Vasario 27 d. netekome šviesios atminties mokslininko, kraštotyrininko bei krašto patrioto rusniškio Kazimiero Gaigalo. Jo darbų tęsėjas bei žinovas Egidijus Bacevičius rengia publikaciją, kurioje atskleis iki šiol mažai žinomas K.Gaigalo veiklos ir darbų aspektus. Siūlome pirmą pažintį su šiuo darbu.

Egidijus Bacevičius

Į kraštotyrinį judėjimą Kazys Gaigalas įsitraukė atvykęs į Rusnę. Prieš jo akis praėjo pusės amžiaus Rusnės miestelio gyvenimo atkarpa, daugelio įvykių liudininku ar dalyviu jam teko būti. Po kasdienių darbų aistra pamario krašto praeičiai buvo turiningas laisvalaikio užsiėmimas ilgais žiemos vakarais.

Savišvieta ir kraštotyra keliems dešimtmečiams buvo tapusi gyvenimo būdu, nedaloma dienotvarkės dalis. Tai skatino aplinkinių kurstomas žingeidumas. Savito gamtos kampelio praeitį bandė pažinti susitikimuose su žvejybos amato žinovais, lankydamasis žuvis gaudančio ir ją perdirbančio žmogaus aplinkoje ir namuose.

K.Gaigalą domino pamario praeities klausimai, įvykiai, kurių liudininku, pradininku ar dalyviu teko būti. Pirminiame savo veiklos tarpsnyje jis domėjosi žuvų ir žvejybos raida mariose ir Nemuno žemupyje. Dėl savo aktyvios veiklos, 1962 m. buvo išrinktas Šilutės kraštotyros draugijos skyriaus pirmininku. Skyriaus nariai buvo Šilutės ir aplinkinių kaimų ir miestelių mokytojai, kultūrininkai bei visuomenininkai. Metiniuose susirinkimuose skaitė pažintinius pranešimus, paskaitas Žinijos draugijos vakaruose. Žinias skleidė žvejams Šilutėje, Kintuose ir Rusnėje, Nidoje ir Juodkrantėje, Drevernoje.

Nuo 1955 m. Šilutės rajono ir respublikinėje gamtosauginė švietėjiškoje spaudoje skelbė rašinius apie potvynius, verslines žuvis, žvejybos eigą, bei priemones Kuršių marių žuvų gausumui atkurti. Vėliau nuo kraštotyros nutolo. Pakartotinai prie jos sugrįžo išėjęs į pensiją, kuomet pradėjęs daugiau rašyti į spaudą. Jo bibliografiją sudaro per 300 mokslo populiarinimo bei kraštotyrinių rašinių.

Marių žuvų tyrimų istorijos dalis

Žinių apie krašto žuvis buvo tyrėjo moksliniuose darbuose. K.Gaigalas gerai žinojo savojo laikmečio žūklę ir žvejybos ypatumus. Nuo 1957 m. jis pamaryje vykdė žuvų ir žuvininkystės tyrimus. Aprašė, kaip esant toli nuo mokslo centrų ir bibliotekų, galima tirti žuvis ir žūklės verslą. Viename pirmųjų straipsnių aprašė pirmąją 1958 m. gegužę Šilutės II vidurinės mokyklos salėje įvykusią mokslinę konferenciją, kuri buvo surengta paanalizuoti vykdomus Kuršių marių mokslinius tyrimus.

1973-1975 m. K.Gaigalas rūpinosi statytos Ekologijos instituto Rusnės ichtiologinės laboratorijos reikalais ir jai visą laiką vadovavo. Įdomu, kad tose patalpose stikliniuose induose buvo saugomi įvairiu laiku Nemuno žemupyje ir mariose sugauti gauruotažnypliai krabai, jūrinės nėgės, sterlės ir kitos retenybės. Jis taip pat vykdė mokslinius tyrimus, skelbė mokslinius darbus. Visa tai vėliau sugulė į XX a. vidurio Kuršių marių žuvų tyrimų istoriją.

Vienas esmingiausių ir brandžiausių darbų yra jo knyga „Lietuvos žuvininkystė Nemuno žemupio regione“ (2011). Maždaug 15 pažintinių straipsnių apie Kuršių marių ir Nemuno žemupio pagrindinės verslinių žuvų ir nėgių žvejybą parengė Mažosios Lietuvos enciklopedijai. Verta paminėti ir K.Gaigalo knygą „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba“ (2001). Šioje knygoje apibendrinti svarbiausi tyrimai ir gamtosauginė veikla.

Žvejybos būdai ir žuvų apsaugos tyrimai

1961 m. rajoniniame laikraštyje „Leninietis“ skiltelėje „Mes gyvename prie marių“ skelbė 10-ies dalių kraštotyrinį straipsnį „Iš žvejybos istorijos Kuršių mariose“. Čia apžvelgė pirmtako žvejybos inspektoriaus Achat Vachitovič Abdulin‘o užrašus ir žūklės laimikių apskaitas. Iš jų matosi, kad K.Gaigalas buvo nuodugniai susipažinęs su prieškario Žemės ūkio ministerijos inspektoriaus Andrius Randomanskio knygele „Mažosios Lietuvos žvejyba“. Taip pat vienas skyrelis skirtas 1948 m. įsteigtoms Ernst Telmano (Rusnės) ir Roza Liuksemburg (Kintų-Ventės rago) žvejų artelėms.

