Indrė SKABLAUSKAITĖ

Apie vieną seniausių ir pagrindinių pamariškių amatų – žvejybą, mes rašėme. Pasakojome, kokiose trobose žuvėjai gyveno, kokius įrankius naudojo, kaip ūkį „vedė“, minėjome, net kaip jie išrodė. Bet neužsiminėme, kaip jie tas stebuklingąsias žuveles vadino, kaip jas ruošė ir kokių dalykų niekada nepamiršdavo, kad iš marelių kupina žuvies valtimi namolei grįžtu…

Viskas prasidėdavę nuo Dievų. Žuvį lietuvininkai visais laikais garbino. Žinios ne tik bendrabaltiškosios: pasaulio mitologijoje žuvis reiškia vaisingumą, gyvenimą ir pranašauja laimę. Žuvis siejama su deive Motina, mėnuliu, pirmykščiais vandenimis, iš kurių atsiradusi ir visa gyvybė.

Lietuvininkų krašte visada gyveno Bangpūtys (dar vadintas ir Vėjopačiu). Šiam senovės prūsų ir vakarų lietuvių audrų dievui skiriama ypatinga pagarba. Jūros vėjo ir bangų dievo privengė visi žvejai. Matas Pretorijus 1747 m rašė: „Prisiminiau ką sykį mačiau pas žveją kaime, vietoj vėliavos ant valties stiebo prie vairo, jis įsitaisė figūrą. Iš žievės buvo pasidirbinęs žmogaus atvaizdą su dviem veidais, vienas prieky, kitas nugaroje, abiejų burnos pražiotos, pečių lygyje turėjo du didelius sparnus, rankos ištiestos. Šią figūrą jis vadino „Vėjopatis“.

Tas pats autorius buvodamas šiame krašte pastebėjo: „Vaidila arba jam atstovaujantis šeimininkas prie žuvų sudėtų ant lentos, prieš akmenį ar ąžuolą (kur būdavo aukojama), laikydamas rankoje kaušelį, sukalbėdavo maldą, kurioje išvardydavo sužvejojamų žuvų rūšis, žvejus, tinklus, bežvejojant įvykdavusias nelaimes, prašydavo, kad dievas juos laimintų. Auką nešdavo prie ugnies, po maldos ją suvalgydavo, o galvą, širdį, vidurius, jaknas ir atšakas prie ąžuolo ar akmens sudegindavo. Po to tęsdavo maldas, giedojimą ir gėrimą…“

Nuo jų malonės priklausė ir gyvenimas

Sako, jog prie marių visada gyvenę ir vėjonys, pranašautojai gebantys audrą nukreipti, pakeisti vėjo kryptį. Jau XVII a. rašytiniai šaltiniai liudija, jog šie ne tik stebėdavo vėjus, bet ir sugebėdavo juos bei audras keisti pagal savo norą, t.y. vienur ar kitur pasukti.

Vėjai čia labai svarbūs, sakyta: jei saulė leidžiasi ir vėjas tada pakeičia kryptį, atsiduria su saulę – bus itin geras oras, o jei saulei nusileidus žuvėdros iš marių pusės atlekiančios ir aplink namus skraidančios – bus didelis vėjas.

Vėjai garbinti, jie kaip niekur kitur turėję skirtingus vardus, nes kaip kitaip, nuo jų malonės priklausė žmonių išgyvenimas. Tie, kurie gyveno prie jūros turėję savus vėjus, juos vadino jūriniu, suominiu, žiemeliu, audeniu, net gintariniu. O pamariškiai turėję ožinį, aušrinį, žeminį, saksinį – pietvakarių vėją, saminį – šiaurės vakarų vėją, launads – pietų vėją.

Varnos „kriokimas“ – didelės nelaimės pranašavimas

Čia gyvenę žvejai gerai žinojo, kaip elgtis su marelėmis, jų maitintojomis. Kiekvienas žvejų žingsnis apipintas prietarais ir tikėjimais, kurių, šiukštu, privaloma laikyti, mat kitaip ne tik žvejyba galinti nepavyti, bet ir vandenų dvasia Bangpūtys supykti, ir valtį, su visu laimikiu, prie žuvų, į dugną nusiųsti.

Svarbiausia tikėti savais sapnais, mat jie viską kuo puikiausiai nusakantys. Ruošiantis žvejybai būtina prisiminti, ką naktį prieš sapnavai. Jei žvejai ar jų artimiausi šeimos nariai sapnuoja šunį, žiurkę, kiaulę, ar ant kranto stovinčią, vandens užlietą valtį – žinodavo, žūklė nesiseks ir bus nelaiminga, o jei sapnuose išvysdavo duoną, pilną vandens laivą žvejybos metu – tai užtikrindavo sėkmingą žvejybą.

Prieš išplaukiant į mareles eidavo į staldį (tvartą) pažiūrėti, ką kiaulės veikia: jei kiaulės lipdavo, šokdavo į sieną, vėlgi, žinodavo – žvejyba nesiseks.

