Tik ką dienos šviesą išvydo nedidelė knygelė, intriguojančiu pavadinimu „Kalėjime 60 metų“. Jos autorius istorikas, Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos direktorius Pranas Avižinis pavadinimui parinko tikslų pavadinimą, nes taip nusakytas ne kalėjimo laikas, o būtent tiek laiko ši mokykla yra istoriniame pastate. Apie jį bei tai, kas čia buvo ir vyko, kaip ši niūri vieta tapo viena šviesiausių profesinių Šilutės mokyklų, pasakojama šioje knygelėje.     

Saulius SODONIS

Kodėl ir kaip

Šiai mokyklai P. Avižinis ėmė vadovauti 1982 metų pabaigoje. Nuo tada jis daug laiko ir dėmesio skyrė, kaip dabar sakoma, organizuodamas šios mokyklos ugdymo procesą. Kaip ir bendrojo lavinimo mokyklos, profesinis mokymas patyrė nemažai pertvarkų. Juo labiau, kad keitėsi profesijų poreikis – vienos išnykdavo, kitos atsirasdavo. Tai buvo pagrindinis šios mokyklos vadovo P. Avižinio rūpestis.

Būdamas diplomuotas istorikas jis turėjo rūpintis ir šios mokyklos pastatais. Kaip yra rašoma šioje knygelėje, po Stalino mirties iki tol pagal tiesioginę paskirtį – kaip kalėjimas – tarnavę pastatai, 1954 metų spalio 25 dienos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo perduoti Šilutės žemės ūkio mechanizavimo mokyklai Nr. 12. Iki tol, kol šiai mokyklai ėmė vadovauti P. Avižinis, ne tik kalėjimas, bet ir teismo rūmai buvo ne kartą vis labiau „pritaikomi“ mokyklai. Tuomet nebuvo atsižvelgiama į pastato istorinę vertę, o tai pakenkė pastatui. Kai prie šios mokyklos vairo stojo minėtas direktorius, viskas kiek įmanoma buvo ištaisyta. Jis įvairius remonto ar rekonstrukcijos darbus stengėsi organizuoti taip, kad kuo mažiau nukentėtų istorinis pastatas.

Ypač šiltai jis prisimena architektę N. Piekautienę, su kuria stengėsi ieškoti, kaip išsaugoti pastatą, kuo mažiau jį keičiant vienos iš paskutinių rekonstrukcijų metu. Šią istoriją, kaip prasidėjo darbai ir pan. sužinosite perskaitę minėtąją knygelę. Belieka pasidžiaugti, kad vienas įspūdingiausių pastatų Šilutės mieste išliko bei dar pagražėjo ir todėl, kad šiai mokyklai kažkada stojo vadovauti istoriją ir miestą mylintis žmogus.

Nuoseklus  pasakojimas

Nors, anot knygelės autorius P. Avižinio, tai ne romanas, tačiau pasakojimas labai nuoseklus ir vientisas. Viskas yra apgalvota ir aišku. Todėl tie, kurie nors trumpai galės pavartyti šią knygelę, labai greitai sužinos ne tik teismo rūmų bei kalėjimo istoriją, bet Žibų kaimo praeitį.

Knygelėje trumpai nusakoma visos aplinkybės, kaip iš Rusnės teismas buvo atkeltas į Žibus. Nežinantiems taps aišku, kodėl nors visi žinojo vardą Šilokarčema (Heidekrug, – vokiškai), tačiau viena svarbiausių XIX a. institucijų buvo pastatyta Žibuose.

Toliau nuosekliai pasakojama apie tai, kaip čia teisingumą vykdžiusi įstaiga gyvavo. Įdomu, kad autorius aptaria ir pastato architektūrą. Tam reikėjo nemažai specifinių žinių. Visur yra remiamasi įvairiais istoriniais šaltiniais, nurodant jų metrikas. Tai šį leidinį daro solidų, nesusileidžiantį iki šiol išleistiems su Šilutės praeitimi susijusiems leidiniams.

Kaip ir dera, yra įdomių iki šiol mažai žinomų duomenų apie teisinį gyvenimą. Ne tiek apie čia nuteistus bei kalėjusius žmones, kiek apie teisinę sistemą. Labai įdomu, kad nors po 1923 metų Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis ir priklausė Lietuvai, tačiau jurisdikcija išliko vokiška – ir teisėjai čia dirbo vokiečiai, ir vadovavosi jiems žinomais teisės aktais. O lietuviai net galėjo būti baudžiamai už tai, kad teisme nekalba vokiškai.

Mokyklos istorija

Nors knygos pavadinimas labai intriguojantis ir žadantis savitą pasakojimą, tačiau nemaža knygelės dalis yra skirta pasakojimui apie šią mokyklą. Taip lyg ir nejučiomis yra parengta jos istorija. Ji ne mažiau intriguojanti, nes ekonominių kaitų metu šios mokyklos kolektyvas surado savo vietą dabartinėje švietimo bei profesinio mokymo sistemoje. O tai viso čia dirbančio kolektyvo nuopelnas. Būtų galima išsakyti tik vienintelį priekaištą šio leidinio autoriui, kad mažokai minimi mokykloje dabar ar seniau dirbantys pedagogai bei mokyklos personalas. Jie taip pat prisidėjo prie šios mokyklos istorijos kūrimo, kuris, kaip sako autorius, drauge „kalėjime – 60 metų“. Tačiau tai, greičiausiai, jau kito leidinio užduotis.