Šeštadienį lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ Agluonėnuose rinkosi į XXVII savo tradicinį pavasarinį susiėjimą. Čia aptarė savo reikalus, pasidalino rūpesčiais. O taip pat susipažino su vienos giminės istorija bei su užrašytais lietuvininkų šnekos žodžiais, kuriuos gerokai primiršo ir patys anksčiau šia šnekta kalbėję.  

Saulius SODONIS

Tokie kasmetiniai „Mažosios Lietuvos“ bendrijos susitikimai vyksta vis kitoje vietoje. Šį kartą ji buvo surengta Agluonėnuose. Čia ne tik buvo patogu suvažiuoti, bet greta yra nemažai atmintinų vietų – unikalios Agluonėnų senosios kapinės, išlikusi ir dabar gerokai atnaujinta lietuvininkų etnografinė sodyba ir šios gyvenvietės pakraštyje augantis lietuvininkų ąžuolynas. Netoliese taip pat garbingą praeitį menantys Vanagai, kurių apylinkėse gimė bei gyveno nemažai Mažosios Lietuvos kultūrai nusipelniusių asmenybių.

Tradiciškai, uždegdamas Mažosios Lietuvos spalvų – žalios, baltos ir raudonos – žvakes, susiėjimą pradėjo šios bendrijos pirmininkas Edmundas Paplauskas. Taip pat tradiciškai jis iš karto žodį perdavė dvasininkui – Vanagų bažnyčios diakonui Gediminui Kleinui, kuris pakvietė surinkusiuosius maldai bei susikaupimui. Vėliau pasakė labai prasmingą ir šiltą pamokslą apie tikėjimą ir žmogaus maldą Jėzui. Ir apie Dievo malonę, kurią gauna žmogus iš Aukščiausiojo. G.Kleinas taip pat perskaitė pavardes tų lietuvininkų, kurie nuo 2014 metų bendrijos susiėjimo „išėjo Anapilin“. Tai Eva Jankutė – Gerola, Albertas Juška, Lydija Aušrienė, Ina Drąsutienė. Bendrijos susiėjimo dieną Vilniaus palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje buvo minimos Kęstučio Milkeraičio vienerių metų mirimo metinės. Vilniuje prieš mėnesį taip pat mirė Lilija Rotkytė.

Suėjimą toliau tęsė bendrijos pirmininkas E.Paplauskas. Jis supažindino su nuo praėjusio bendrijos susitikimo padarytais darbais. Iš kurių labiausiai įsimintinas jis paminėjo išvykas į Kapinių šventę Bitėnuose bei kelionę į Kisinių kapines. Taip pat, sakė pirmininkas, bendrija prisidėjo prie Vacio Bagdonavičiaus paramos, siūlant jį garbingai J.Basanavičiaus kultūrinei premijai gauti. Pagerbta ir Eva Jankutė – minint jos 90-metį, o netrukus ir išlydint ją į Paskutinę kelionę. E.Paplauskas pasidžiaugė, kad šiais, Etninių regionų, metais, priekuliškė Edita Barauskienė ir bendrijos atstovas Vilniuje Vytautas Gocentas įtraukti į Etninės regionų globos Tarybą, kur atstovaus lietuvininkų reikalus.

Pirmininkas taip pat minėjo, kad E.Barauskienė parengė projektą Lietuvos Kultūros fondui. Jei jam bus pritarta, tai bus skirta parama bendrijos narių parama išvykom – pirmiausiai į kitą šeštadienį Bitėnuose vyksiančią kapinių šventę. O taip pat bus parengtas ir išleistas Tilžės aktui prisiminti bei įprasminti leidinėlis, kuris lapkričio mėnesį ir bus pristatytas.

Baigė pirmininkas primindamas, kad šie metai – paskutiniai šios bendrijos valdybos metai. Ir pasiūlė pagalvoti, ar nevertėtų dabar esantį 11 valdybos narių skaičių sumažinti, nes vis sunkiau surinkti lyg ir nedidelį jo kvorumą.

Apie vis mažėjantį narių skaičių taip pat kalbėjo ir bendrijos iždininkė Ieva Toleikytė – Biržienė. Tai, visų pirma, atsispindi bendrijos finansuose – jų taip pat mažėja. Ji priminė, kad anksčiau važiuojant kur autobusu, nariams prisidėti prie jo nuomos netekdavo. Dabar, dėl menkų finansų, tai daryti tenka kiekvieną kartą. Bet, liūdniausi, kad ir važiuojančiųjų kaskart vis mažėja. Pagaliau tik tuos, kurie aktyviai dalyvauja bendrijos veikloje, ji pasiūlė laikyti jos nariais. Dar ir tuos, kurie moka nario mokestį. Jis nėra didelis – 3 eurai nedirbančiam ir 6 Eur dirbančiam bendrijos nariui. Dėl tų pačių lėšų stokos teko atsisakyti ir iš Klaipėdos Savivaldybės panauda gautų patalpų. Tai blogai, bet tuo pat metu ir gerai, nes nebėra išlaidų – nebereikia mokėti tų patalpų draudimo, šiukšlių išvežimas ar abonentinių kai kurių paslaugų mokesčių. Apibendrinama iždininkė sakė, kad bendrija turi tiek pinigų, kiek surenka iš nario mokesčio. Taip pat kasą pasipildė ir mokesčių inspekcijos pervesta bendrijai skirta 2 % gyventojų skirta pinigų suma.

Po oficialios suėjimo dalies, klaipėdietė bendrijos narė Asta Kuosaite – Strumilienė, remdamasis senomis įvairių laikų giminės fotografijomis, papasakojo savo šeimos ir net giminės istoriją, kurią taip ir pavadino „Mano šeimos istorija“. Pasakojimą ji pradėjo nuo prosenelio Jono Keizerio, vieno iš Austro – Vengrijos imperijos persikėlusio palikuonių, iš Spengių kaimo pasakojimo. Tai buvo patrauklus pasakojimas, kuris liudija to meto gyvenimo realijas bei būdą. Įdomu, kad nors tais laikais (XIX a. pab. – XX a. pr.) fotografijos buvo retenybė, tačiau šeimos albume jų gan gausu. Jomis bei vėlesnių laikų darytomis, A.Kuosaite – Strumilienė ir pristatė savo šeimos istoriją. Ir nors dauguma anais laikais darytų fotografijų gan buitinės, tačiau ir iš aprangos, ir iš apyvokos daiktų bei aplinkos, o taip pat iš užrašų kitoje pusėje, galima daryti daug įvairių išvadų.

Po šio pasakojimo bendrijos narys Helmutas Lutužis prisiminė, kaip pats sau visai netikėtai ėmė ir sudarė senosios lietuvininkų šnekos žodynėlį, kurį ir pavadino „Dovilų ir gretimų apylinkių lietuvininkų žodžių žodynėlis“. Turėdamas gerą atmintį (čia pat susirinkusiems papasakojo vieną linksmą senų laikų istoriją), jis „iš galvos“, o vėliau padedamas kaimynių, užrašė dabar jau nebevartojamus lietuvininkų žodžius. Kai kuriuos juos išgirdę net šios bendrijos nariai prašė H.Lotužio paaiškinti, ką jie reiškia.

Oficialioji lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimo dalis baigėsi bendra giesme susiimkime už rankų. Po to buvo pažintis su Agluonėnų teatralais, kurie parodė nedidelį vaidinimą. Taip pat aplankyta etnografinė sodyba bei gražiai augantis Lietuvininkų ąžuolynas.