Indrė SKABLAUSKAITĖ

Turbūt pastebėjote, kad kalbėdami apie lietuvininkų gyvenimus, apie jų verslus, šventes, visuomet užsimename apie burtų, magijos pasaulį. Be šio gyvenimo etapo šišioniškių gyvenimas neįsivaizduojamas, nes kitaip ir būti negali, kas jau kas, bet lietuvininkai, senųjų prūsų palikuonys, buvo tikri antgamtinių dalykų žinovai…

Tad šį kartą apie tai, apie ką dabartiniai šišioniškiai sako: „Pri mūsų tokių dalykų nėr(a)… Mama tik liob kalbės, kad anos omama tikėjo tokiais nėkais“ (Mes tokiais dalykais nebetikime. Tik mama pasakodavo, jog jos močiutė tokiais niekais tikėjusi – aut.pastaba).

O čia, lietuvininkų krašte, ne vienam girdėta, jog laumės prie vandens skalbdavo savo nesibaigiančius audeklus, verpdavo ir ausdavo, čia apdovanodavo, nužudydavo arba apkeisdavo naujagimius. Čia jos ir žmogaus ateitį lemdavo. O pavakariais, lietuvininkų krašto dangumi, aitvarai skraidydavę, savo globėjams ne tik vogtus grūdus, pieno produktus,  bet ir pinigus nešiodavę. Tad šį kartą apie juos, apie laumes ir aitvarus.

Laumių diena – ketvirtadienis

Laumės vardas žinomas visose trijose baltų kalbose, (lietuviškai – laumė, latviškai – lauma, prūsiškai – laumigarbis). Etimologai teigia, jog baltų laumės vardas siekia net indoeuropiečių prokalbės laikus ir reiškia būtybę, kuri skatina augimą.

Laumės – naktinės būtybės, jų veikla prasideda saulei nusileidus. Laumės yra labiau žemiškos negu kitos deivės, turinčios ir žemiškų charakterio bruožų: patrauklios, seksualios, impulsyvios, iracionalios, ilgisi motinystės… Laumės – dvilypės būtybės – nuostabios darbininkės – verpėjos, audėjos, skalbėjos – apdovanojančios žmones materialinėmis gėrybėmis. Tuo pačiu ir kenkėjos, mirties nešėjos, galinčios vyrus mirtinai nuvarginti, o verpėjoms žarnas suverpti, avis nukirpti, arkliams karčius suvelti.

Klaipėdos krašte vadinamieji „nėkai“ ir prasidėdavo nuo laumių…Tai liudija ir XIX a. rašytiniai šaltiniai: „Seniausiose gadynėse būdavo ir laumių, o senieji lietuvininkai laikė jas per negeras dvasias, kurios pūstose vietose kaip prakeiktos turėjo laikytis, o vis moteriškame pavidale pasirodydavo. Jos galėdavusios labai dirbt, kaip antai: verpt, aust, o ir lauko darbus, bet jos negalėdavusios nei vieną darbą pradėt nei pabaigt. Piktą, arba iškadą, jos žmonėms nelabai padarydavo, bet tankiai gero“.

Vandens bei miško deivės, nakties, mėnulio būtybės lietuvininkų gyvenime dalyvaudavusios nuo pradžios iki pabaigos. Ypatingoji jų pasirodymo diena buvęs četvergas (ketvirtadienis). Laumės pasirodydavo sutemus, dažniausiai mėgdavusios keliauti būreliais. Jos apibūdinamos, kaip stiprios, nevaldančios savo jėgų, didelėmis kojomis, storomis lūpomis, didelėmis krūtimis pasižyminčios mitinės būtybės. Kartais jos galėdavusios būti didelės, kaip milžinės, supildavusios kalnus, įmindavusios daubas. Rinkdavosi jos paupiuose, paežerėse, ten skalbdavo, velėdavo kultuvėmis. Bet svarbiausia, kad jos mėgdavusios ir dabar nevengiančios žmonių namus aplankyti, o ten jau visokių niekšybių prikrėsti.

