos (daugiausia lietuvių ir žydų) skubiai pasitraukė į Žemaičių Naumiestį. Vokietininkai džiūgavo ir šėlo. Visą naktį laukė pravažiuojančio Hitlerio. Bet jis į Klaipėdą atvyko karo laivu.

Likusiems krašte lietuviams atėjo sunkios dienos. Veiklesnieji lietuviai tuojau buvo suimti ir sukišti į kalėjimus ir mirties stovyklas. Buvo uždrausta lietuvių spauda, lietuviškai kalbėti viešose vietose ir klausyti Lietuvos radijo laidų. Tačiau skaudžiai apsiriko ir vokietininkai, kurie pirma gaudavo iš Vokietijos pašalpas arba pastovius atlyginimus. Dabar jie ne tik nieko nebegaudavo, bet patys turėjo tenkintis gaunamu uždarbiu ir mokėti didelius mokesčius. Visus prislėgė karo našta. Tinkami kariuomenei vyrai tuojau atsidūrė įvairiuose karo frontuose. Seniai, vaikai ir moterys turėjo sunkiai dirbti ir negalėjo naudotis savo darbo vaisiais. Viską prarydavo karas. Tik tada vokiečiai suprato, ko buvo verti hitlerininkų pažadai ir akių dūmimas.

Šilutė tapo vėl Heydekrug. Atskirta nuo savo užnugario – Žemaitijos, apmirė. 1941-09-16 Rytprūsių gauleiteris (srities vadovas) Koch suteikė Šilutei miesto teises. Tačiau jos prekybos neišplėtė, gyventojų gyvenimo nepagerino. Tai tebuvo tuščias, bevertis blizgutis.

1944 m. rudenį priartėjo karo frontas. Vieni gyventojai savo noru, kiti prievarta turėjo apleisti savo gimtąsias pastoges ir ieškoti prieglaudos svetimuose kraštuose. Pasakojama, kad pačioje Šilutėje buvo likę tik 16 žmonių. Paskui tie, kurie dar netoli buvo pasitraukę, vėl grįžo namo.

Spalio 9 d. tarybinės armijos motorizuotos dalys prasiveržė į vokiečių užnugarį ir staigiu puolimu užėmė Šilutę. Vokiečių įgula puolimo nelaukė ir gynybos organizuoti nebesuspėjo.

Atsivertė naujas Šilutės miesto istorijos puslapis. Į ištuštėjusį, suvargusį ir karo nualintą miestą atsikraustė gyventojų iš kitų Lietuvos vietų ir savo nenuilstamu triūsu ir sėkmingu darbu užgydė karo padarytas žaizdas. Atkurtos, praplėstos prieškarinės pramonės įmonės ir pastatytos naujos. Nutįso naujos gatvės, išaugo naujų namų kvartalai.

Šiuo metu Šilutės miesto plotas – 1 200 ha, iš jų – 75 ha užima parkai ir želdiniai. Yra 68 gatvės, kurių ilgis sudaro 54,7 km. Prieš karą Šilutėje buvo tik 4 500 gyventojų, o 1976 m.- jau 14 500.