Penktadienį Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje grupė Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkų mūsų krašto bendruomenei pristatė jubiliejinį – XXV – savo tęstinį leidinį „ACTA HISTORICA UNIVERSITATIS KLAIPEDENSIS“. Beveik visas leidinys skirtas jau keletą metų vykdomam ir toliau tęsiamam projektui, kurio tyrinėjams unikalus ir pamažu nykstantis buvusio Klaipėdos krašto paveldas – senosios krašto kapinės.

Saulius SODONIS

Tyrinėjamos jau seniai

Susitikimo pradžioje Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (toliau BRIAI) direktorė istorijos mokslų daktarė Silva Pocytė susirinkusiems sakė, kad nors senosios šio krašto kapinės visą laiką buvo dėmesio centre, tačiau kiek nuodugnesni tyrinėjimai prasidėjo tik 2006 metais. Tuomet grupė mokslininkų parengė metodiką, kaip reikėtų tyrinėti šį paveldą, į ką pirmiausiai derėtų atkreipti dėmesį.

Pasinaudojus Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ buvo parengtas projektas „Klaipėdos krašto etnokonfesinio paveldo tyrimai, sukuriant geografinę informacinę sistemą“. Taip atsirado platesnė ekonominė galimybė nuodugniai atkreipti dėmesį į kapines. Į jas buvo pasižiūrėta kompleksiškai, senąsias kapines tyrinėjant įvairių sričių specialistams, pradedant kalbininkams ir informacinių technologijų žinovams. Visa iki šiol sukaupta medžiaga pateko į Klaipėdos universiteto leidinį, pavadintą „Klaipėdos krašto konfesinis paveldas: tarpdisciplininiai senųjų kapinių tyrimai“. Jį pristatyti ir atvyko minėta BRIAI vadovė S. Pocytė, buvęs šilutiškis, istorikas Darius Barasa, kuris dabar dirba minėtame institute, KU profesorius, istorijos mokslų daktaras Rimantas Sliužinskas, docentas Arūnas Baublys, kalbininkė Asta Balčiūnienė, techninių dalykų žinovas KU Jūrų technikos fakulteto lektorius, technikos mokslų daktaras Arminas Štuopys, augalų žinovė, botanikė docentė Rita Nekrošienė ir KU leidyklos vadovė Lolita Zemlienė.

Kapinių istorija tik nuo XVI a.

Darius Barasa pasakojo, kad laidojimas kapinėse nėra labai senas dalykas. Jis šiame moksliniame leidinyje parengė straipsnį „Niekas neturi būti palaidotas kaip gyvulys“. Jame jis apžvelgė teisinius dalykus, kuriais imta reglamentuoti šį gyvenimišką procesą Prūsijoje XVI–XVIII a.

Nuo jau minėto XVI a. atsirado įvairių teisinių dokumentų, kuriais buvo reglamantuota, kaip reikia elgtis mirus, kaip numirėlis turi būti laidojamas, kokios gali būti rengiamos šermenys ir net kiek joms galima išleisti pinigų. Nuo to laiko buvo išsakomas supratimas, kad mirtis nėra pabaiga, todėl į kapines reikia žiūrėti kaip į savotišką miegamąjį, kuriuo būtina pastoviai rūpintis. Buvo nustatyta, kad laidojant turi dalyvauti ne tik artimieji, bet ir kunigas, būtini giedotojai. Taip pat buvo tiksliai reglamentuotas mirus vyrams bei moterims skirtas gedulo laikas. O jis skyrėsi.

Daug rūpesčių, matyt, turėjo valdžia dėl kapinių aptvėrimų, nes ne vienas teisės aktų reglamentavo šią tvarką ir nusakė būtinybę tai daryti. Įdomu, kad kaip tik kapinėse imta auginti atvežtinį augalą – šilkmedžius. Daugiau saugant juos, o ne kapus, buvo valdžios reikalaujama kapines atverti. XVI–XVIII a. valdžia rūpinosi, kad per šermenis žmones per daug neišlaidautų, taip pat prižiūrėjo, kad velionis būtų šarvojamas naudojant vietines žaliavas – medžiagas. Net ir tokiu būdu Prūsijos valdžia rūpinosi vietine pramone.