Laumių silpnybės

Labiausiai laumės jaučiančios silpnybę kūdikiams. Dažniausiai vagia arba lopšyje apkeičia nekrikštytus naujagimius. Sako, dažnai būdavę, kad motina ryte, lopšyje, rasdavo laumyką (laumiuką) arba net šiaudų kūlį. Laumykas toks ir likdavęs – neūžauga, kukulakis vaikas su  didele galva. Didžiausia iškada, kurią jos provydavo, buvusi ta – naujai užgimusius kūdikius pavogdavo ir apmainydavo. Tokie laumių apmainyti kūdikiai turėdavo bais dideles galvas, kurias jie niekados nulaikyti negalėjo, o kad ir dešimt metų ir dar senesni pastodavo, bet daugiaus, kaip dvylika metų, tokie kūdikiai nesukakdavę.
„Teip kartą viena gaspadinė ir tokį nuo laumės apkeistą kūdikį auginusi, ir jau buvęs dvylika metų sens, bet povisam be jokios nujiegos, teip kad jį turėjo vis nešiot ir valgydyt…“ (Bsv)

Pavogtuosius vaikus, laumės dažniausiai tol supdavusios, kol nugalabydavusios. Sako, kitaip jos nemokėdavusios.

Laumės pasižymėdavusios ir ypatinga seksualine energija, mėgdavusios vilioti ir sloginti vyrus, šiuos priviliojusi tol myluodavo, kol mirtinai užkamuodavo: „Viens bernas sau viens kamaro gulėjo, o jį vis kasnakt ateidavo laumė slogyt ilgą čėsą, teip kad tas žmogus jau povisam pasibaigęs buvo. Jis vislab bandė, ale nieks nemačyjo, iki jį viens žmogus pamokino, kaip jis tą laumę galėtų sugaut. (…)“ (Bsv)

Labiausiai laumės garsėdavusios tuo, jog niekaip nemokėdavusios pradėtų darbų baigti, o šis jų bruožas itin pakenkdavęs moterims. „Senieji mislyjo, kad laumės vis daugiausiai četvergvakariais tarp žmonių bastydavos. Šitas vakars tai buvo laumių vakars, ir todėl niekur neturėjo būt verpiama. Jei kur četvergo vakarą moters buvo verpusios, tai atgulus laumės ant tų pačių vindų ėmė verpt iki gaidžų, o verpalus imdavusios vis drauge. Todėl šitas vakaras tarp lietuvininkų iki šiai dienai yra švents vakars, bet ypačiai netur būt verpiama. Teipjau neturėjo tą vakarą būt skalbiama po saulės nusileidimo ir nei šiaip kokie darbai neturėjo būt dirbami, kuriuos laumės dirbdavo, jeib ne save pasišelptų, o žmonėms iškadą padarytų“. (Bsv)

Sako, jei naktį laumės užeidavusios į kokią trobą ir rasdavo nebaigtų darbų, tokių, kaip audimas, verpimas, sėsdavusios, ir verpdavusios. Verpdavusio jos tol, kol pirmieji gaidžiai pradėdavę giedoti. O kai pritrūkdavę verpalų, jos pasmaugdavusios moteris ir suverpdavusios  jų plaukus, ar net žarnas. Žmonės pasakoja, kad taip jau ne kartą yra buvę, „kad atsikėlęs kaimyn(a)s  rado savo motriškąją pasmaugtą“.

Būdavo ir tokių protingų šeimininkių, kurios sugebėdavusios laumes apgauti, antai: „Vėl nekuri gaspadinė užsitaisė darbų čėse kapą plonos drobės aust, ale vos galėjo pradėt. Dėl daug lauko darbų negalėjo prieit aust ir nemenkai pūstyjos, kad noprosnai užsitaisiusi, ir labai tankiai sakydavo:
– Mano drobę gaus laumės išaust.
Nekuriõ dienõ ir atėjo viena laumė ir sakė tai gaspadinei:
– Tu savo drobę vis siūlai laumėms aust. Dabar aš atėjau, aš tav tavo drobę iki baigiant išausiu. Ale jei tu, iki aš išausiu, mano vardą atmysi ir mane gražiai pamylėsi, tai ta drobė tav teks, o jei ne, tai bus mano.
Tai gaspadinei nemaž pradėjo rūpėt. Ale ji tik tuojaus įsimaišė pyragus ir kepė ir trūsavo, kaip tik galėjo, kad laumę pavitotų. Teip gaspadinei vis šen ir ten bebėgiojant, laumė vis pasigirdama audė ir sakė:
– Tai tik audž, tik dūzgia Bigutė.
Gaspadinė tai ir įsiklausė. Kaip jau iki baigiant laumė buvo audusi, tai ji, iš staklių išsilipusi, sakė:
– Na, gaspadin, dabar sakyk, kaip aš vardu.
Gaspadinė atsiliepė:
– Tai tik išaudė, tik išdūzgė Bigutė.
Laumė, tai girdėdama, nei mylystos, nei nieko nenorėjo, bet didiai supykusi ir vis spjaudydama išbėgo.(…)” (Bsv)

