Šv. Kalėdų laukimo laikas – šventas laikas. Šviečia papuoštos eglutės, mirga girliandos. Taip norisi būti geresniems, užjausti kenčiantį, padėti skurstančiam. Gal net ir lengviau paprašyti pagalbos – greičiau supras, nepasijuoks, padės.
Žmonės tampa vieni kitiems atlaidesni, jautresni, šiltesni.
Gamtoje tvyranti ramybė (po rudens audrų ir vėtrų) nušviesta balta šviesa, kviečia atsisėsti ir ramiai apmąstyti per metus nuveiktus visus darbus, numatyti, ką dar reikia padaryti arba padaryti geriau.
Pabūkime vienas su kitu, būkime jautresni ir atlaidesni, mylėkime savo šeimos narius, pasakykime gerą žodį kaimynui, nusišypsokime praeiviui.
Diena bus gera. Linkime, kad ateinantys metai būtų geri.

Birutė MORKEVIČIENĖ

Virkdo gruodas
Kiemo taką -
Gera juo pareit,
Kur šilta ugnelė dega
Ir yra kur eit.

Jau šeima visa susėdus
Kalėdaičio laužt,
O už lango spindi šerkšnas,
Šaltis ima spaust.

Kaip vaikystėj buvo gera,
Kaip smagu susėst
Prie turtingo Kūčių stalo
Dvylikos patiekalų ragaut.

Snaigė

Snaigė baltutė
Ant delno nukrito,
Kaip skaisti ašarėlė
Ankstų Kalėdų rytą.

Lauke ant palangės
Snaigių baltų
Prikrito lig ryto,
Kad būtų šviesu.

Linksmi turim būti.
Liūdėt nevalia –
Šviesi Kalėdų žvaigždutė
Suspindo sapne.

***
Mėnuo pro langą
Pažvelgęs
Nuščiuvo –
Blizga eglutė
Namuos.
Šeima
Vakarienei
Susėdus.
Kalėdos
Namuos.
Kalėdos
Gatvėj.
Kalėdos
Visoj Lietuvoj.

Audrius  ŠIKŠNIUS

Leiskim
Dangui pasiimti
Gabalėlį nuodėmės.
Kai reikės atsidalinti,
Šitą dalį jis pridės.

***

Kai Dievas virš žvaigždės,
Žvaigždė viršum žmogaus.
Žmogaus po jais tik tiek,
Kiek pakelia dangaus.

***
Skelia motina pliauskelę,
Kurs ugnelę troboje.
Grįš vaikai namo sušalę-
Šitiek sniego danguje!
Nematyti net bažnyčios
Stogo užu obelų.
Dievas prieš šventes supyko,
Arba švenčia ne laiku.

Teresė LORENČIENĖ

Advento rimtis

Gruodis
Pilko šilko skraistėm
Sodą apvyniojo
Ligi žemės
Ligi pat šaknų
O vyšnia
Pavasarį
Pavasarį sapnuoja
Baltą suknią
Iš svajonės
Ir žiedų
Žemė
Atilsiu žiemos alsuoja
Gruodžio vėjas
Blaškosi, vaitoja
Ir rimtim
Ir laukimu
Giliu.

Kalėdų prasmė

Gili prasmė
Iš motinos giesmyno
Nuo lopšio
Iki šių dienų
Mylėjo, barė ir augino
Išmokė džiaugtis laukimu.

Dar ir dabar
Po daugel metų
Stengiuosi pakartot tave
Kalėdų šventės palytėti
Pabūkim vėl vis drauge.

Ateina Kalėdos

Kai atrodo
Naktis nesibaigia
O dienos valandų –
Trupiniai
Papuošia žemę
Pirmosios snaigės
Ir šiaurinė žvaigždelė
Aukštai
Per žemę ateina Kalėdos
Su žmonių širdies
Gerumu
Kai „Tyliąją naktį”
Užgieda
Atgalios į vaikystę grįžtu.

