Saulius SODONIS

Taip pokalbio metu pasakė neseniai trečiuoju Šilutės miesto Garbės piliečiu inauguruotas žinomas medikas Vytautas Vaicekausas. Šiam apdovanojimui jį pasiūlė į bendriją susibūrę Šilutės tremtinių sąjungos žmonės: jis buvo ne tik aktyvus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės, bet ir veiklus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, narys. 

Savaitgalį jį su šiuo garbingu apdovanojimu pasveikinti rinkosi jo vaikai bei vaikaičiai. O tuo pačiu draugėn susirinkę paminėjo ne tik Tėvo dieną, bet ir jo gimtadienį – gegužės 23 dieną (vakar) Šilutės miesto garbės piliečiui sukako 87 metai.

Žinomas savo fotografijomis

Dažniausiai su medikais susitinkame susirgę. Arba kokiomis kitomis išskirtinėmis aplinkybėmis, nes medikų bendruomenė, su labai retomis išimtimis, gyvena intensyvų, tačiau uždarą gyvenimą. Ne vienas apie Šilutės ligoninės vidaus ligų gydytoją V.Vaicekauską buvo girdėjęs kaip apie puikų savo srities specialistą. Tačiau ne vienam, kaip ir straipsnio autoriui, teko su juo susipažinti tik Sąjūdžio laikais. Jis dalyvavo Steigiamajame Šilutės sąjūdžio susirinkime ir susirinkusiųjų buvo pasiūlytas bei išrinktas į jo iniciatyvinę grupę. Nemažai nuveikė kurdamas bei puoselėdamas Sąjūdžio medikų grupę. Tačiau daugiausia ne vienam įsiminė kaip fotografas, kuris labai retais atvejais iš rankų paleisdavo fotoaparatą. Tais laikais tai buvo kiek neįprasta, nes ne tik aparatą turėti reikėjo ir mokėti juo naudotis, bet ir nuotraukas daryti – viešos, visiems prieinamos fotolaboratorijos atsirado žymiai vėliau.

Susirinkimuose V.Vaicekauskas visada išsakydavo savo nuomonę. Tačiau netrukus visi apsiprato, kad V.Vaicekauskas mieliau fotografavo, nei kai kuriuos kitus darbus darė. Prisimenant anuos laikus, ne vienas pyktelėjo, kai gydytojas per akciją „Gyvybės žiedas“ atsisakė prieš atominės elektrinės trečio bloko statybą nešti plakatus. Tačiau tuokart jis visus dalyvius nufotografavo ir šiandien tai yra bene vienintelės tai liudijančios nuotraukos. O ir vėliau jo darytos nuotraukos tapo labai rimtu ir beveik vieninteliu to meto darbų ir veiklos įamžinimu.

Prieš keletą metų gydytojas V.Vaicekauskas daugumą ar net visas Sąjūdžio laikų nuotraukas, suklijuotas ant didžiulių vatmano lapų, perdavė Šilutės muziejui. Todėl jei kam prireikia dešimto dešimtmečio tų laikų iliustracijai kokios nuotraukos, jų gali ieškoti kaip tik ten.

Sibiras

V.Vaicekausko tėvai buvo ūkininkai, tačiau tiek žemės neturėjo, kad šeimą sovietai „išbuožintų“. Tačiau likimas per pokario laikais įgytą mediko specialybę „sudarė sąlygas“ patekti į Sibirą. Oficialus pagrindas – „pagalba, gydant sužeistus partizanus“. Taip iš esmės buvo iš tiesų, nes naujasis Vaiguvos (Kelmės rajonas) apylinkės gydytojas V.Vaicekauskas visados padėdavo (žinoma, slapta) sužeistiems kovotojams. Jis buvo įskųstas, nes jo skundikas tiesiog nenorėjo užleisti atvykusiam gydytojui savo buto.

Taip jaunas gydytojas 1949 metų kovo 25 d. buvo ištremtas į Sibirą, į Irkutsko sritį. Kalboje jis ne kartą minėjo, kad gyvenime sutikti žmonės buvo neblogi. Taip buvo ir tremiant, kai atvykę išsivežti karininkai leido pasiimti daugiau daiktų, nei galima buvo. Tiesa, tik vyresnieji – stribai – dažnai pasityčioti norėdavo.

Pradžioje teko padirbėti „miško pramonėje“, tačiau vėliau gavo darbą pagal specialybę – gydė žmones. Nors visados stengėsi padėti sergantiesiems neskirstydamas jų, tačiau tremtiniai vis vien dažniausiai buvo vadinami fašistais.

Ten sutiko savo žmoną Zinaidą, su kuria atšoko vestuves. Ji buvo mokytoja. O šios profesijos tremtinius reabilitavo pirmiausia, gydytojus vėliau. Todėl jau 1957 metų vasarą juodu išsiruošė į Lietuvą atostogų.

Atostogos pasibaigė Šilutėje

Per jas nutarė aplankyti Šilutėje gyvenantį Vytauto mokslo draugą Juozą Miluką, kuris tuomet vadovavo vietos ligoninei. Jis ir pasiūlė likti bei dirbti pagal specialybę. Pasiūlymas patiko ir, susitvarkę įvarius formalumus, šeima kartu su dvejų metų dukra Laimute grįžo į Lietuvą. Dar po kurio laiko iš tremties pas juos į Šilutę atvažiavo ir tėvai.

Kalbėdamas V.Vaicekauskas prisiminė jam padėjusius žmones – tuometinį Šilutės milicijos viršininką, kuris nesudarė problemų registruojantis, partijos sekretorių Šidlauską, kuris pasirūpino, kad jauna šeima gautų trijų kambarių butą.

Vienas po kito čia gimė sūnūs Algirdas, Kęstutis ir Gediminas. O dirbti teko nemažai – ne tik gydė ligonius ligoninėje, bet ir važinėjo dviračiu į Macikų invalidų namus. Vienu metu dar dirbo ir Šilutės patologoanatomu bei teismo ekspertu. Darbo buvo daug, nes tirti reikėjo ne tik Šilutės, bet ir Pagėgių, Tauragės, Šilalės ir net Priekulės rajonų nelaimingus atsitikimus. Vėliau „tiriamieji“ ėmė sapnuotis, tad darbo atsisakė.

Anot Šilutės miesto garbės piliečio, nors darbo buvo daug, tačiau gyvenimas ne toks jau blogas – unguriai kainavo po vieną rublį… Dar ponas Vytautas prisiminė, jog nebuvo galima gauti batų, todėl dažnai teko vaikščioti ir dirbti su šlepetėmis…

Atsiminimai

Dabar V.Vaicekauskas baigia sutvarkyti savo fotografijų negatyvų archyvą. Prieš porą metų sėdo rašyti atsiminimus. Tačiau po kurio laiko pajuto, kad nesirašo. Atidėjo kuriam laikui, tačiau viliasi, kad pavyks užrašyti ir papasakoti visus išgyvenimus, kuriuos teko patirti per įdomų bei turiningą gyvenimą.