Rubenas BUKAVICKAS

Civilinė valdžia baigiant 1944 m. ir pradedant 1945 m.

1944 m. spalio 23 d. Vermachtas pasitraukė iš Mingės kaimo. Visą Šilutės apskritį užėmė Raudonoji armija.

Iki 1945 m. vasario pradžios Šilutės apskrities teritorija įėjo į fronto zoną. Apskrities centrą – Šilutės miestą, nuo fronto linijos skyrė tik 8 km. Dėl to apskrityje buvo dislokuotos didelės veikiančios Raudonosios armijos grupuotės, pasienio apsaugos, valstybės saugumo bei trofėjų surinkimo daliniai. Civiliams buvo draudžiama patekti į apskritį, o nedidelę apskrityje likusių gyventojų dalį kontroliavo karinės komendantūros. Jų tinklas buvo išsidėstęs prie pagrindinių kelių ir didesnėse gyvenvietėse.

Pirmieji civilinės valdžios atstovai, gavę leidimus vykti į apskritį, buvo SSRS ir Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos (toliau – LKT) ir Centro Komiteto įgaliotiniai Klaipėdos kraštui. Pagrindinę įgaliotinių dalį sudarė 1941 m. iš Lietuvos SSR į rytinius Sovietų Sąjungos rajonus evakuavusieji ir ten specialiuose kursuose vadovaujančiam darbui paruošti partiniai ir tarybiniai darbuotojai. Dalis jų šiam tikslui buvo demobilizuoti iš 16-tosios lietuviškos divizijos.

Dar iki atvykdami į Šilutės apskritį įgaliotieji civilinės valdžios atstovai sudarė 15–19 žmonių operatyvinę „partinę–tarybinę“ grupę. Tai buvo paskirtieji apskrities VK darbuotojai bei jo skyrių vedėjai, apskrities LKP (b) komiteto sekretorius, apskrities komjaunimo komiteto sekretorius ir kt. 1944 m. lapkričio 1 d. jiems buvo leista kirsti Lietuvos SSR ir Klaipėdos krašto ribą. Į Klaipėdos kraštą atvyko dvi tokios grupės. Antroji operatyvinė „partinė–tarybinė“ grupė buvo paskirta Klaipėdos apskričiai ir, kol Klaipėdos miestas dar buvo vokiečių rankose (iki 1945 m. sausio 28 d.), ji savo būstinę buvo įkūrusi Priekulėje. Apie galimą „Pagėgių“ grupės egzistavimą patvirtinančių dokumentų ar nuorodų į ją nerasta.

Operatyvinės grupės atvykimas į Šilutės apskritį faktiškai reiškė apskrities VK veiklos pradžią. Archyvuose rastas ankstyviausias Šilutės apskrities VK egzistavimą patvirtinantis dokumentas buvo sudarytas 1944 m. lapkričio 19 d. Dokumentas turi pilną signatūrą – apskrities VK pirmininko Horsto Taleikio parašą ir apvalų herbinį antspaudą (Lietuvos TSR Šilutės apskrities vykdomasis komitetas).