Vilties liepsnelė

Kalėdų kūdikis
Pravirko
Žmogaus dalia
Pasirinkta
Jo ašaros žvaigždynuos
Ištirpo
O žemė liko
Ilgesio pilna
Laukimo burtas
Buvo mestas
Troškimas to,
ko žemėje nėra
Ir taip nuo žemės krašto
Iki kito krašto
Vilties liepsnelė
Buvo įžiebta.

Vaikystės Kalėdos

Kokia žavi
Vaikystės pasaka
Ir džiaugsmas paprastas
Iš motinos delnų
Ir duonos kvapas
Ant Kūčių stalo
Giliai įprasmintas
Ir meilės
Ir sunkių darbų
Negavę nieko
Gavom viską
Ir paslaptį
Ir šventę
Iš gimtų namų.

Birutė GAIGALIENĖ

Rožės

Žydra svajone,
Ačiū tau,
Kad buvo tiek
Naktų žvaigždėtų!
Kažkur lietaus lašu
Likau,
Kai buvo žemėje
Tiek vietos –
Skambi erdvė,
Į širdį susigėrę
Žodžiai…
Neužmirštų
Dienų gelmėj
Menu, -
Žydėjo baltos rožės.

… basa brendu
Šilton miglon,
Širdis tegali
Paprašytis –
- Palaimink
Perverta ranka
Svajonę,
Kol tos rožės žydi…

***
Lietuvėle, Lietuva, -
Už upelio vėl kalva.
Kelias sukasi pro mus
Į senus, mielus namus.
Ten žvaigždelė virš pušų
Avily šiltam jauku.
Pro privertas langine
Rytas spindulį parves.
Lietuvėle, Lietuva, -
Glostė motinos ranka
Iškeliaujančius vaikus
Ir jų tolimus kelius.
Balti nuometai žilas
Slėpė motinų kasas…
Nuo kalnelių, nuo žalių
Tyliai pašaukia vardu –
Nesugrįžę iš toli
Ieško tako pagiry –
Lietuvėle, Lietuva, -
Mėlynų akių šviesa.
Lino raštuose išliks
Mūsų krašto praeitis.
Ir už tolimų kelių
Lieku gintaro lašu.

****

Ar begrįšit,
Laimės ieškot išėję?
Ant senolių kapų
Žvakeles degs ruduo.
Su varnėnu žalsvu
Ir pavasario vėjais.
Be tavęs, tau gegutė
Metus vis skaičiuos…

Šiltų vasarų džiaugsmą
Išbarstys svetur,
Kai pabals smilkiniai,
Skaudžiai krūptels širdis.
Ar sugrįžęs rasi
Kas ugnelę užkurs
Ir ramybės šviesa
Prisiglaus praeitis.

****

Jei galėčiau laiką
Paprašyt sustoti
Gal tekančios saulės akimirkai,
Ar mylimą veidą paglostyt.

Gal sugrąžinti
Džiaugsmo ašarą.
Močiutės vakaro poterius,
Sapne besijuokiančias vasaras,
Kelius, aerodromus ir stotis.

Atleisk, ne iš vaikiškų pasakų
Tu aukso žuvele
Nors viską paliesti
Dar kartą taip norisi!
Pasėdėkim šalia
Prie miškais jau užaugusio kelio.
Už laimingas dienas
Ačiū tau
Ir už rūpesčių svorį…

Snieguota svajonė

Ten toli žydi sodai
Ir taip kvepia pavasariu.
Ir į ištiestą delną
Linksma bitė nutūps.
Ten anūkas po liepa sena
Skaito pasakas
Ir pastogėje kregždės
Augina vaikus.

Ten upelė šilta,
Savas takas per pievą.
O vėsus smilgų šilkas
Glosto kojas basas.
Ir skruzdė ir bitelė
Ten po saule sutilpo, -
Kaip giesmės vyturiuko
Ten gal reikia manęs.

