Prieš keletą dienų šilutiškis poetas ir novelistas Audrius Šikšnius iš Vilniaus parsivežė naują savo knygelę „Paklausk žalčio…“. Joje eilėraščiai ir dvi novelės. Pavadinimą knygai davęs pasakojimas dar turės tęsinį. Kodėl ne iš karto visas pasakojimas paskelbtas, kas naujo šioje, šeštoje, knygelėje bus vartydamas naująją knygą, kurią kaip ir keletą pastarųjų iliustravo tas pats dailininkas Aurimas Liekis, pasakojo pats jos autorius. Vienas pagrindinių knygelės leidėjų – ir toliau mecenavimo tradicijas Šilutėje puoselėjantis verslininkas bei politikas Arvydas Jakas.

Saulius SODONIS

Skaitytojai pageidavo

Su Audriumi labai malonu bendrauti – kalba jis maloniu balsu, savo pasakojimą lydėdamas vaizdingais ir paprastais liaudiškais žodžiais, pabrėždamas juos išraiškingais gestais. Gal tai ir patraukia nemaža žmonių, kurie ne tik mielai skaito jo eiles ar pasakojimus, bet ir gausiai renkasi į susitikimus su juo.

Paklaustas apie naujosios knygos atsiradimą jis sakė, kad kažkada, rėmėjų pagalba leisdamas savo pirmąją knygelę „Namų link“ manė, kad ir šimtas jos egzempliorių būsią daug. Tačiau žymiai didesniu tuokart tiražu išėjusios knygelės labai greitai neliko. Joje esantys pamąstymai apie nesenus kaimo gyvenimo laikus ir vaizdus sudėti į trumpas ir talpias eiles, buvo greitai įvertinti skaitytojų. Todėl ši pirmoji knygelė šiuo metu jau yra tapusi bibliografine retenybe. Pasak A. Šikšniaus, yra nemaža žmonių, kurie pageidavo tą knygelę įsigyti. Todėl ir kilo mintis pakartoti ją.

Tuomet jam, šių knygų redaktorei poetei Birutei Morkevičienei kilo mintis ne tik dar kartą paskelbti tai, ko pageidavo skaitytojai, bet knygelę papildyti didelį skaitytojų susidomėjimą sukėlusiomis novelėmis. Viena jų „Paklausk žalčio…“ buvo publikuota „Pamaryje“. Tačiau joje esantis pasakojimas yra ir bus tęsiamas minėtame laikraštyje. Leidėjai apsisprendė vieną jo dalį paskelbti kaip atskirą kūrinį naujojoje knygelėje. Panašiai buvo ir su Jono Avyžiaus romanu „Sodybų tuštėjimo metas“ – nors už išleistą romaną jis ir buvo apdovanotas aukštu sovietiniu apdovanojimu, tačiau rašytojas šį pasakojimą tęsė iki pat savo mirties.

Taigi naujoje A. Šikšniaus knygelėje yra bemaž dauguma pirmoje knygelėje spausdintų eilėraščių bei dvi novelės.

Istorija iš gyvenimo

Paklaustas, kaip gimė ši novelė, kuri jau virsta į apysaką, Audrius atsakė, kad visi jo pasakojimai – tai perpasakotos gyvenimiškos istorijos, kurias jis išgirdo ar tiesiog pats jas išgyveno. „Paklausk žalčio…“ istorijos pradžią jis sužinojo iš jo pasakojimo herojės, o kitą dalį, kuri nemažiau intriguojanti – patyrė gyvendamas greta herojės Onos.

Žinoma, tą novelę reikia skaityti, tačiau trumpai apibūdinant – tai pasakojimas apie moterį, kuri buvo ir gabi, ir turtinga. Ji buvo daug gyvenime pasiekusi, tačiau iki pat gyvenimo pabaigos ją lydėjo vaikystėje įvykęs baisus atsitikimas: nepaprastai bijodama namuose Dzūkijoje apsigyvenusio ir visų šeimos narių numylėtiniu tapusio žalčio, jį, pasitaikius progai, užkapojo. Ir nuo to laiko toje šeimoje prasidėjo nelaimės – vienas po kito mirė šeimos nariai. Nelaimės – ji buvo įsitikinusi, kad tai to žalčio kerštas – šio pasakojimo heroję persekiojo visą gyvenimą. Jį Ona baigė visiškai degradavusi, visą laiką prisimindama tą vaikystės patyrimą ir pasakodama savo aplinkos žmonėms.

Per A. Šikšniaus jausmus ir mintis perėjusi istorija tapo labai intriguojančiu pasakojimu, kurio tęsinio jau laukia ne vienas su jo pradžia susipažinęs skaitytojas. Audrius istorijos tęsinį jau rašo, todėl neužilgo jis vėl bus spausdintas.

Paklaustas, ar pabaigęs šį pasakojimą rašytojas dar turės, ką naujo papasakoti, sakė, kad istorijų jis ir pats nemažai yra išgyvenęs. Beje, išgirdę, kad A. Šikšnius domisi gyvenimiškai pasakojimais, jam pasakoja su juo susitinkantys ir bendraujantys žmonės.

Vis dėlto – labiau poetas

Prieš šešerius metus mūsų pasakojimo herojus išgarsėjo ne novelėmis, o eilėmis. Tad buvo įdomu sužinoti, kaip jis jas kuria. Pasirodo, tai žymiai sudėtingesnis procesas. Tie jo neilgi eilėraščiai labiau primena ne tradicines eiles, o greičiau yra savotiški pastebėjimai, ar minčių štrichai. Jie suskamba jo galvoje ir tada neduok, Dieve, neturės popieriaus ir rašiklio. Jei nespėjo jų užrašyti – antrą kartą jų nebesugauna. Tokių atvejų būta labai daug. Audrius jau įprato nuolatos turėti ir popieriaus, ir rašiklį, kad eiles galėtų užsirašyti, todėl praradimų (gal netekimų) yra ne taip jau daug.

Paklaustas, kada tos eilės suskamba, jis negalėjo pasakyti. Tik paminėjo, kad mintys daugiausia aplanko  būnant kur nors gamtoje. Gal taip yra todėl, kad atmintyje iškyla jo vaikystės gimtųjų vietų vaizdai. Juos autorius dažniausia perteikia savo eilėmis. Suskamba ir Lietuvos aktualijos, kurioms jis negali likti abejingas.

O štai prozą jis rašo kitaip. Tam būtini trys dalykai: stalinė lempa, plunksnakotis ir languotas popierius. Nors jis tikras vyturys – keliasi anksti ryte – savo pasakojimus jis pradeda užrašinėti apie 10 valandą vakaro. Tuomet užrašai nuolatos taisymomi, perrašinėjami. Vėliau tai, kai jau mano surašęs tinkamai, atiduoda savo bendraminte tapusiai B. Morkevičienei, kuri užrašus redaguoja, ar nesutikdama su autoriumi siūlo ką nors keisti. Toks jų kūrybinis bendradarbiavimas tęsias ketverius metus.

Baigiant pokalbį A. Šikšnius prasitarė, kad jau rengiama nauja knyga. Ją ketinama pavadinti – „Motinų valanda“. Knygoje bus jau visiškai nauji eilėraščiai bei taip pat didelį susidomėjimo sulaukusi novelė „Gegužiukas“.