Kraštotyriniai žvejybos ypatumai jo buvo gvildenti disertacijoje ir moksliniuose straipsniuose. Čia minėjo žvejybos įrenginių įvairovę ir žūklės būdus (ungurines gaudykles, vėgėlinius vartus, nėginius bučiukus, įvairios rūšies tinklus ir velkatinklius, įvairios paskirties kaproninius tinklus) ir jų panaudojimą mariose žiobrių, starkių, karšių, kuojų ir kt. žuvų žūklei.

1962 m. Rusnės žvejai sukūrė trispyglių dyglių gaudykles. Iš nemaistinių žuvelių buvo planuota lydyti taukus ančių lesalui pagerinti. Pakartotinai žinias skelbė knygoje „Rusnė“ straipsnyje „Apie rusniškių žvejybą“. Jo, žuvų tyrėjo, sudarytos žuvų laimikių suvestinės, tęsiamos iki šių dienų, tik jau šių dienų Kuršių marių žuvų ir žuvininkystės tyrėjų.

Vertinga jo kraštotyrinio palikimo dalis yra žvejybos taisyklių ir pagrindinių įstatymų prieškariu ir tarybiniu laikotarpiu apžvalga. Rašė savo nuomonę apie naujai parengtas taisykles ir žūklės pertvarkas, jų privalumus ir trūkumus. Nuo 1957 m. dalyvavo žvejybos taisyklių sukūrimui ir atnaujinimui. Į žuvininko pastabas atsižvelgta rengiant Lietuvos Gamtos apsaugos įstatymą 1960 m. ir nepriklausomos Lietuvos žvejybos taisykles.

Pamario žvejų portretai

1955 m. K.Gaigalas daug bendravo su žveju Augustu Deivilaičiu (1897-1968) iš Uostadvario. Prakalbinto žvejo (senbuvio, vėliau vadinto lietuvininku) tautosakos pavyzdžiai ir literatūriniai portretai spausdinti rajono laikraščiuose nuo 1963 m.

Pamario senbuvių vaizdai gyvenamoje ir darbo aplinkoje papildyti sudėtingų likimų žmonių gyvenimo istorijomis. Ryškesni veikėjai išgarsinti šalyje ir už jos ribų. Rodės, po šių kultūrininkų darbų kažką vertinga ir nauja pridurti beveik neįmanoma. Tačiau K. Gaigalas kasdieną bendravo su žvejais. Juos siejo ne trumpalaikiai santykiai, susitikimai vasarą ir rudenį. Rusniškius siejo daugiametė kaimynystė, įvairiomis aplinkybėmis susiklostę santykiai. Žvejybos inspektorius pažinojo žvejų artimuosius, sūnus ir anūkus, neretai pasukusius tėvų ir senelių žvejų takais. Sutiko ir pažino uolius ir sąžiningus amato žinovus, kaip ir apsileidėlius, velnio lašus ir lengvą gyvenimą mėgstančius brakonierius. Atsiminimus apie sutiktus žvejus K.Gaigalas rašė dešimtmetį – dviem pavėlavęs. Daugelis aprašomų veikėjų jau buvo išėję Anapilin, dėl to gyva atmintis apie juos buvusi kiek priblėsus.

Kraštotyrininkas Kazys Gaigalas rengdamas sumanytą darbą, ne visai pasikliovė atmintimi. Tikslindamas trisdešimties – keturiasdešimties metų įvykius, pagalbos kreipėsi į tarybinio laikotarpio žinovą Rubeną Bukavicką. Teiravosi žvejų gyvenimo datų, tikslino vardus ir pavardes.

Siekdamas didesnio susidomėjimo ir sklaidos, rašinys skelbtas „Šilokarčemos“ laikraščio priede „Šilainės sodas“ (2011). Šiuo metu turime K.Gaigalo užrašytus ir perteiktus šių žvejų portretus: Adomas (tėvas) (1901-1988) ir Heincas (1930-2002) Goberiai, Vilius (1907–1977) ir Ernstas (1930–1998) Žemaitaičiai, Jonas (1938–1978) ir Petras (1937) Povilaičiai. Kituose rašiniuose minėti Mėta ir Fricas Endriukaičiai, Jonas Liokaitis (1927–1994), Dovas (1888­­–1958), Erichas (1925–2000) ir Maksas (1930–2000) Šukiai. Užsiminta apie Pakalnės kaimo žvejus Skatullį, Werderį ir Erčių Liutkų (žvejybos inspektorius), Vilių Nopeną, Jurgį Cimermaną ir kt.