Kažkada minėjome, kad su laumėmis geriau susidraugauti arba išmokti kaip nuo jų apsisaugoti. Tad šį kartą tik priminsime, kad jei norite, kad gyvenimas lengvesnis taptų, laumės vyrų neviliotų, vaikų neapkeistų ir jokių niekšybių neiškrėstų, reikia visada turėti  šermukšnio šakelę, geriau šią „prie savęs“ nešiotis, dar galima “Jono naktį tris kryžius ant staldžio (tvarto) viršuje dėti ir su šermukšniais apkaišyti.“ O jei naktį pajustumėte, kad laumė spaudžia, reikia tik mažąjį pirštuką lankstyti, tada laumė atstojanti.

Aitvarai į lietuvininkų namus ne tik gėrybes nešdavo

Jono Bielauko ir Mykolo Sappuno Postilėje, vadinamajame Wolfenbüttelio bibliotekos rankraštyje, (1573 m.) apie lietuvininkus pasakojama, kad šie tiki „ing szemepazius, Eitwarius, kaukus, appidemes, kalnus, akmenis, medžius…“

Namų dvasia Mažojoje Lietuvoje vadinta aitvaru, kauku, kartais skalsinuku, gausinėliu, pūkiu, giliuku, damavyku, sparyžiumi, kutu, kokliku. Aitvarai gausindavo savo šeimininko gėrybes, padėdavo prižiūrėti arklius, net gėrybių, vogtų iš kaimynų, į namus atnešdavo. Aitvarai išrodydavo įvairiai, skirsdavo ugniniais kamuoliais, juostomis, rankšluosčiais: „Daug žmonių jį buvo matę taip lekiant kaip ilgą vienkartę, ir taip raudoną kaip ugnį. Pirmučiau jis atnešė tik skudurų, senų kurpių, utėlių. Kas tų daiktų nepriimdavo, tas ir nebegaudavo nieko, o kas priimdavo, sulaukdavo malonės – aitvaras vis „atvilkdavo“ pinigų, rugių, kviečių, gaspadinės ant aukšto rasdavo varškės, sviesto ir visokio kito gero. Kai jis nešdavo pinigus būdavo raudonos spalvos, kai javus – mėlynas, kai varškės – baltas, kai niekniekius – tai jo visai nebuvo matyti“.
Žmones, kurie savo nameliuose laikydavo aitvarus, vertindavo įvairiai. Vieni kaimynai jiems pavydėdavo, kiti smerkdavo. Dar kiti, aplink namus grūdus barstydavo, arklius pelenais girdydavo, ant aukšto kiaušinienės, kukulių padėdavo, gaidžio skiauterių nešdavo.

Aitvarai rasdavosi keliais būdais: būdavo išperimi iš gaidžio arba kuilio kiaušinio, dedamas į sterblę arba šeimininko ilgai pažastyje nešiojama; arba pirktas Karaliaučiuje, Rygoje, Liepojoje… Sako, į pirktinių aitvarų šeimininkus, kaimynai žvelgdavę neigiamai, mat pirkėjas privalėdavęs išsižadėti ir tėvų, ir Dievo, be to paprašyti velnio, kad šis pačios širdyje apsigyventų.

Tie, kurie bandydavo sugauti skrendantį aitvarą, nukentėdavo: apeidavo utėlėmis, niežais, kildavo pavojus net jo gyvybei.

Galiausiai aitvaro neverta „laikyti“ vien todėl, kad jį turintis žmogus sunkiai, miršta, o jo siela, po mirties, dažniausiai atitenka velniui…

Bsv – J.Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Vilnius: Vaga, 1993