Šilutės muziejus jau pradėjo pasirengimą keltis į naujai atgimusias Hugo Šojaus (Hugo Scheu) dvaro patalpas. Labai intensyviai yra rengiami ekspoziciniai planai. O apie tai, kaip atrodys dvaras po restauracijos, kaip planuojama čia išdėlioti turtingą Šilutės muziejaus ekspoziciją, visuomenei papasakojo muziejininkai, trečiadienį pradėję renginių ciklą „Šilokarčemos dvaras atgimsta. Nematytų dr. Hugo Šojaus kolekcijų pristatymas“.

Saulius SODONIS

Pirmoji pažintis buvo surengta parėjusią savaitę, į kurią atėję šilutiškiai labai daug sužinojo ir apie patį dvarą ir apie jo gyventojus. Be to, buvo surengta ekskursija po baigiamas tvarkyti dvaro patalpas, kurios metu muziejininkai aprodė savo būsimas patalpas bei supažindino, ką ir kur ketinama daryti. O taip pat pasidalino ir savo pagrindiniu rūpesčiu – nors iš išorės dvaras atrodo labai didelis, tačiau dėl įvairių dalykų, tinkamai eksponuoti turimas istorines vertybes bus labai sudėtinga. Tačiau yra kaip yra, todėl nežiūrint jau dabar įžvelgiamų problemų, kai tik bus galimybės, ekspozicija bus pradėta rengti.

Pradžia – pažintis su dvaru

Tačiau prieš pažintinę kelionę po dvaro rūmus, du istorikai supažindino su pačiu Šilutės dvaru ir jo gyventojais. Vyko pirmoji šio pažintinio ciklo dalis „Dvaro istorijos ir Šojų šeimos istorijos ekspozicijų pristatymas“. Labai džiugu, kad nors ir trumpam, į Šilutę sugrįžo buvęs Šilutės muziejaus istorikas, dabar Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Darius Barasa. Jis puikiai žino dvaro istoriją ir apie ją bei apie paskutinius savininkus – Šojaus giminę gali pasakoti labai išsamiai. Tuo jis domėjosi ir dirbdamas Šilutėje, o radęs laiko, aiškinasi ir toliau. Todėl jo pasakojimas buvo labai išsamus ir iliustratyvus.

Visą pasakojimą jis grindė senaisiais žemėlapiais, kuriuos istoriko požiūriu jis komentavo ir aiškino. Ir nors dauguma tų žemėlapių bei jų fragmentų jau buvo matyta ne kartą, tačiau istorikas leido įžvelgti įvairias detales, kurios iki be komentarų ir aiškinimų nieko nesakė.

O pradėjo jis ne tuo paties dvaro, kaip mums labiau įprasto pastato, o nuo dvaro, kaip ekonominio vieneto. Jo istorija siekia 1637 metus, kai žemės valda – 3 ūbai – buvo suteikta Francui Dormanui. Įdomu, kad H. Šojus labai domėjosi dvaro praeitimi, todėl dauguma istorinių liudijimų – žemėlapių – buvo jo kolekcijoje. Vėliau, priminė D. Barasa, dvaras su savo pastatu jau minimas 1721 metais. Nuo to laiko anksčiau ir buvo skaičiuojama dvaro istorija.

Vėliau, taip pat remdamasis žemėlapiais, mokslininkas aptarė, kaip Šilokarčemos dvaras kito ir evoliucionavo, kaip buvo perstatomas, rekonstruojamas bei kaip kentėjo nuo gaisrų. Ir baigė tuo, kad visa ne tik dabartinė dvarvietė, bet ir gretimose teritorijose yra būta įvairių dvaro pastatų, kuriuos šiandien galima atsekti tik iš žemėlapių ir galimų archeologinių kasinėjimų.

Dvaro gyventojai     

Ne mažiau buvo įdomus ir D. Barasos pasakojimas apie dvaro gyventojus. Tam garbusis Šilokarčemos dvarininkas H. Šojus skyrė labai daug dėmesio, matyt, ir lėšų. Norėdamas sudaryti savo genealoginį medį, bendravo su profesionaliais genealogijos specialistais, kurių paslaugos nemažai kainavo. Tačiau žinant H. Šojaus galimybes, tuo nereikėtų stebėtis.

Labai įdomiai, pasirodo, atsirado Šojų giminės herbas. D. Barasai su talkininkais pavyko rasti viduramžių laikų Šojų herbą. Ar jis susijęs su dvarininku, ar ne – šiandien atsakyti negali niekas. Tačiau aišku tiek, kad H. Šojus pasinaudojo šiuo senųjų laikų herbu ir ėmė jį taikyti kaip savo.

Įdomiausiai, kad minėti H. Šojaus laikų genealogijos specialistai nepadarė jam šio medžio. Tik parengė nemažai ruošinių. Tuo pasinaudojo D.Barasa, ir parengė Šilokarčemos dvarininko šeimos medį. Tačiau, kaip sakė istorikas, dėl plačios dvarininko giminės bei dėl įvairių niuansų, jis ėmėsi rengti tik vyriškąją Šojų giminės liniją. Kitkam tiesiog neužteko laiko.

Nemažai čia minėtos istorinės medžiagos turi pats Šilutės muziejus. Tuo tarpu nemažai Šojų archyvų pokariu pateko į Lietuvos Mokslų akademijos archyvą. Ten, bei Vokietijos muziejuose D.Barasa ir rado medžiagos savo tyrimams, kurį susirinkusiems trumpai ir pristatė.

Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė sakė, kad muziejininkai ruošiasi važiuoti į Mokslų akademijos archyvą, tartis dėl įvairių tų dokumentų kopijų darymo.

Muziejinis planas

Jį pristatė, bei, kaip atrodys planuojama ekspozicija, papasakojo Šilutės muziejaus istorikas Ignas Giniotis. Jis taip pat demonstravo skaidres, papasakodamas, kaip muziejininkai įsivaizduoja būsimą turtingą dvaro kolekcijos pristatymą. Ši dalis buvo patraukli tuo, kad visi surinkę aptarinėjo siūlymus ir ieškojo variantų, kaip kuo aiškiau papasakoti apie rinkinį bei Šilokarčemos istoriją.

Tuo metu ir paaiškėjo, kad visą tai eksponuoti nebus taip paprasta. Pagrindinė priežastis – daugybė langų ir durų. O taip pat techniniai architektų bei pastatą remontavusių darbuotojų sprendimai. Ne vienoje vietoje jie darė taip, kaip atrodė paprasčiau, o ne ieškojo optimalaus varianto.

Pažintis su dvaru

Po šio pristatymo visi susirinkę buvo pakviesti susipažinti su dvaru ir jo suremontuotomis bei restauruotomis patalpomis.

Išties, kai buvo apžiūrėtos patalpos, ne vienas buvo nustebęs, kiek mažai vietos šiame dvare. O ir tą labai ribotą erdvę mažino techniniai sprendimai. Kad ir lifto neįgaliems lankytojams įrengimas. Jis dėl savo specifikos ir didelių apimčių užėmė dviejų iš šiaip jau nedidelių patalpų vietą. tad muziejininkams teks gerai pasukti galvą, kaip išdėlioti sukauptas istorines vertybes.