Indrė SKABLAUSKAITĖ

Prūsų žemė, Mažoji Lietuva, Lietuvininkų kraštas – gražiausi savos vietovės pavadinimai. Mažoji Lietuva laikyta atskiru Prūsijos valstybės kraštu. Kalbama apie istorinę sritį, susidariusią iki XVI a pradžios abipus Priegliaus ir Nemuno žemupio iš XIII amžiuje nukariautų Kryžiuočių žemių. Ir istorinių žinių, pasakojimų iš šio krašto nemaža. Vieni jų byloja apie kažkada čia gyvenusių žmonių papročius, kultūrą, gyvenseną, buitį, verslus, amatus, materialinę ir dvasinę kultūras, kiti pasakoja kokie gi tie žmonės, prūsais mažlietuviais, lietuvininkais vadinti, buvę, kaip į gyvenimą žiūrėję, kaip mirtį pasitikti mokėję.

I-XV a istorijos šaltinių apie prūsus nedaug, daugiau sprendžiama pagal archeologinius radinius . Bet ir archeologiniai, ir rašytiniai šaltiniai byloja: materialinės kultūros atžvilgiu rytų Prūsijos dalis buvęs gyviausias kultūros centras. Čia, kur palankios geografinės sąlygos, čia, kur derlingos žemės, kur pajūryje vietiniai gyventojai jau tūkstantmečius ieškojo ir prekiavo gintaru, pasaulis buvęs kitoks.

Dėl šių pasakojimų, žinių vertės, nepatikimumo ir šiomis dienomis mokslininkai, istorikai, etnografai ginčijasi, mat keliautojai lankęsi Prūsų žemėse galėję prigalvoti ir nebūtų dalykų, kaip antai: “Lietuvoje žmonės miršta nuo šalčio, jiems nukrintančios nosys, o vasara čia trunkanti vos pora mėnesių, todėl javai nespėją prinokti…“

Iš teisinių dokumentų ir įvairių kronikų, kelionių įspūdžių, girdėtų dalykų perpasakojimų, papročių aprašymų, užrašytų iki XV amžiaus, pateikiame keletą įdomesnių atkarpų, kad dar kartą pasigrožėtumėme vietomis, kuriose mūsiškiai gyveno. Ir taip savotiškai pradedame straipsnių ciklą, kuriuose papasakosime arba priminsime kokiuose namuose lietuvininkai, senųjų prūsų palikuonys, gyveno, kokius valgius gamino, kaip šventes šventė, nuo įvairių piktų ligų apsisaugoti mokėjo…

Čia karaliai ir diduomenė gėrė kumelių pieną

Vienas įdomesnių ir jau konkretesnių pasakojimų yra keliautojo Wulfstano. Minima kelionė Baltijos jūra, išskiriamos aplankytos prūsų žemės, išsamiai ir gan smulkiai papasakojami prūsų laidotuvių papročiai. Kaip vienas svarbiausių dalykų išskiriamas luominis susiskirstymas: „(…)žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir tenai labai daug medaus ir žuvų. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus…“

XI amžiuje įdomių žinių apie Prūsų tikėjimus ir papročius užrašė Adomas Brėmenietis. Minėdamas, jog prūsai bendrauja su krikščionimis, rengiasi skurdžiai, nesupranta aukso ir sidabro vertės, pastebėjo, kad svetimtaučiams jie pardavinėja kiaunių kailinukus, su pasimėgavimu valgo arklieną ir geria kumelių pieną maišytą su krauju, nuo kurio net galva kartais apsvaigsta.

Čia gyveno stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės, kurie linkę dalintis

Baltramiejus Anglas veikale „Apie daiktų savybes“ (XII – XIII a vid.) pasakoja apie Prūsijos krašto žmones, vadindamas juos lietuviais. Sako: „tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių.“

Daug įdomios informacijos pateikia Petras Dusburgietis (XIII a. pab. – XIV a.pr.) . Prūsai, pasak Dusburgiečio: turtingi, taurūs, vaišingi. Linkę sudievinti dangaus kūnus, garbinti „sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes.“ Pasakojama, kad prūsai tikėję mirusiųjų prisikėlimu, todėl mirusiuosius laidodavo drauge sudegindami ir ginklus, vergus, žirgus,  jei mirdavęs neturtingas žmogus jam  į kitą pasaulį įdėdavę darbo įrankių.