Oficialia Šilutės apskrities vietinės civilinės valdžios steigimo data galima laikyti 1944 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos SSR Komunistų Partijos (b) CK Biuras priėmė nutarimą „Dėl Klaipėdos krašto a v dministracinio paskirstymo“. Remiantis šiuo nutarimu, Šilutės apskrityje buvo pradėtas apskrities ir alsčių VK sudarymas. Pirmuoju Šilutės apskrities VK pirmininku patvirtintas šias pareigas ėjęs H. Taleikis, o apskrities VK sekretoriumi paskirtas Vikala Rybakovas. Tačiau, kokia buvo pirmųjų apskrities ir valsčių vykdomųjų komitetų sudėtis ir kaip buvo kuriama vietinės civilinės valdžios struktūra, nėra žinoma. Išlikę dokumentai atskleidžia tik civilinės valdžios veiklos pobūdį. Pirminė Šilutės apskrities VK užduotis buvo koordinuoti įvairių Lietuvos SSR ir SSRS žinybinių organizacijų veiklą ir kontroliuoti ją vietoje bei reguliuoti į apskritį atvykstančių etatinių darbuotojų skaičių. Pagal kariškių nustatytą tvarką vienai žinybinei organizacijai priklausančių etatų skaičius negalėjo viršyti 5. Apskrities VK taip pat teko vykdyti 1944 m. spalio 10 d. Lietuvos SSR LKT ir LKP (b) CK priimtą nutarimą nr. 26-c „Dėl priemonių išminuoti ir surinkti trofėjinę bei tėvyninę ginkluotę, šaudmenis ir kitą turtą Lietuvos TSR miestuose ir kaimo vietovėse“ (vertimas iš rusų kalbos). Pagal jį apskrities VK turėjo vadovauti „Osoviachim“ (sovietinė visuomeninė organizacija gynybai, aviacinei ir cheminei statybai remti) prisiųstiems darbuotojams, kuriems buvo pavestas šių darbų vykdymas, ir organizuoti palaikų surinkimo darbus. Be to, apskrities VK buvo keliama užduotis – atlikti žemės ūkio bei pramoninės (gamybinės) paskirties inventoriaus apskaitą ir organizuoti jo apsaugą. Svarbu pažymėti, kad vykdant likusio inventoriaus apskaitą apskrities VK teko išaiškinti visą, pirmiausia esantį kaimo vietovėse, be šeimininkų likusį nekilnojamąjį turtą, atlikti tokio turto inventorizaciją. Viena vertus, tai daryti įpareigojo Lietuvos SSR LKT 1944 m. rugpjūčio 26 d. priimtas nutarimas nr. 82 bei jį papildantis rugsėjo 30 d. nutarimas nr. 114 „Dėl pamesto ir bešeimininkio turto apskaitos ir sunaudojimo“. Kita vertus, tai buvo objektyvi būtinybė nes, iš esmės, visas apskrityje likęs kilnojamas ir nekilnojamas turtas buvo be šeimininkų. Todėl ruošiantis ūkinės veiklos apskrityje atnaujinimui bei apskrities apgyvendinimui ypač svarbu buvo nustatyti ankstesnius turto savininkus ir jiems priklausiusio turto dydžius (apimtis), o tai buvo galima padaryti tik surinkus visas įmanomas žinias, pirmiausia dokumentaliai patvirtintas, apie apskrityje likusį turtą. Tuo tikslu visoje apskrityje vyko archyvinių dokumentų surinkimas, jų paieška.

Apskrities valsčių VK veiklą atskleidžia archyviniai dokumentai. Viename jų teigiama, kad 1944 m. gruodžio 22 d. jau veikęs Jonaičių valsčiaus VK vykdė gyventojų ir turto apskaitą bei teikė leidimus valdyti turtą į Vokietiją nepasitraukusiems vietiniams gyventojams. Tačiau negalima daryti prielaidos, kad civilinės valdžios struktūros buvo sudarytos visuose apskrities valsčiuose. Visų pirma, tai buvo neįmanoma dėl to, kad dalis valsčių (Kintų, Rukų, Rusnės, Užlieknių, Vyžių ir Žemaitkiemio) pateko į fronto zoną. Šioje teritorijos dalyje bet koks civilių asmenų buvimas ar civilinės valdžios funkcionavimas buvo neleistinas. Aukščiau paminėtas Jonaičių valsčius buvo prie sienos su Didžiąja Lietuva. Iš šio valsčiaus buvo galima lengvai susisiekti su arčiausiai esančiu Žemaičių Naumiesčio (toliau – Ž.Naumiesčio) miesteliu. Organizuojant Šilutės apskrities atstatymo darbus per šį miestelį buvo palaikomas ryšys tarp Šilutės ir Kauno bei Vilniaus. Be to, dėl tuo metu nebuvusio aiškaus Šilutės apskrities administracinio – teritorinio suskirstymo bei galiojant civilių darbuotojų skaičiaus apribojimui nebuvo galima sudaryti pilnaverčių, tarybiniais įstatymais reglamentuotų, teritorinio administravimo organų.

