Gyvenimas  šalia kitos valstybės sienos, pamaryje dar vadinamas „rubežiumi“, visados buvo kiek išskirtinis. Nuo 1422 m. valstybinė siena ėjo tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos, vėliau buvo tarp carinės Rusijos ir Vokietijos netoli dabartinių Inkaklių. Pasienio gyventojai versdavosi kontrabanda (,,šmukuliu“), spaudos draudimo laikotarpiu aktyviai veikė knygnešiai, kilus emigracijos bangoms, vedliai už atlygį pervesdavo emigrantus per sieną. Remdamiesi sukaupta ikonografine medžiaga, surinktais dokumentais, laiškais,  gyvais liudininkų pasakojimais bandysime pažvelgti į gyvenimo pasienyje ypatybes.

Mindaugas NOGAITIS,
kraštotyrininkas, Vilkų Kampo bandonijų ir armonikų muziejus įkūrėjas

1897 m. Švėkšnos grafas Adomas Pliateris ėmė rūpintis, kad sienos perėjimo punktas ir muitinė iš Voverių būtų perkelti į Inkaklius. 1911 m. toks leidimas gautas ir 1912 m. čia atidaryta muitinė. Kitoje sienos pusėje, Vokietijoje, muitinė ir sienos perėjimo punktas atidaryti Žagatpurviuose (Szagatpurven). Tam tikslui nuo Saugų buvo nutiestas geras kelias, o pasienyje pastatyti trys mūriniai pastatai: muitinė, namas pasieniečiams ir namelis  karininkui. Vėliau, po to, kai 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos, jau tarpukariu, buvusiose kareivinėse perauklėjimui buvo laikomos Klaipėdos krašto laisvo elgesio moterys, o karininko namelyje apsigyveno eigulys. Inkakliuose gyvenanti Rūta Ciparienė pasakojo, kad vietiniai gyventojai šiuos pastatus vadindavo „colontu“, greičiausiai nuo vokiško žodžio „zollamt“ – muitinė, o kalines vadindavo „colontiškėmis“. Eigulį vietiniai vadino „piršteliu“ greičiausiai dėl vokiško žodžio „forsterei“ – eigulys. Pirmojoje nuotraukoje  galime matyti vokiečių muitininkus, kareivius ir pasieniečius Žagatpurviuose su konfiskuotomis žąsimis krepšyje ir rankose. Tuo metu žąsys buvo viena populiariausių prekių, nešamų į Vokietiją.

Liaudies dainius

Atidžiau apžiūrėjus nuotrauką, centre galima pamatyti Juodį Petrą, paskutinį klajojantį liaudies kanklininką, kilusį iš Švėkšnos apylinkių. Jį pažinojo visa Žemaitija, Tilžės ir pamario lietuvininkai. Šioje nuotraukoje matome jį grojant lūpine armonikėle, kitoje rankoje laikant savo darbo kankles. Daugiau informacijos apie J. Petrą galime rasti Petro Čeliausko knygoje ,,Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai‘‘.

Aktyvus švėkšniškis

XIX amžiaus pabaigoje, XX pradžioje emigracija Lietuvoje buvo įgavusi didžiulį mastą. 1895–1899 m. iš Kauno gubernijos, kuriai priklausė ir Švėkšna, emigravo 24 000 žmonių, o 1899–1914 m. vien į JAV išvyko 252 600 lietuvių.

Vienas tokių išvykėlių buvo ir Domas Bergelis, gimęs 1869 m., kilęs iš Švėkšnos valsčiaus, Šiaulių kaimo. Kada tiksliai jis išvyko ir kaip kirto sieną duomenų nėra išlikę. Kadangi Šiaulių kaimas yra visai netoli sienos, o Domas, matyt, gerai pažinojo vietines apylinkes, galima teigti, jog jis pats perėjo sieną. Vis dėlto gali būti ir taip, kad naudojosi vedlių pagalba, kurių aplinkiniuose kaimuose tikrai netrūko. Pirmąjį oficialų įrašą randame natūralizacijos sertifikate, išduotame JAV, Ilinojaus valstijoje, 1894 m. Jame pažymima, jog Dominikas Bergelis įgauna visas teises, privilegijas ir imunitetą kaip natūralizuotas Jungtinių Valstijų gyventojas.

Tuomet Domui buvo 25-eri metai. Jis dirbo kasykloje. Amerikoje dirbo daugiau kaip 26-erius metus ir nusprendė grįžti į Lietuvą. 1920 m., remiantis tuo pačiu sertifikatu, išduotu 1894 metais ir patvirtinus jį Vašingtono pasų departamente 1920 m., Domui įteiktas laikinas Jungtinių Amerikos Valstijų pasas su leidimu ir viza grįžti į Lietuvą. Vizą išdavė Lietuvos atstovybė Vašingtone, o kai kelionės tikslas nurodomas, jog grįžta pas šeimą.

