2013 m. sausio 20 dieną suėjo 240 metų, kai tuomečiame Šereiklaukio dvare (dabar kaimas Pagėgių savivaldybėje) gimė Vakarų ir Rytų Prūsijos vyresnysis prezidentas Heinrikas Teodoras fon Šionas.

Šios sukakties proga (suderinus su autoriumi) spausdiname humanitarinių mokslų docento Jurgio Mališausko straipsnio ,,Theodoras von Schönas ir Mažoji Lietuva“ (straipsnių rinkinys ,,Vėjas iš Aistmarių“. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilnius, 2004, p. 258) sutrumpintą variantą, kurį spaudai parengė Kristina Blankaitė.

Mes mažai žinome apie XIX a. I pusės Gumbinės apygardos viršininką ir Vakarų bei Rytų Prūsijos vyresnįjį prezidentą Heinriką Teodorą fon Šioną (Heinrich Theodor von Schön) (1773-1856). Kai kurie jo gyvenimo ir veiklos faktai yra susiję su Mažąja Lietuva ir verti išsamesnio paminėjimo. Pirmiausia pažymėtina, kad vokiečių kalbininkas Georgas Heinrikas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) buvo ir Kristijono Donelaičio raštų vertėju į vokiečių kalbą. Savo ,,Lietuvių kalbos žodyną“ (1851) dedikavo ,,ponui Heinrikui Theodorui fon Šionui, kilniam šio veikalo rėmėjui“. H. T. Šionas įsteigė pirmąją regiono viešąją biblioteką ir pirmąjį regiono laikraštį – ,,Intelligenzbltt für Litauen“. H. T. Šiono švietimo politikos rezultatu laikytinas Karalienės mokytojų seminarijos įsteigimas bei naujų pradinių mokyklų Mažojoje Lietuvoje atidarymas.

Apie H. T. Šioną keliose savo beletrizuotos biografijos vietose užsimena ir įžymusis lietuvininkų bičiulis pedagogas ir etnografas Eduardas Gizevijus (Eduard Gisevius), o atskirus straipsnius jam savo veikaluose paskiria žymūs Rytprūsių pedagogai ir etnografai Augustas Ambrasatas (August Ambrassat) ir Vilhelmas Obgartelis (Wilhelm Obgartel). Savo knygoje ,,Gumbinės apygarda“ ( Der Regier ungsbezirk Gumbinnen, 1912) V. Obgartelis straipsnį apie H. T. Šioną išspausdino tarp pasakojimų apie K. Donelaitį ir Maksą Šenkendorfą (Maks Schenkendorf), įžymų vokiečių Rytprūsių poetą. Keliuose leidiniuose apie H. T. Šioną rašė ir Klaipėdos istorikas bei etnografas Johanesas Zembritzkis (Johannes Sembritzki). Kelis straipsnius prezidentui paskyrė ir žurnalas ,,Altpreussiche Monatsschrift“.

H. T. Šiono prezidentavimo laikais buvo išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, mezgėsi lietuvių periodinė spauda, Fridrikas Kuršaitis (Frydrich Kurschat) ėmė gilintis į lietuvių kalbą. Vokietijos istorijoje H. T. Šionas minimas kaip vienas baudžiavos panaikinimo iniciatorių.

Kalbant apie H. T. Šiono biografijos ryšius su Mažąja Lietuva, reikia paminėti jo protėvį Gotfriedą Teodorą Šioną (Gottfried Teodor Schön) (1704-1770) ir tėvą Johaną Teodorą Šioną (Johan Theodor Schön) (1744-1796). Pastarieji yra administravę Šereiklaukio dvarą (dabartinėje Pagėgių savivaldybėje). Protėvis G. T. Šionas buvo karališkasis Prūsijos karo tarėjas ir domėno nuomininkas. Tėvas J. T. Šionas tapo to domėno valdytoju. Be to, jis paveldėjo Blokinių (Blokinnen) dvarą Įsruties apskrityje (Kreis Insterburg). Jis asmeniškai pažinojo Immanuelį Kantą.

Šereiklaukyje gimė ir būsimasis prezidentas. Jo motina Johana Dorotėja Dalmer (Johanna Dorothea Dallmer) buvo gimusi Plikiuose (Plicken), Klaipėdos rajone. Susilaukė 6 vaikų. Heinrikas buvo trečias iš eilės. Vienas iš jo brolių tapo lietuvių dragūnų pulko leitenantu. Motina savo testamente rašė, kad norėtų būti palaidota Vilkyškiuose, prie bažnyčios, šalia savo vyro ir jauniausiojo sūnaus. Testamente buvo nurodytos dvi sąlygos: jeigu ji mirtų Gumbinėje ir būtų žiema, tai jos kūnas turėtų būti atvežtas į Vilkyškius, tačiau jei mirtų tokiu laiku, kai atvažiuoti čionai negalima, tai tegu būna palaidota Stanaičių šventoriuje (Stanaičiai yra už kelių kilometrų į vakarus nuo Gumbinės). Žinoma, kad ji mirė 1818 m. spalio 22 d. Obstainiuose (Obsteinen in Litauen). Tai irgi J. T. Šionui priklausęs kaimas, nutolęs apie 4 kilometrus į šiaurę nuo Šereiklaukio, pakeliui į Vilkyškius. Visa tai leidžia spėti, kad H. T. Šiono motina palaidota Vilkyškiuose.