Vis dėlto, kol nebuvo užimtas Klaipėdos miestas, Šilutės apskritis buvo patogiausia vieta naujos civilinės valdžios struktūroms Klaipėdos krašte kurtis. Tam buvo kelios priežastys. Pirmiausia, visa Šilutės apskritis buvo užimta Raudonosios armijos, o tai iš dalies užtikrino naujos civilinės valdžios atstovų saugumą bei naujos valdžios veiksmų laisvę. Antra, dėl Vermachtui netikėto ir greito Raudonosios armijos puolimo apskrities teritorijoje nevyko ilgos pozicininės kovos, todėl buvo išvengta didesnių sugriovimų, o susisiekimo infrastruktūra išliko mažai pažeista. Šilutės apskrityje buvo sugriauti 8 geležinkelio tiltai, kurių bendras pažeistos važiuojamosios dalies ilgis buvo 191,4 m bei 3 nedideli tiltai (be „Peterso“ tilto per Atmatą ir „Pylimo“ tilto per Miniją), kurių bendras pažeistos važiuojamosios dalies ilgis buvo 74,5 m. Bendras kelių važiuojamosios dalies ilgis, kuriai reikėjo kapitalinio remonto buvo 30 km: „juodo“ plento 20 km ir 10 km – „balto“. Trečia, apskrities centras – Šilutės miestas, išliko beveik nepažeistas karo veiksmų: miestas nebuvo bombarduojamas iš oro, jame nevyko gatvių kautynės. Be pavienių nežymiai apgriautų pastatų, mieste stipriau nukentėjo tik 3 pastatai Adolf – Hitlerstrasse gatvėje (dabartinė Lietuvininkų g.) ir 4 pastatai Tilsiterstrasse gatvėje (dabartinė Tilžės g.), tarp dabartinių Žemaičių ir Geležinkelio gatvių bei Brauerstrasse gatvė (dabartinė Eglių g.), kurioje buvo sudeginti keli gamybinės paskirties pastatai. Taip pat buvo sudegintas miesto pakraštyje, prie miesto sporto aikštės (vok. Sportplatz), buvęs Šilutės „kurhauzas“. Dauguma kitų „sugriovimų“ atsirado vėliau, dėl karo trofėjų surinkėjų komandų, marodierių bei pirmųjų gyventojų nekontroliuojamos veiklos. Tiesa, mieste nebuvo elektros ir neveikė vandens tiekimo sistema, nes buvo išardyta 150 m vandentiekio atkarpa prie geležinkelio stoties.

Apie nežymius miesto sugriovimus liudija 1945 m. viduryje sudaryta statybinių medžiagų sąmata, pagal kurią „pilnam Šilutės miesto atstatymui sugriautų namų ir dalinai apgriautų bei apardytų pastatų atstatyti [...]“ (kalba netaisyta) reikėjo 10 000 plytų, 200 t cemento, 100 t kalkių, 15 t geležinių vamzdžių, 5 t skardos, 2 t vinių, 400 m3 statybinės medienos ir 1 600 m2 stiklo. Akivaizdu, kad tokios statybinės medžiagos ir jos kiekio poreikis buvo reikalingas tik daliniam pastatų remontui atlikti. Dėl šios priežasties mieste buvo palankios sąlygos įvairiems Lietuvos SSR LKT įgaliotiniams Klaipėdos kraštui bei įvairių žinybinių organizacijų, pirmiausia pramonės ir ryšių, atstovams įsikurti. Todėl, nepaisant aukščiau minėtų apribojimų, mieste sparčiai daugėjo gyventojų. 1944 m. lapkričio mėn. mieste jau veikė karinė komendantūra, kuriai vadovavo Viktoras Bergas, vėliau tapęs pirmuoju Klaipėdos miesto VK pirmininku. Gruodžio mėn. Šilutės pradinėje mokykloje (vok. Volksschule) pradėjo veikti lietuviška klasė, kurioje mokėsi 4 mokiniai. Remiantis Šilutės apskričiai skirtų „duonos – produktų kelionės kortelių“ apyskaitomis, 1945 m. sausio mėn. pradžioje Šilutės mieste, neįskaitant kariškių, jau buvo apie 300 gyventojų. Trečdalis jų priklausė NKVD, grūdų paruošos punkto ir geležinkelio žinyboms. Šilutės apskrities VK pirmininko H.Taleikio teigimu, būtent per didelis civilių gyventojų skaičius mieste lėmė karinės vadovybės sprendimą juos evakuoti. Tai įvyko 1945 m. sausio 11 d., kai Raudonajai armijai ruošiantis Rytprūsių puolimui, visi Šilutės apskrityje įsikūrę pramonės ir ryšių specialistai bei civilinės administracijos darbuotojai buvo evakuoti. Jie sugrįžo į Šilutės apskritį tik tada, kai Raudonoji armija nustūmė priekines vokiečių kariuomenės pozicijas toliau nuo Nemuno ir sausio pabaigoje užėmė Klaipėdą, o vasario pradžioje – Neringą.