Ypatingos pastangos

Šiuos dokumentus susitvarkyti ir tapti legaliai dirbančiu Amerikoje tais laikais nebuvo taip lengva. Tai suprasti galime pažvelgę į laiško ištrauką, išsiųsto jau kito lietuvio emigranto Franko (Prano) Toleikio 1930 m. iš Rumfordo miesto, Maino valstijos, į Veviržėnų parapijos, Ruigių kaimą tėvui Anicetui Toleikiui. Beje, Ruigių kaimas yra visai šalia Aisėnų kaimo, kuriame caro laikais veikė sienos perėjimo punktas ir muitinė. Taigi Frankas savo tėvui rašė (kalba netaisyta): „…tamstos klausiat kada aš parvažiuosiu, atsakau šitaip. Viena nesu aš Amerikos pilietis, vargei benorėtu mani insileisti  Amerikon, o antra aš esu nebejaunas žmogus savo dirbamojo darbo nebegaučiau. Tamstos manęs klausiate, ar aš nemanau traukti savo žmonos ar dukters į Ameriką. Tai irgi sunkus dalykas, jog gal girdėjote, keliolika metų atgalios atvažiavo pas manęs Agentas ir patarė man išsijimti pilietiškas pirmąsias popieras, taip aš ir išpildžiau, įdaviau tam Agentui keturius šimtus dolerių ir paaiškino, kad už pusės metų laiko pribus pas manęs žmona ir duktė, praėjo metas ir du, kaip nėra tų popierių taip nėra, tada atsiėmiau pinigus atgalios. O kad dabar man beprisieitu dar antrą syk reikalauti irgi pirmas Amerikos pilietiškas gromatas išsiimti, tai jie jau nebesikalbėtų: senesniais laikais už pirmus popierus tiktai vienas doleris, o nuo praeito meto Liepos mėnesio jau dešimt dolerių ir labai sunkus egzaminų išlaikymas, o ne pilietis negali savo giminių atsitraukti nei iš jokios šalies“. Taigi iš šios laiško ištraukos galime matyti, jog net per keliolika metų praleistų Amerikoje F. Toleikis nesugebėjo susitvarkyti reikiamų dokumentų, kad legaliai galėtų grįžti į Lietuvą arba atgal į Ameriką.

Patikra  

O Domas Bergelis visus reikiamus dokumentus buvo susitvarkęs ir ruošėsi kelionei namo į Šiaulių kaimą. Per beveik trisdešimt metų praleistų Amerikoje Domas užsidirbo nemažai pinigų, tik jam daug rūpesčio kėlė kaip saugiai juos parsigabenti namo. Ėjo 1920-ieji. Ką tik praūžęs Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvoje – nepriklausomybės kovos, pinigų devalvacijos, Rytprūsiuose atskiri miestai ir miesteliai įsiveda savo pinigus. Esant tokiai situacijai reikėjo gerai apgalvoti, kokius pinigus pasirinkti ir kaip saugiai parsigabenti beveik viso gyvenimo uždarbį.

Domas beveik visus pinigus iškeitė į auksines monetas, nusipirko dėžę naujų batų, visiems nulupo kulnus, sukišo ten monetas, o kulnus užkalė atgal. Taip visą savo uždarbį, paslėptą batų kulnuose, jis ir parsigabeno į Lietuvą. O baimė pereiti muitinės patikrą, matyt, turėjo pagrindą. Čia vėl galime pažvelgti į kitą F.Toleikio laiško ištrauką, rašytą namiškiams 1924 m., kuriame jis prašo artimųjų, jog jie gautų jam pažįstamų Paukščių adresą, nes jie jau buvo susidūrę su muitinių patikrinimais. Taigi Frankas rašo (kalba netaisyta): ,,…ir prašau atsiunskiet Paukščių adrisą, aš noriu su Paukšteis susirašyti ir klausti, kokius daigtus gali vežteis į Lietuvą, o kokių negal, žinomais kelionėj yra daug paieškojimų, arba taip sakont kratų, o kad aš važiovso tai ir norėsiu vežtis mažuma ar nekon, todėlgis noriu klausti Paukščių, nes anei apei tan gerai žino“. Taigi, iš šios trumpos laiško ištraukos matome, kad jau tais laikais emigrantai bijojo muitinių patikrų, stengėsi kuo daugiau sužinoti, ką galima gabenti, kaip išvengti kratų.

Sėkmingas kelias namo

Domas savo kelionę namo į Lietuvą  pradėjo 1920 m. liepos 2-ąją išvykdamas  iš Vašingtono į Londoną, kurį pasiekė Liepos 14-ąją. Iš Londono vyko į Vlisingeną, iš ten – į Oldenzalį Olandijoje, vėliau į Bentheimą Vokietijoje ir liepos 21-ąją pasiekė Eitkūnus. Ir štai liepos 22-ąją jis atvyko Žagatpurvius, perėjo muitinės patikrą ir įvažiavo į Inkaklius. Visą šią Domo kelionę mes galime atsekti pagal vizų antspaudus jo pase, o mums, žinoma, svarbiausia yra Žagatpurvių ir Inkaklių muitinių antspaudai. Inkaklių lietuviškas antspaudas turėjo būti pradėtas naudoti visai neseniai, kadangi muitinė Lietuvos pusėje Inkakliuose galėjo būti atidaryta tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir buvo naudojamas iki 1923m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos ir muitinė Inkakliuose buvo panaikinta. Žagatpurvių antspaudas su įrašu „pasų kontrolė Žagatpurviai (posskontrolle: Szagatpurven)“ galėjo būti naudojamas nuo pat muitinės įkūrimo pradžios, nuo 1912 m.

Domo vaikaitis pasakojo, kad jam pavyko sėkmingai pereiti visas muitinių patikras ir saugiai parsigabenti savo viso gyvenimo uždarbį namo. Vėliau Domas apdovanojo visus giminaičius naujutėliais „amerikoniškais“ batais, tik visiems jiems trūko kulniukų…

Iliustracijos iš M.Nogaičio archyvo.