Vertingi mokslininko prisiminimai yra apie gamtosaugos eigą pamaryje. Jis mini susitikimus su Lietuvos TSR Gamtos apsaugos komiteto pirmininku Viktoru Bergu, su kuriuo diskutuota, kaip  bandymus pamario ūkio plėtrą derinti su tvaria gamtosauga, kaip darniai plėtoti pievininkystės ir žuvininkystės ūkį.

Kelis kartus skelbtas rašinys apie bandymus žūklauti Krokų lankos draustinyje. Čia pasakojo, kaip įkalbėjęs į pamarį atvykusį Gamtos apsaugos komiteto pirmininką, kad šis vietiniams žvejams – senbuviams Otui Lėmanui ir Hermanui Šiauliui Krokų lankos ežere leistų žūklauti. 1959, 1961 ir 1962 bei 1964 m. buvo paspęstos dvisparnės ungurinės gaudyklės ir venteriai. Žūklavo E. Žemaitaitis su padėjėju Vilium (tėvu), taip pat E. Finkis, Petras Luneckas, A. Taroza, S. Zakarauskas ir J. Zenevičius. Sugauti įspūdingi laimikiai. Apie tai rašoma Klaipėdoje leidžiamame žurnale „Jūra“.

Žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ bei Klaipėdos laikraščio priede „Jūra“ skelbti jo prisiminimai apie žveją Boleslovą Antanavičių (Albino tėvą). Rašiniams tikroviškumo teikė artimųjų duotos nuotraukos, spalvingi prisiminimų intarpai.

Ne kartą išsamiai aprašęs Ervino Prūso (1935–2011) verslą. Rašė, kaip amato žinovas iš karklo vytelių pina bučiukus, kaip juos suriša po dešimt vienetų į pantus, ir rugsėjį-spalį, būtinai per delčią, išmeta Atmatoje ir gaudo į neršto vietas traukiančias upines nėges. Sugautos nėgės miklių rankų šeimininkės išdarinėjamos, skrudinamos ant rūstų ir čia pat, dar neataušusios patiekiamos ant stalo. Kita dalis laimikio rūkoma ir troškinama, taip ruošiant juos ilgesnei atsargai. E. Prūsas šiuo amatu vertėsi nuo 1962 m. Pradžioje į žūklę vykęs tėvu, vėliau tik su broliu, dar vėliau vienas ar su gyvenimo drauge. 2008 m. apie šį amatą Zita Kelmickaitė sukūrė dokumentinę apybraižą „Ervinas Prūsas ir nėgių gaudymas pamaryje“. K. Gaigalas filme atstovavo mokslinę verslo pusę – pasakojo apie nėges, jų gyvenimo būdą, kaip jos atkeliauja į Nemuno žemupį ir yra sugaunamos.

Neliko abejingas laivams

Iš Klaipėdos laikraščio 2008 m. sužinojęs apie Lietuvos jūrų muziejaus atkuriamą – atnaujinamą „naują“ dorę, labai tuo domėjosi. Laikraščio žinutėje pasidžiaugė atkuriamu laiveliu. Tikslino, kad po 1960 m. medinius motorlaivius dores ir pusdores keitė naujos kartos plieno valtys („kazankės“/„dušegūbkos“) ir botai (listerbotai). Prisiminė, Kuršių nerijos dorės ir pusdorės (20-ies arklio jėgų) kūbrikų neturėjusios. Kūbrikas dorėje buvęs ne viduryje, kaip matęs iš laikraštyje iš muziejaus atkuriamo laivelio nuotraukose, bet gale. Dores su kūbrikais gaudavo iš Kriūkų. Priekinį kūbriką pasistatydavo Rusnės staliai, laivą pristačius į žūklės uostelį.

Pamario potvyniai

Per pusamžį Rusnėje K.Gaigalas tapo veikliu pamario metraštininku, matė daugelį gamtinių fenomenų ir gamtosauginių-visuomeninių reiškinių. Buvo liudininkas Nemuno žemupio permainų iki 1959 m., kuomet buvo pastatyta Kauno hidroakumuliacinė elektrinė. Mėgo rašyti apie pamario potvynius. Pirmas straipsnelis apie potvynius skelbtas 1958 m. gegužę.

Antra Rusnėje praleista žiema buvusi gili, pavasaris vėlyvas ir šaltas. Pamarį ištiko didelis potvynis. Gelbėti laukų žvėreliai. Pastebėtina, kad tai buvo paskutinis didelis žemupiui būdingas potvynis. 1958 m. balandį ilgai pamario gyventojus į neviltį varęs potvynis tapo pavyzdiniu.

Straipsnį apie potvynį skelbė keliuose leidiniuose, kaskart papildydamas einamųjų metų naujovėmis, pateikdamas savitų vertinimų (1958, 1962, 1970, 1996, 1999, 2004, 2005, 2006 ir kt.). Pamažu tapo tikru pamario potvynių žinovu. Didelio atgarsio susilaukė po 1993 ir 2003 m. potvynio. Ištraukos iš straipsnio skelbtos albume „Šilutė: Potvynis ir žmonės“ ir pažintinėse knygose apie pamario gamtą.