Vietinių valdžios struktūrų kūrimas 1945 m.

Vokiečių kariuomenei visiškai pasitraukus iš Klaipėdos krašto, o frontui nutolus labiau į Vakarus, prasidėjo vietinės valdžios perėmimas iš kariškių į civilių rankas. Nors visame krašte dar iki 1946 m. liepos 4 d. išliko karinė padėtis ir veikė komendantūrų tinklas, buvo galima pastebėti besikeičiančią padėtį – nuo 1945 m. sausio 28 d. į Šilutės apskritį atvykstančių civilinių įstaigų ir įmonių darbuotojų skaičius padidėjo. Iki vasario mėnesio vidurio savo veiklą atnaujino evakuotos Vaisių perdirbimo ir Malūnų trestai, Pramonės kombinato ir kooperatinės prekybos „Lietūkis“ įmonės bei jų skyriai, veikė autotransporto bazė, ryšių kontora, pradžios mokykla ir ambulatorija. Vyko tarybinių ūkių ir MTS organizavimas. Kartu buvo atnaujinama 1945 m. sausio mėn. nutrūkusi Šilutės apskrities teritorinio administravimo vykdomojo komiteto veikla.

Formaliai, tokia tvarka, kokia 1944-ųjų pabaigoje buvo sudaryta civilinė valdžia Šilutės apskrityje, išliko iki 1945 m. vasario mėn. vidurio. Pasikeitimą, sudarant Šilutės apskrities civilinės valdžios organus, inicijavo du 1945 m. vasario 9 d. LKP (b) CK biuro priimti nutarimai: „Dėl Klaipėdos srities administracinio padalinimo“ ir „Dėl priemonių atstatant Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių administracinį aparatą ir liaudies ūkį“. Pirmasis nutarimas pateikė Klaipėdos krašto administracinį – teritorinį suskirstymą, pagal kurį Klaipėdos krašto teritorijoje, vietoje dviejų (Klaipėdos ir Šilutės), buvo sudaromos trys apskritys: Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių. Dėl to kito Šilutės apskrities administracinės – teritorinės ribos – apskritis sumažėjo iki 1939-ųjų lygio, t. y. buvo atstatytos tokios apskrities ribos, kokios jos buvo apskričiai būnant Lietuvos Respublikos sudėtyje. Antrasis nutarimas įpareigojo sudaryti vyriausybinę komisiją, kuri vadovautų tolesniam Klaipėdos miesto ir apskričių administracijos bei ūkio atstatymo darbui, koordinuotų įvairių liaudies komisariatų žinybų veiksmus perimant įmones ir kitus objektus. Pastarasis nutarimas nurodė apskričių ir valsčių administracinio aparato, pirmiausia – vykdomųjų komitetų, darbuotojų skaičių. Apskričių VK sudaryti buvo skirta po 10, o valsčių – po 5 žmones. Lietuvos SSR LKT buvo įpareigota įgyvendinti šį nutarimą iki vasario 15-osios. Be to, Lietuvos SSR KP (b) CK kadrų skyrius per penkias dienas turėjo pateikti tvirtinimui sekretorių ir organizacinių skyrių vedėjų, taip pat po vieną instruktoriaus kandidatūrą kiekvienai apskričiai. LKP (b) CK komjaunimo skyrius buvo įpareigotas iki vasario 15 d. mobilizuoti darbui 60 komjaunuolių.