H. T. Šionas gimė 1773 m. sausio 22 d. Iki studijų, kurios prasidėjo sulaukus 16 m., jį mokytojas mokė namuose. Gyvenimas po studijų yra gerai žinomas, nes išliko jo autobiografijos, dienoraščiai, dalis tarnybinių raštų, laiškų. Autobiografijoje, kalbėdamas apie savo vaikystę, jis tik po keliais sakiniais užsimina apie tėvus, mokytoją. Apie save paminėjo tik, kad mokytojas įdiegė meilę mokslui.

H. T. Šiono gimtinė – Šereiklaukis – tai iki šių dienų išlikusi nuošali gyvenvietė (dar yra dvaro liekanų, apleistas parkas), maždaug 7 km. į pietryčius nuo Rambyno (tiesia linija). Už kilometro – Jūros ir Nemuno santaka, siena su Kaliningrado sritimi. Už 6 km. į vakarus nuo Šereiklaukio, prie Nemuno, yra Sokaičių kaimas, kurį eilėraščio antraštėje pamini Johanesas Bobrovskis (Johannes Bobrowski – ,,Sokaičių keltas“), o jo romane ,,Lietuviški Fortepijonai“ (Litauishe Claviere) randome paminėtą ir Šereiklaukį, ir šereiklaukiečius.

Praėjusiame šimtmetyje Šereiklaukį imta sieti su įžymiojo XIII a. skalvių vado Šereikos vardu. Kiek šis istorinis geografinis Šereiklaukio fonas veikė H. T. Šioną, nežinoma, tačiau E. Gizevijus rašo, kad nugriuvus Rambynui pasižiūrėti atvažiavo ir H. T. Šionas. Vienu sakiniu perteikęs jo reakciją į nugriuvusio kalno vaizdą, E. Gizevijus užsimena ir apie prezidento ūkinius interesus: ,,Šėnas pripažino, jog griūtis tikrai puiki, betgi nuostaba jo veide pasirodė tik tuomet, kai prasitariau jam šį bei tą apie spėjamus druskos telkinius“. Beje, apie druskos gavybą  H. T. Šionas kalba ir savo kelionės po Vokietiją aprašyme.

Vienas epizodas iš H. T. Šiono autobiografijos rodo, lad jis išmanė apie Šereikos laikų Prūsiją.

Jame autorius aprašo savo pokalbį su Napoleonu, atvykusiu į Gumbinę prieš žygį į Rusiją. Napoleonas, pasiteiravęs apie krašto administravimą, ,,perėjo prie Prūsijos istorijos, paklausė apie aplinkybes, kuriomis Vokiečių ordinas užkariavo kraštą, ir tvirtino, kad senieji prūsai turėję būti slavai. Čia aš leidau sau griežtai paprieštarauti. Imperatorius nenorėjo savo nuomonės atsisakyti ir pagaliau parodė žemėlapyje, kad krašto padėtis įrodo jo nuomonės teisingumą. Aš pakartojau, kad mūsų žinios teigia priešingai ir kad senieji prūsai buvę visai skirtinga nuo slavų archajinė gentis“. Po šio pokalbio vienas Napoleono kamerheras priėjęs paprašė H. T. Šiono pakartoti datą, kada Ordinas užkariavo šį kraštą. Prūsijos istorijos faktų teiravęsis ir vienas prancūzų hercogas.

1788 m. H. T. Šionas įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teisės fakultetą. Pirmąjį semestrą jis studijavo pagal I. Kanto sudarytą studijų planą. Tokio plano prašęs H. T. Šiono tėvas, kuris pažinojo filosofą. Išklausęs beveik visą teisės kursą H. T. Šionas suprato, kad netaps tobulu teisininku. Tada aštuoniolikmetis studentas pasirinko visuomeninius politinius mokslus. Praktiką atliko 1792–1793 m. Tėpliuvos domėnų valdyboje. 1793 m. išlaikė valstybinius egzaminus ir tapo Karaliaučiaus karo ir domėnų rūmų referendaru. Tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus masonų ložę, tačiau neaišku, ar aktyviai joje veikė. 1795 m. tapo Berlyno rūmų asesoriumi, 1796–1799 m. keliavo po šiaurės bei vidurio Vokietiją, Angliją ir Škotiją. Vėliau H. T. Šionas sakė: ,,tik Anglijos dėka aš tapau valstybės vyru“.