Ryte, einant prie marių, blogiausias ženklas – išgirsti varnos „kriokimą“ (karkimą) – tai esą didžiausios nelaimės pranašavimas, todėl geriau apsisukti ir su visais žvejybai skirtai įrankiais namo pėdinti. Nesėkmę pranašaudavo ir sutikta boba, tuščiais kibirais nešina.

Jei kelią perbėgdavo katinas, žiūrėdavo į kurią pusę – jei į dešinę gerai, jei į kairę – blogai, tada žvejyba nesiseks, tinklai klius, „štormas“ (audra) kils. Negalima švilpauti, bartis, mat tada Bangpūtys taip supykstąs, kad sau į marių dugną visą valtį su žmonėmis galintis pasiimti…

Nuo visų nelaimių apsauganti tik šermukšnio šaka, šio augalo kerams ir pats Bangpūtys negalintis atsispirti. Išeinantieji į žvejybą perspėdavo, kad namiškiai nieko neskolintų. Išnešant tinklus, šeimininkė ant jų berdavo druskos, apkaišydavo šermukšnio šakelėmis, o jei „kaime koks žmogus pasikorįs, tai tam nupjaus piršt. Piršt nupjaus žuvėjs ir pri savo tinklo pririš. Ir tad sugaus daug žuvies. Šalip kits nieko nesugaus, o tikt tas, katro piršts pririštas“.

Jau būdami mariose žvejai du kartus apliedavo vandeniu bures, tris kartus belsdavo, sakydami: „toij, toij, toij…“ Jei žvejyba nesisekdavo ir laimikis būdavo menkas, reikdavę į savą tinklą įpinti gabalėlį svetimojo, galima to kaimyno tinklo gabalą ir sudeginti, o savąjį žvejybos įrankį ir savąjį pelenais apibarstyti.

Anoj marelių pusėj kiti dievai

Kuršių nerijoje žvejų dievai jau buvę kitokie: čia viesulai laikyti vėjų demonais. Prieš Kriesel (sūkuriuojančius vėjus) žvejai būdavę bejėgiai. Šis pavirsdavęs velniu, o prieš jį žvejai būdavę bejėgiai. Jis gebėdavęs ir kitoje valties pusėje įsitaisyti ir ruoniu pasivertęs žmogų į vandenį įtraukti. Sako, kad nuo neringiškių demonų gelbėdavę ir šermukšnių vytelės, beje, vytelė padėdavusi  ir jei kokia žvejo moteriškė apsėsta būdavusi. Anoj marių pusėj labai bijota žaibo. Sako, kad šį pritraukdavę šunys ir velniai. Tada negalima moterims vilkėti plačių klostuotų sijonų, nes velnias gali po sijonu prieglobsčio ieškoti. Čia labai bijota tinklų nužiūrėjimo, užkerėjimo, todėl stengtasi svetimiems žmonėms jų nerodyti…

Žuvų vardai

Jau Prūsijos laukais žuvis buvusi labai svarbi, tai liudija miestų herbuose vaizduotos žuvys. Mažosios Lietuvos žvejai vartojo net kai kuriuos specifinius žuvų pavadinimus, kurie pabrėžė kai kuriuos išorės ar skonio bruožus. Vėgėlę vietiniai vadino kvape, mat ji turi specifinį kvapą ir skonį; nėgė vadinama – devynake, dėl jos šonuose esančių taškelių, kurie primena akis; pūkis – tai žuvis pūgžlys; anguris – ungurys; azegis – ešerys; blingis – plakis; brusnė – kuoja; lukutis – karšis; zarate – karpis; rauda – kuoja; lasasa  – lašiša.

Apie tikrus žvejiškus receptus

Labai svarbūs tikri žvejiški receptai. Ką jau ką, bet žuvį žvejai mokėdavę paruošti. Žinoma, svarbiausias būdas – žuvies rūkymas. Kiekviena žvejų šeima turėdavo žuvies rūkymo krosnį. Vasarą dalį pagautų žuvų veždavo parduoti. Šviežią, ką tik sugautą žuvį išdarinėdavo, nuplaudavo, pasūdydavo ir apibarstydavo pipirais ir lauke pakabindavo ant virvės apdžiūti. Būta vietovių, kuriose žuvį džiovindavo tiesiog rūkykloje, prie atviros ugnies. Apdžiūvusias, sultingas žuvis kabindavo ant karčių į rūkymo krosnis. Per dvi valandas žuvys nuo karčio ir dūmų įgaudavo aukso spalvos geltonumą. Jas išimdavo iš krosnies, suguldydavo vieną šalia kitos ir pabarstydavo druska.

XX a pradžioje šalia klaipėdiškio F.Suhr rūkyklos visada puikuodavosi raudona vėliava, kur būdavo išpieštos dvi akys ir išrašytas skaičius devyni, tai reiškė: „devynakės eina“

Čia, šalia rūkyklos įkurtoje svetainėje, būdavo galima pasivaišinti šviežiai rūkytomis nėgėmis, prie jų siūlydavo bandelių ir porterio.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Rusnėje labai intensyviai buvo žvejojamos upinės nėgės. Senieji lietuvininkai sako, kad nėgės ypač skanios parūkytos ir marinuotos.