Dalia ŽIBAITIENĖ

Mano žiema, sesuo baltoji,
Nuskaidrina mintis,
Ledu užkloja
Žaizdas,
O mėlynieji toliai
Grąžina žvilgsnį į žvaigždes
Kur jos nuves
Palikusius slidžias gatves,
Mašinų ūžesį
Ir spūstį –
Į kietą rūstį?
Ėjai ir nežinojai…

****

Prie Tavo altoriaus
šviesos,
per lengvą baltumą
žemos
per ilgą vingiuojantį
taką
gyvenimas teka ir
teka.
Suklumpa ties baltu
medžiu –
už klaidą atleisti
meldžiu,
pakilti lyg žydro
dangaus
Jei liesiuos, už nuodėmes
baus,
o mintys skaidrės ir
skaidrės
virš supančios žemę
erdvės…

*****

Gal nežinai

Perveria saulė žaibu
žemės skarotąjį rūbą,
degina
ir jau nudėvėtą
mėto
į pravertus laiko nasrus,
šis įnirtęs purto skylėtas dienas
ir plėšo…
Atminties gabalai
plaukia srautu su lietum
tarsi salos…
Stovi, stebi ir dairais,
kas čia daros?
Gal nežinai,
kad į žiemą keliauji,
kur nubalę plaukai,
nušerkšnijusios smilgos,
į rūką sugulusios dienos
ir naktys per ilgos…

Carpe diem

Nukirpsiu dieną
sau tiktai vieną
iš man dar likusių,
su saulės spinduliu,
debesiu pilku,
beržu palinkusiu…

Per žalią pievą
bėgančią dieną
nepasivijusiam
žvelgiu į kojas
ir jam kartoju:
carpe diem!

Dvi gėlės

Dvi gėlės, kurias kasdien palaistau –
juoda nakties gėlė
ir ta-baltoji,
nužydi jos
ir vėl sukrauna vaisių -
paskui man prieš akis
pasirinkimas stovi…

Ir vėl abi
pakaitomis aš laistau…

***

Kaskart storėja akinių stiklai
ir vis dažnesnės darosi kardiogramos,
o šiaip tai nieko,
o gal net ir gerai,
kaip tą gerumą kas išmano…

per ilgos naktys
ir per trumpi rytai -
dienos tartum nėra -
jau vakaras,
vos tik apsisukai.

Apie orą

Tai pakalbėkim apie orą, -
lyja ir lyja,
Sninga ir sninga…
Žvilgsniu nudegini – netinka,
Išsilaikykim gerą toną,
Slėpdami menamą
Tokį daiktą kaip širdį,
Aplink supykę, įširdę,
O jei turėt padorų toną, -
Tai vėl apie orą:
lyja ir lyja,
sninga ir sninga…

***

Žeme, kur bėgi,
beatodairiškai leki?
Užgriūvi
ant viesulo išplėštų medžių
ir namų,
puoli į gaisrus, dūsti dūmuose,
neši potvyniu ūžiančias upes…
Kur leki užsimerkus
pro škvalo debesis?
Iš dangaus tave puola,
būk atsargi,
vienintele Žeme!

Ką sapnuoja daiktai?

Langas sapnuoja žvaigždynus,
stalas -
krištolą, servetėles ir tai,
ką jie daro
kai suspindi raudonas vynas,
garuoja kepsniu
ir šypsenos jungias prie stalo.

Lempa sapnuoja eiles,
ilgesį rezga paveikslai ant sienų,
o klavišų virtinė nuves
prie užverto nakčiai pianino.

Mergaitę sapnuoja kėdė,
pasirietusias kojas, jos kaklą ir plaukus,
ar sugrįš dar kada,
ar sėdės
taip toli į pasaulį išplaukus.

Durų slenkstis sapnuoja vaikus:
ir mažus,
ir tuos, kur užaugę, -
ilgos naktys buvo ir bus -
namų durys grįžtančių laukia.

Birutės Servienės karpiniai.