H. T. Šionas metus (1799) dirbo Balstogės karo ir domėnų rūmuose. Balstogė – viduramžiais įkurtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, 1795 m. po Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimo atitekęs Prūsijos karalystei kartu su etninės Lietuvos dalimi – šiaurine Sūduva. Yra duomenų, kad susikūrus Naujiesiems Rytprūsiams buvo planuojama Balstogėje leisti oficialų lietuvišką laikraštį. Jo redaktoriumi norėta skirti lietuvių raštijos atstovą Kristijoną Gotlybą Milkų (Christian Gottlieb Mielcke). Laikraštis, dėl mums nežinomų priežasčių, neišėjo. Nepavyko nustatyti, ar buvo koks ryšys tarp H. T. Šiono paskyrimo į Balstogę ir sumanymo ten leisti laikraštį, nes nežinome ir to, kuriais metais tas sumanymas kilo – prieš H. T. Šionui atvykstant, jam ten jau dirbant, ar išvykus.

Iš Balstogės atvykęs dirbti į Marienverderį H. T. Šionas susipažino su riteriškojo dvaro savininko dukterimi Lydija Auersvald (Lydija Auerswald) 1785–1807 m. ir 1802 m. ją vedė.

Dar 1799 m. H. T. Šionas buvo pakviestas dirbti tarėju į Generalinę direktoriją Berlyne. Napoleono karų metu jis persikėlė į Karaliaučių ir įsijungė į vadinamųjų reformatorių  grupę, siekusią esminiais socialinės bei administracinės struktūros pertvarkymais sustiprinti valstybę ir taip apsaugoti ją nuo žlugimo. Jis inicijavo baudžiavos panaikinimo projektą, pagal kurį 1807 m. buvo išleistas atitinkamas įsakas, vadinamasis Spalio ediktas.

1808 m. H. T. Šionas vedė Amaliją fon Langenau (Amalija von Langenau). Savo noru pasitraukęs iš centrinės valdžios Berlyne, 1809 m. jis tapo Gumbinės apygardos viršininku, pažodžiui – vyriausybės prezidentu. Su dviem pertrūkias šiais pareigas ėjo iki 1816 m. Po to karalius Fridrikas Vilhelmas III (Friedrich Wilhelm) paskyrė jį Vakarų Prūsijos vyresniuoju prezidentu. Vykdamas užimti naujųjų pareigų H. T. Šionas kunigaikščiui Vitgenšteinui (Wittgenstein) rašė: ,,Mieląją Lietuvą aš jau palikau ir esu  kelyje pradėdamas savo naują gyvenimą Dancige“.

1824 m. sujungus Vakarų Prūsiją su Rytų Prūsiją, H. T. Šionas vadovavo abiems provincijoms. Tais metais iš Dancigo jis persikėlė į Karaliaučių. Abi provincijos 1824–1877 m. laikotarpiu vadinosi Prūsijos provincija, o jos vyresniuoju prezidentu H. T. Šionas buvo beveik du dešimtmečius. Būdamas liberalių pažiūrų ir nuo pat jaunystės veikiamas Švietimo amžiaus idėjų, H. T. Šionas nebesutarė su karaliumi Fridrichu Vilhelmu IV(Friedrich Wilhelm) bei jo šalininkais ir 1842 m. iš valstybinės tarnybos buvo atleistas. Apsigyveno savo dvare Arnavoje (Arnau), keliolika kilometrų į rytus nuo Karaliaučiaus. Tą dvarą jis buvo nusipirkęs 1827 m. Arnavoje jis ir palaidotas – šalia žmonos ir dukters.

H. T. Šionui pasitraukus iš tarnybos, tais pačiais metais jo šalininkai ėmė burtis į bendriją, kuri turėjo savotiškai pareikšti jam padėką už nuopelnus Prūsijai. Minėtoji bendrija H. T. Šiono 70-ties metų gimimo proga pastatė prie Karaliaučiaus meno akademijos obeliską ir surengė iškilmingą jo atidengimą. Klaipėdoje H. T. Šiono bronzinis biustas buvo pastatytas prie ,,Borusijos“ (Borussia) paminklo kartu su kitų septynių Prūsijos politikos ir karo veikėjų biustais.

1943 m. naciai obeliską Karaliaučiuje nugriovė. Spėjama – politiniais sumetimais. Klaipėdoje buvusio biusto likimas nežinomas.

H. T. Šiono kraštiečiai kitą vasarą rengiasi paminėti prezidento jubiliejinį gimtadienį. Ta proga Vilkyškių evangelikų bažnyčioje bus surengtas vargonų muzikos koncertas ir išleistas H. T. Šionui skirtas leidinys.