Senasis, prieš kelias dienas į kapelius amžinai atgulęs, šišioniškių žvejys Ervinas Prūsas pasakojo: „Dabar „prie Lietuvos“ vėl pradėjome gaudyti devynakes. Tik daugiau perka latviai, jiems didžiausias delikatesas. Anksčiau buvo ir vėliavos raudonos, išpaišytos dvi akys ir skaičius devyni, matai, devynakės ein, žmonės turi žinot, kur jų gali nupirkt.

Kiek pagauni – priklauso nuo metų: jei sausra ėd laukus ir mares, tai nelauk daug devynakių, o normalūs metai išpuol ir lytaus užtenk – tai lauk gero laimikio. Dalį žuvių suvartodavo šeimyna. Reikėjo pinigų. Didiausį dalį parduodavo, kartais mainė į tavorus, kaip petrūliją, gripės pulverius, taboką (žibalas, vaistai nuo gripo, tabakas). Nuo vandens sugrįžę, patraukdavo valtį ant kranto…“

Rusniškis H.Gobelis pasakojo: „Nėges gaudėme venteriais, tokių bučiukų, kaip pynė broliai prūsai, neturėjome. Jų sugaudavome daug, keptas ant žarijų veždavome parduoti į Tilžę, ten brangiai mokėjo – už „štuką“ – po vieną markę. Ruošiama labai paprastai: užpili druska ir porą valandų palaikai, po to nubrauki ranka druską, nuplauni ir dedi ant „rusto“ iki 15-16 nėgių“.

Nėges šišioniškiai ruošdavo labai įvairiai, labiausiai vertintos ant žarijų skrudintos nėgės.

Jos marinuojamos. Iki pat XX a. šias žuvis marinuodavo alaus acte, vėliau šeimininkės virdavo tradicinį marinatą. Sudėtingiausias darbas ir menas yra kepamų nėgių vartymas ir nuojauta, kada nėgė paruošta. Pradžioje nėgės skrudinamos ant mažo karščio žarijų, vis didinant karštį. Vartoma nesustojant, kol visai paskrunda. Nuėmus nuo žarijų, nėgės išdėliojamos atvėsti. Ant žarijų keptos nėgės buvo valgomos su pupelių sriuba.

Galima nėges ir rūkyti. Tada jos pasūdomos ir laikomos apie vieną valandą. Tuo metu iškūrenama rūkykla. Naudojama sausa lapuočių medžių malka, dažniausiai alksnių. Po valandos sūdytas nėges nuplauti šaltame vandenyje. Suverti ant metalinio virbo (iešmo) paliekant tarpus, kad žuvys rūkant nesukibtų. Kabinamos įkaitusioje (karštoje) rūkykloje. Rūkoma apie 1 val., kol įgauna rusvai gelsvą atspalvį. Valgoma su balta arba juoda duona, užsigeriant arbata, kava arba „kafija“.

Kai prieš metus lankiausi Trautės Bakutienės nameliuose, ji sakė, kad nieko skanesnio nėra už tokį nėgių patiekalą, kokį gamindavo mama. Tad reikia nėges susūdyti į didelį kubilą. Kai pastovi, reikia sukabinti į kamino kraštus. Nėgės tapdavo kaip akmenukai. Kai norėdavo valgyti, sukapodavo kirviu. Skusdavo bulvių, ant jų dėdavo nėgių gabalėlių, baigiant virti paspirgindavo lašinukų ir jais pagardindavo patiekalą. Valgydavo su rūgusiu pienu.

Kur dideli vandenai, ten ir sriubos kitokios…

Sako, jog ten kur dideli vandenai buvę, ten žvejų moterys viskuo rūpindavosi. Jos tvarkė ūkį, rūpindavos namais, net mariose ar jūroje sugautas žuveles pardavinėdavo. Pinigai būdavę skirti šeimai išlaikyti, tinklams paruošti, nors likdavę ir vyrų taip mėgtam branvyniui (degtinei) ar pyvui (alui).

Mokėjo šišioniškiai žvejai žuvį gaminti. Prie visų žuvies patiekalų siūlydavo ir duonos. Virdavo įvairią žuvienę. Tie, kurie gyveno prie jūros į germolynę, ropynę, kopustynę vietoj mėsos, į puodą dėdavo žuvį. Čia mėgta duonynė, kurią virdavo iš senesnės duonos kartu su žuvimi, plonynę gamindavo iš oto sultinio bei šviežių ar džiovintų slyvų. Ruošdami kankolynę  į pienišką leistinių kleckiukų sriubą dėdavo ir šviežios žuvies

Pajūrio žvejai gamindavo cviklynę, moterys lupdavo ir tarkuodavo virtus burokėlius, pildavo virinto vandens, dėl rūgimo įdėdavo duonos, įpildavo cukraus. Cviklynė ilgiau pastovėjusi – įrūgdavo, būdavo kaip raudonas vynas…

Nuotraukos iš Birutės Servienės archyvo.