Kruopšti metodika ir daugybė informacijos

Klaipėdos universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Baublys supažindino su kapinių tyrinėjimo metodika. Tie, kurie žinojo apie prieš bemaž septynis metus parengtąją, pastebėjo, kad ji labai patobulėjo. A. Baublys pademonstravo nemaža pluoštą įvairių brėžinių bei schemų, kurias reikia užpildyti pradėjus šį darbo. Vėliau tai tampa iliustratyvia ir aiškia medžiaga, kurią, pasak pranešėjo, labai nesunku paversti skaitmenine, o gautus duomenis suvesti į kompiuterines laikmenas. Tai leistų šių tyrimų medžiagą išsaugoti ateities kartoms.

Apie lingvistinę kapinių tyrimo pusę susirinkusiems papasakojo Asta Balčiūnienė. Ji su kolege ekspedicijose tyrinėjo užrašus ant antkapių bei kryžių. A. Balčiūnienė pastebėjo, kad vyraujantys užrašai atspindi tai, jog palaidotieji ar jų artimieji kalbėjo vakarų žemaičių ar vakarų aukštaičių tarme. Nors kapinėse visi įrašai labai lakoniški, tačiau parodė, kad net ir tokiu atveju galima rasti įvairių kalbinių ypatybių, kurios liudytų žmonių priklausomybę vienai ar kitai tarminei, o tuo pačiu ir etninei grupei.

Technikos žinovas technikos mokslų daktaras A. Štuopis vykusių ekspedicijų metu tyrinėjo antkapius, kryžius, domėjosi, iš kokių medžiagų visa tai padaryta. Jis sakė, kad atvykus į kapines jį labiausiai domindavo ne išlikę antkapiai ar kryžiai, o būtent kas įvairiai apniokota ar deformuota. Iš to buvo galima pamatyti jų gamybos medžiagas. Sekant tas medžiagas buvo galima daryti išvadas ne tik apie jas, kaip jos evoliucionavo. Šie dalykai taip pat atspindėjo ir ekonominį krašto išsivystymą, kai vienas gan brangias medžiagas keitė pigesnės: vietoje granito pradėtas naudoti cementas ir cementiniai antkapiai. Šis pranešėjas taip pat dar papasakojo apie Klaipėdos Žardės kapines ir apie tai, kaip jos buvo sunaikintos. Dar A. Šuopis prisiminė kraštotyrininką Ferdinandą Tamošaitį, kuris kapines tyrinėjo dar sovietiniais laikais.

Botanikė docentė R. Nekrošienė kapinėse tyrinėjo augalų įvairovę. Ji pastebėjo, kad kartais nesant labai aiškių kapinių pėdsakų, galima atkreipti dėmesį į gausiai augančias dilgėles. Jos gali liudyti, kad tai buvusios kapinių vietos. R. Nekrošienė apibūdino ir augalų įvairovę, kuri buvo būdinga ir senosioms kapinėms. Visais laikais būdavo sodinami panašūs augalai – tujos, alyvos, melsvės. Profesorius R. Služinskas domėjosi apink senąsias kapines tvyrančia dvasine atmosfera. Ir pacitavo ištraukas iš žmonių pasakojimų.

Tai buvo tik keletas šiame leidinyje esančių pranešimų – su kitais galima susipažinti šiame leidinyje. Tądien buvo dar vienas pranešimas tiesiogiai susijęs su Šilute ir Rusne.

Rusnės kapinių archyvas

Tikriausiai dar ne vienas prisimena spaudos pranešimą, kad senojoje Šilutės evangelikų bažnyčios klebonijoje, vienoje iš palėpių, buvo rasta šūsnis senų dokumentų. Jie pateko į BRIAI mokslininkų rankas. Istorikas D. Barasa dokumentus ištyrinėjo, juos publikavo minėtame leidinyje. Šiuose dokumentuose buvo Rusnės kapinių dokumentai. Juose rašoma apie kapinių plėtimą: ilgą laiką rusniškiai bei kitų salos kaimų žmonės buvo laidojami aplink Rusnės bažnyčią esančiose kapinėse. Tačiau jose tapo ankšta ir kartais seniau užkastą numirėlį reikėdavo iškasti, kad būtų galima palaidoti naują, neseniai mirusį.

Šie dokumentai – tai rusniškių susirašinėjimas su Šilokarčemos valdžia, kad būtų rasta išeitis ir kapinės būtų praplėstos. Valdžia siūlė laidojimams skirti vieną iš salų, tačiau tam rusniškiai priešinosi, nes tos vietos yra užsemiamos per potvynius, o per šaktarpį ir nepasiekiamos. Dalį šio susirašinėjimo D. Barasa nupasakojo, o norintieji daugiau sužinoti turėtų įsigyti jau minėtą Klaipėdos universiteto išleistą knygą.