Teigiama, kad prūsai vaišingi: „Savo svečiams jie rodo kokį tik begali lipšnumą, ir vargu ar jų namuose rastumei tokių valgių, ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, jog vaišėse gers po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo išgerti su tokia sąlyga, kad jiems štai savo žodį tesėjus ir numatytą kiekį pirma išgėrus, ir svečias privaląs tiek pat išgerti; tokios išgertuvės trunka tol, kol nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi.“

P.Dusburgietis stebisi: „(…) Jie nei anksčiau nesirūpino nebūtinais ir prabangiais drabužiais, nei dabar nesirūpina: kaip šiandien nusivelka, taip rytoj apsivelka, nė nepastebėdami, kad jie išvirkšti. Jie nekloja minkšto guolio ir nevalgo išrankių valgių. Geria paprastą vandenį, medaus vyną, vadinamą midumi, taip pat kumelių pieną, tik jo niekad negeria nepašventinto. Kitokių gėrimų senovėje jų ir nežinota…“

Dusburgietis pasitelkia ir fantaziją, pasakodamas, jog „jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo valgyti ir kasdien plauna kojas namiškiams ir svečiams.“

Christburgo sutartis – ankstyviausias dokumentas, kuriame pasakojama apie Mažosios Lietuvos šeimą ir papročius. 1249 metais sudarytoje sutartyje tarp Prūsų ir Kryžiuočių ordino minima, kad prūsai prisižada nepardavinėti santuokai dukterų, nevesti pamotės, brolio našlės ir su giminaičiais nesituokti iki ketvirtos kartos. Pasakojama, kad žmona ištekėdama atneša vyrui savo kraitį, santuokos apeigos būtinai atliekamos namuose, mat sutartyje pabrėžiama, kad būtina ir privaloma iškilmingai tuoktis bažnyčioje ir tik tam nustatytu laiku. Minima, jog labai svarbu laiku pakrikštyti kūdikį: „Jie nutarė konfiskuoti turtą tėvo, kurie savo vaiko per minėtąjį laiką, niekindami krikštą, nepakrikštys, ir turtą suaugusiųjų, kurie, kad ir paraginti, užsispyrę atsisakys priimti krikštą, o juos pačius išvarys nuogus, vienmarškinius už krikščionių žemių, kad jų piktos kalbos nesugadintų kitų gerų papročių.“

1340 metų Prūsijos teisyno skyriuje “Apie brolių pasidalijimą” pabrėžiama – dvigubas atlyginimas už moters sužeidimą ar nužudymą, lyginant už nužudytą ar sumuštą vyrą. Nužudytas nėščios moters kūdikis prilyginamas pusei vyro kainos

Už nepaklusnumą – išplakimas arba akmens vaško bauda

Sembos vyskupas Jungė, XV amžiuje išleido įsaką prieš tuos baltų papročius, kurie buvo susiję su senąja jų pasaulėžiūra, mitologija ir nesiderino su krikščionybe. Peikiamos įvairiomis progomis keliamos vaišės ir alaus gėrimas. Perspėjama, kad „nė vienam smuklininkui minėtomis dienomis prieš mišias negalima tų pačių prūsų užgerti arba parduoti jiems alaus: vien tuo nusidedąs yra baustinas gerųjų pinigų trimis markėmis.

Taip pat ateityje miškuose bei giriose niekam nevalia daryti kokių nors susirinkimų ir apeigų, neatitinkančių Šv. Motinos Bažnyčios nuostatų (…) Taip pat Bažnyčios nustatytas šventes tegu jie gerbia, švenčia ir per jas nedirba; nusidedantieji baustini smarkiu išplakimu arba vieno akmens vaško bauda. (…)“

Daug kalbama apie burtus, užkalbėjimus: „Taip pat visiškai neleidžiama jiems dainuoti, burti iš alaus, iš jaunučių paukščiukų ir visokiais kitokiais būdais; už šį nusidėjimą bausmė. (…)“

Tokie šaltiniai apie rytų Prūsiją, atkeliauja iš seniausių amžių. Šios žinios dar kartą patvirtina, čia gyvenę kitokie žmonės, kurių dvasinis palikimas suformavo, sukūrė savitą lietuvininkų žemės  kultūrą.

Remtasi Norberto Vėliaus (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I-II t, Vilnius 1996-2000.