Gegužės 30 dieną sukako 20 metų, kaip į namus amžiams sugrįžo Rambyno kalno vaidila, Mažosios Lietuvos patriarchas, spaudos ir kultūros veikėjas Martynas Jankus. Tai progai atminti M. Jankaus muziejus surengė nedidelę atminimo popietę. Joje dalyvavo kultūrininkai, Pagėgių savivaldybės vadovai bei tie, kam teko dalyvauti šiame šios iškilios asmenybės sugrįžime.

Pradžia

Nors tą ketvirtadienio rytą kiek lynojo, tačiau popiet, kaip prasidėjo ši prisiminimų popietė, nušvito saulė, nurimo vėjas. Lygiai taip buvo ir prieš 20 metų 1993 metų gegužės 30 dieną. Tačiau tuomet į Bitėnus, kur iš Šilutės buvo atvežta urna su M.Jankaus palaikais, važiavo daug žmonių iš visų Lietuvos kampelių.

Šį kartą tuos prieš dvidešimt metų vykusius įvykius prisiminti atėjo viena iš M.Jankaus muziejaus įkūrėjų, o vėliau ir jo puoselėtoja Birutė Žemgulienė, atvyko tuometinis Šilutės rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Saulius Sodonis, dalyvavo dabartinė M.Jankaus vadovė Liuda Burzdžiuvienė. O taip pat drauge buvo ir Rambyno regioninio parko darbuotai, Pagėgių Kultūros centro atstovės,  Pagėgių bibliotekininkės. Dar kartą M.Jankui nusilenkti atvyko Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir jo pavaduotojas Vytautas Stanišauskas. O nepakartojamą nuotaiką kūrė ne tik Rambyno kalno papėdėje esančių Bitėnų kapinaičių aplinka, bet ir etnografinis ansamblis „Kamana“, vadovaujamas Aksaveros Mikšienės.

Prieš dvidešimt metų vykusiems įvykiams atminti M.Jankaus muziejaus darbuotojai surengė nedidelę fotografijų parodą, kurią iškabino tiesiog ant kapinių vartų. Ne vienam pažiūrėjus į tas nuotraukas buvo taip miela prisiminti tą jaudulį, kurį teko patirti į Amžiną poilsio vietą, šalia tėvų ir giminaičių palydint garbųjį Mažosios Lietuvos patriarchą.

Po neilgo susikaupimo, vedami „Kamanos“ dainos susirinkusieji atėjo prie M.Jankaus kapo. Čia buvo padėta gėlių, uždegtos žvakutės. Visi prisiminimai buvo numatyti prie improvizuotos jau minėtos parodos.

Atsiminimai

Prisiminimus pradėjo Liuda Burzdžiuvienė. Ji perskaitė ir surinkusiems dar kartą priminė paskutines M. Jankaus gyvenimo dienas Vokietijoje, Flensburo mieste, pasitraukusiųjų asmenų stovykloje. Jam mirus 1946 m. gegužės 23 dieną jo draugai, bičiuliai bei bendraminčiai išleido specialų leidinį „Martynas Jankus – Mažosios Lietuvos patriarchas“. Jame Martyno Jankaus gyvenimą ir veiklą aprašė žymus kalbininkas Juozas Senkus. O pabaigoje įdėtas laidotuvių komiteto skelbimas. Jame papunkčiui aprašyta, kaip vyks laidotuvės: sakoma, kad jų metu nutraukiami visi pasilinksminimai, o vėliavos turi būti nuleistos iki pusės stiebo. Toks gedulas skelbimas nuo gugužės 23 d. iki birželio 2 d. Toliai be viska ko kalbama, kad kūnas velionio šeimos valia bus kapinių krematoriume sudegintas. Be to, ten ne tik išvardinta, kas kalbės, bet ir nuo ko bus vainikai: Lietuvos valstybės pasiuntinybės Berlyne, Mažosios Lietuvos lietuvių, Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Vyriausiojo Komiteto, Lietuvių žurnalistų sąjungos, kiekvienos lietuvių stovyklos atskirai, E. ir J. Bildušių ir svečių, atstovaujančiųjų kitur esančias lietuvių organizacijoms. Po mirties kaukę velioniui nuimti rūpintis pavesta dailininkui Vincentas Vizgirda. Pasakyta, kad po laidotuvių visi jų dalyviai renkasi trijose lietuvių apgyvendintuose namuose. Raiškiai L. Burzdžiuvienės skaitomas tekstas leido lyg ir vėl prisiliesti prie prieš daugelį metų vykusių įvykių.

Saulius Sodonis prisiminė prieš 20 metų įvykius. Jis kalbėjo, kad M.Jankaus grįžimas namo iš pats pradžių buvo apipintas įvairių nesusipratimų ir nebuvo toks iškilmingas, kaip prieš porą metų čia taip pat grįžusio Vydūno. Nežiūrint to, Mažosios  Lietuvos patriarchas buvo palaidotas su didžiausia pagarba ir labai gražiomis iškilmėmis. Kalbėtojas prisiminė, kad labai daug prie šių iškilmių prisidėjo Šilutės bibliotekininkai, kur buvo pirmasis M.Jankaus sustojimas: į Šilutės biblioteką, kur buvo jis pašarvotas. Čia atsisveikinti su juo vyko Šilutės bei visos Lietuvos žmonės.

Vėliau jau čia, Bitėnuose, buvo sakomos atsisveikinimo kalbos, pabrėžiant M.Jankaus nuopelnus bei darbus. Labai padėjo Šilutės šauliai, kurie ne tik lydėjo patriarchą į paskutinę kelionę, bet taip pat daug padėjo rengiant šias laidotuves.

Birutė Žemgulienė savo prisiminimus pradėjo nuo M.Jankaus eilėraščio, kurio jis lyg ir savo testamentą surašė – „Nors ir pelenu, bet gimtuos namuos“. Vėliau ji taip pat prisiminė įvairių to laiko detalių, kaip reikėjo laukti, kol iš Šilutės bus atvežta jo urna. Vėliau ji dar pridėjo keletą akimirkų, kaip dar sovietmečius čia, Bitėnuose lankydamasis muziejuje vokietis Ditmaras Albrechtas, pasižadėjo surasti M.Jankaus kapą Flensburge, netoli kurio jis gyveno. Tai jis netrukus ir padarė. O į Bitėnus atvežė saują žemės nuo jo kapo.

Nors dabartinis Pagėgių meras V.Komskis tuo metu dirbo kitus darbus iš šiose iškilmėse nedalyvavo, tačiau savo kalboje sakė labai daug sužinojęs apie čia prieš dvidešimt metų vykusias iškilmes. Ir dėkojo likimui, kad kaip tik Pagėgių seniūnijoje ir Rambynas, ir Bitėnai, kur taip smagu būti ir kur vyko tokie svarbūs visai Lietuvai įvykiai.